Aurimas Švedas. Kas paskui? Pasaulis be mūsų

Jei staiga nustotume arę, sodinę, tręšę, naikinę kenkėjus ir rinkę derlių; jei paleistume penimas ožkas, avis, kiaules, paukščius, triušius, jūrų kiaulytes, iguanas ir aligatorius – ar tos žemės sugrįžtų į ankstesnę būseną? Ar mes bent įsivaizduojame, kaip jos atrodė?

Alan Weisman. „Pasaulis be mūsų“

 

 

Gyčio Norvilo nuotrauka
Gyčio Norvilo nuotrauka

 


I

Amerikiečių rašytojas Tomas Perrotta romane „The Leftovers“ („Likusieji“, 2011) pasakoja, kaip skausmo palaužti žmonės bando susitaikyti su artimųjų netektimi „Netikėto išvykimo“ laikotarpiu. Vieną dieną 2 proc. žmonijos tiesiog dingsta: atbėgę į virtuvę vaikai neberanda pusryčius gaminusios mamos, vairuotojo nebevaldomas automobilis trenkiasi į kelkraštyje stovintį vilkiką, lėktuvo keleivę paralyžiuoja siaubas pamačius, jog šalia sėdėjęs pusamžis vyras dingo. T. Perrotta nepaaiškina, kas nutiko iš tikrųjų. To nepadaro ir puikaus, knygą interpretuojančio HBO serialo kūrėjai. Kita vertus, tai (kad ir kaip paradoksaliai skambėtų) nėra svarbu, nes „Likusieji“ kreipia mūsų žvilgsnį prie kito klausimo: „O kas buvo paskui?“ Akistata su ant­ropocenu verčia užduoti tą patį klausimą, tik šiuo atveju kalbama jau ne apie 2 proc. žmonijos, bet apie galimą visos homo sapiens išnykimą.

Tuoj leisimės svarstyti minėto klausimo, tačiau pirmiausia derėtų šį tą pasakyti. Antropocenas, kaip žmonijos išnykimo galimybė, jokios revoliucijos mokslininkų mąstyme nesukėlė. Bibliotekų ir laboratorijų tyloje dirbantys žmonės istorijos pabaigos scenarijui ruošiasi jau seniai. Tad klausimas „Ar tai įmanoma?“ nėra novacija. Nauji dalykai ima atsiverti susitelkus į kitų dviejų klausimų – „Kada ir kaip tai įvyks?“ bei „Kas bus paskui?“ – svarstymus.

Apie tikėtinų istorijos pabaigų scenarijus mąstoma nuolat, tačiau antropocenas keičia diskusijos taisykles dėl gaubiančių emocijų. Juk tikėtini gigantiško asteroido susidūrimo su žeme arba supervulkano įsiveržimo Jeloustouno nacionaliniame parke siužetai priklauso didiesiems pasakojimams, kurie idealiai tinka milžiniško biudžeto katastrofų filmus kuriančiam Holivudui. Tačiau jie nelabai įsipaišo į kasdienį žmogaus gyvenimą. O antropoceno tema verčia mik­rolygmeniu atsigręžti į kiekvieną iš mūsų supančius dalykus: švarų vandenį, kvėpuoti tinkamą orą, karščio arba šalčio bangas.

Koks bus pasaulis be žmonių, jeigu godumas ir kvailumas sunaikins trapią gamtos ir civilizacijos pusiausvyrą? XXI a. jau bandė atsakyti įvairūs mokslininkai, rašytojai bei dokumentinių ar dokumentinės dramos žanrui priskirtino kino kūrėjai. Nemaža jų dalis taiko tą patį darbo metodą. Mėginant įsivaizduoti pasaulį be mūsų, visų pirma reikia susirasti tokias vietas, kurios egzistuoja be žmogaus, veikiamos vien gamtos taisyklių. Galimos ateities tyrinėtojai lyg stalkeriai vyksta stebėti civilizacijos sukurtų dalykų nyksmo į vietas, tokias kaip Tainemo miestelis Pie­tų Anglijoje (gyventojų namai prieš 1943-iųjų Kalėdas buvo rekvizuoti Karo departamento reikmėms); demilitarizuotą zoną tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų, apleistą žmonių 1953-iųjų rugsėjo 6 d.; Sentreilijos miestelį Pensilvanijos valstijoje, JAV, kur gyventojų skaičius sumažėjo nuo 1000 iki 5, kai XX a. 9 dešimtmečio pradžioje uždarytų po miesteliu anglies šachtų labirintuose prasidėjo iki šiol nesustabdytas gaisras; maždaug 2600 kv. km apimančią Černobylio zoną Ukrainoje, suformuotą 1989 m. po atominėje elektrinėje įvykusios katastrofos; po 2005-ųjų uragano Katrina virtusius griuvėsiais Naujojo Orleano rajonus.

Bandydami modeliuoti galimos ateities be žmonių scenarijus mokslininkai, žurnalistai, romanistai ir kino kūrėjai ne tik rengia ekspedicijas, bet ir nuolat konsultuojasi su architektais, civiliais ir kariniais statybų inžinieriais, ekologais, entomologais, okeonologais, genetikais, istorikais, archeologais. Šie pokalbiai padeda išplėsti mūsų supratimo apie šiandienos ir ateities pasaulį ribas.


II

O dabar pabandykime patys nuvykti į ateitį be žmonių. Tokios kelionės gido vaidmenį atliks amerikiečių žurnalisto ir rašytojo Alano Weismano knyga „Pasaulis be mūsų“ (2007; liet. k. – 2010) ir „History“ kanalo serialas „Gyvenimas be žmonių“ („Life After People“, 2009–2010). Tad kokios galėtų būti pirmosios dienos, savaitės, mėnesiai, metai žemėje nelikus homo sapiens?

1 diena pasaulyje be žmonių. Nebelikus kam valdyti anglimi, dujomis, dyzelinu kūrenamų elektrinių ar hidroelektrinių pasaulyje ima gesti šviesos. Tiesa, Niujorke „Times“ skvere akinantys ekranai vis dar švyti. Dingus elektrai, pelėsiai, vabalai ir graužikai ima naikinti maisto atsargas prekybos centruose. San Fransisko simboliu tapęs Aukso vartų tiltas tuščias. Tiltą apgaubia rūkas, kuris taps vienu iš svarbiausių jo žudikų, veikiančiu išvien su rūdimis. Pasaulyje įsivyrauja neįprasta tyla, kurią sudrumsčia tik paukščių balsai.

2 dienos pasaulyje be žmonių. Nutrūkus elektros tiekimui didžioji dalis atominių elektrinių automatiškai persijungia į saugos režimą, turintį apsaugoti nuo galimų katastrofų. Niujorko metro per 36 valandas prisipildo vandens. „Times“ skvero šviesos užgęsta. Bene labiausiai nuo žmogaus priklausantys gyvūnai – karvės – susiduria su realybe, kuriai visiškai nepasiruošusios. Juk yra melžiamos du arba tris kartus per dieną.

1 savaitė pasaulyje be žmonių. Big Beno laikrodis Londone sustoja. Ima sproginėti naftos rafinavimo fabrikų cisternos ir bokštai, gamyklas paglemžia ugnis, kuri išplinta naftotiekių vamzdžiais. Į orą kyla vandenilio cianido debesys, atmosferoje pasklinda begalė nuodingų medžiagų. Nuo šios negandos labiausiai nukenčia Vakarų Europa ir JAV.

2 savaitės pasaulyje be žmonių. Zoologijos soduose gaišta narvuose ir voljeruose laikomi gyvūnai. Į apleistus namus, kuriuose yra maisto, bando įsigauti vilkai, lapės ir voverės. Karvių tešmenyse nustoja gamintis pienas.

2 mėnesiai pasaulyje be žmonių. Arlingtono nacionalinėse kapinėse (Virdžinija, JAV) užgęsta Johno Kennedy amžinoji ugnis, uždegta jo žmonos Jacqueline 1963 m. lapkričio 25-ąją per laidotuves. Milijonai išbadėjusių kiaulių išsiveržia iš fermų į laisvę. Būtent jos turės daug galimybių išgyventi pasaulyje be žmonių, nes lengvai prisitaiko, yra gyvybingos, protingos ir gali ėsti praktiškai viską. Beje, kiti žmonių augintiniai, kuriems pavyko išsilaisvinti iš kalėjimais virtusių namų, JAV jau artimiausiu metu susidurs su didžiuliu pavojumi – pasiutlige. Per pirmuosius 2 metus po homo sapiens išmirs apie 30 proc. visų gyvūnų.

6 mėnesiai pasaulyje be žmonių. Gamta sugriauna kai kuriuos pastatus. Los Andžele gyvūnai desperatiškai ieško vandens. Niujorkas skendi tamsoje, išskyrus „Times“ skvere šviečiantį „Ricoh“ stendą, sumontuotą 2009-aisiais ir naudojantį saulės bei vėjo energiją.

1 metai pasaulyje be žmonių. Niujorke esančiame Rokfelerio centre ir toliau vyksta susitikimai. Tik dabar čia renkasi gyvūnai. Vieni pirmųjų į Niujorką atpėdina kojotai, po jų pasirodo lapės, elniai, meškos ir į Naująją Angliją iš Kanados atkeliavę vilkai. Išsijungus kondicionieriams Dubajuje, didelė oro drėgmė – 80 ar net 90 proc. – ima kelti grėsmę burės pavidalo „Burdž Al Arab“ viešbučiui. Klimatas 321 m aukščio pastatą pražudys. Naujojo Orleano akvariume „Aquarium of the Americas“ po 365 dienas trukusios kovos už būvį gyvas liko tik baltasis aligatorius. Jis gali išgyventi be maisto ištisus metus – jo širdies darbas sulėtėja iki vieno dūžio per minutę. Tačiau net ir baltajam aligatoriui išsigelbėti iš mirtinais spąstais virtusio akvariumo nepavyks.


III

Paspartinkime kelionės tempą ir pamėginkime užfiksuoti keletą pasaulio be žmonių kadrų tolimos ateities plotuose.

50 metų pasaulyje be žmonių. Nustojus dirbti 150 vandens siurblių Naujasis Orleanas užlietas vandens. Prancūzų kvartale plaukioja žuvys ir gyvatės. Virš vandens kyšo tik namų stogai, ant kurių veši augalija. Senamiestyje stūksančių „Marriot New Orleans“ ir „New Orleans Sheraton“ viešbučių marmuriniuose holuose įsikuria moliuskai bei krabai. Visame pasaulyje esančiuose paleontologijos muziejuose ima trupėti perito pažeisti saugomų dinozaurų kaulai. Taip dinozaurai žūsta antrą kartą. Šį sykį nėra kam jų išgelbėti. Kosminėje erdvėje, nutolusioje 30–35000 km atstumu, susiduria ir sproginėja nebevaldomi kosminiai aparatai, palydovai, taip pat – kosminės šiukšlės. Požeminė Svalbardo pasaulinė sėk­lų saugykla (Norvegija), daugelio vadinama tiesiog „Pasaulio pabaigos saugykla“, vis dar stovi. Tačiau joje temperatūra jau ne –20°C, o –4°C. Beveik milijonas sėklų pavyzdžių iš viso pasaulio, saugotų Svalbarde, žuvo.

100 metų pasaulyje be žmonių. Šanchajuje stūkso 468 m aukščio televizijos bokšto „Rytų perlas“ griuvėsiai. Kitas architektūros šedevras – „Burdž Al Arab“ – taip pat visiškai sugriūva teįžengęs į antrąjį pasaulio be žmonių šimtmetį. Big Benas Londone visas apkaręs augalais. Temzės vandenys kyla, apsemia ir ardo bokšto pamatus. Londono simboliui liko dar šimtmetis. Megapoliuose tiltus laikantys plieniniai trosai, suėsti rūdžių, ima trūkinėti.

150 metų pasaulyje po žmonių. Miestai virsta miškais ir džiunglėmis, o vis dar stūksantys dangoraižiai – vertikaliomis ekosistemomis. Namai, pažeisti korozijos, virsta lyg kortų nameliai. Beje, toks likimas pirmiausia ištinka pačios naujausios statybos namus. Ilgiausiai irimo procesui priešinsis namai, pastatyti iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Kodėl? Į šį klausimą A. Weismanas atsako: „XXI amžiuje, kai daugiau nei pusė žmonijos gyvena miestuose ir didžioji jos dalis gyvena nepasiturinčiai, medžiagų taupymas statybose yra labai dažnas reiškinys, dėl to pasaulyje pridygo gausybė prastos kokybės pastatų, kurie vos išnykus žmonėms subyrės; vietose, kur jie sustatyti ant Žemės plutos poslinkio, jie subyrės dar greičiau.“ Todėl Romos Panteonas ir Egipto piramidės, atrodo, pergyvens daugelį kitų pastatų. Tiesa, šioje makabriškoje irimo bei virsmo dūlėsiais puotoje vis dar galima išgirsti žmogaus žodžių. Juos taria papūgos, vienos iš kitų išmokiusios paskirų žodžių ar net frazių nuotrupų, kurias kažkada girdėjo tolimi jų giminaičiai.

250 metų pasaulyje be žmonių. Sent Luise, prie Misisipės, sugriūva iš plieno pagaminta Vartų arka – aukščiausias žmogaus statinys Vakarų pusrutulyje. Buvęs JAV ginkluotųjų jėgų pasididžiavimas ir vienas galingiausių laivų žmonijos istorijoje „USS Missouri“ ima skęsti Perl Harbore. Jo denis padengtas žolių ir gėlių kilimu.

500 metų pasaulyje po žmonių. Michelangelo freskos vis dar puošia Siksto koplyčią. Tiesa, jos pažeistos temperatūrų kaitos ir drėg­mės. Tačiau ne tai dabar svarbiausia. Koplyčios sienos pažeistos, jos ima skilinėti.

600 metų pasaulyje po žmonių. Žmonių sukurtų statinių iš medžio, plytų ir plieno, griūties laikas baigėsi. Didžiųjų miestų vietoje, tarp medžių ir augalų, matyti tik akmenų ir plytų krūvos arba pavienių statinių fragmentai.

1000 metų pasaulyje po žmonių. Pelkių, kurios pasiglemžė Naująjį Orleaną, dugne vis dar guli įvairiaspalviai plastikiniai karoliai, kuriuos žmonės nešiojo Mardi Gras – Sočiojo antradienio (lietuviškų Užgavėnių atitikmuo) parado metu.

Praėjus 2000 metų pasaulyje po žmonių. Paryžiaus Dievo Motinos katedros sienos dar stovi.

Praėjus 10 000 metų pasaulyje po žmonių. Beveik visi mūsų gyvenimo ir kūrybos pėdsakai yra sunaikinti arba paslėpti augalijos, smėlio arba vandens.


IV

Ar tikrai pasaulyje po mūsų nebeliks nieko, kas primins žmogaus ir jo nuveiktus darbus?

Žinoma, kai kas pasaulyje po žmonių išliks. Nemenką dalį šių reliktų tenka pavadinti negatyviu homo sapiens palikimu pasauliui. Štai keletas iš jų: pakitusi atmosfera, radiacija, plastikas ir kitos šiukšlės, kurių suirimo laikas yra neįsivaizduojamai ilgas.

A. Weismanas teigia, jog vienas iš ilgiausiai išliksiančių žmogaus (veiklos) padarinių bus pakitusi atmosfera. Anot jo, geologinis ciklas per pirmuosius 1000 metų apie 90 proc. anglies dioksido pertekliaus pašalins iš atmosferos. CO2 koncentracijos lygiui grįžti į tokį, koks buvo prieš žmogaus veiklos pradžią, reikės maždaug 100 tūkst. metų. O gal net daugiau. Maždaug tiek pat laiko prisireiks gamtai įsisavinti plastiką.

Plastikas yra elastingas, universalus (gali skęsti, plūduriuoti), nepastebimas vandenyje, patvarus. Palaidota sąvartynuose, ten, kur nepasiekia saulės šviesa, mažai vandens ir deguonies, ši polimerinė medžiaga išliks ilgai. Tą patį galima pasakyti ir apie plastiką, nugrimzdusį į vandenyno dugną ir padengtą įvairiomis nuosėdomis. Jūros dugne labai mažai deguonies, be to, labai šalta. Tiesa, galbūt plastikas net nesuirs, nes, tarkim, galbūt žemėje prasidės naujas geologinis procesas, kurio metu didelė plastiko dalis virs kažkuo kitu. O iš 441 dabar veikiančios branduolinės jėgainės į orą, vandenį ir dirvožemį patekusi radiacija išliktų kaip žmonijos veiklos įrodymas ištisas geologines eras.

Ar viskas, kas išnykus žmonijai gali išlikti tūkstant­mečius ir kartu tapti pasakojimu apie mus, bus tik išimtinai negatyvūs ir nykūs reiškiniai? Kaip homo sapiens galėtų aplenkti laiką ir pasiųsti savuosius pasakojimus amžinybės link? Į šį klausimą atsakymo ieškojo kinų rašytojas Liu Cixinas paskutinėje trilogijos „Žemės praeities atminimui“ (trilogijos vertimai iš kinų į anglų kalbą – 2014, 2015, 2016) dalyje, kurioje į neįtikėtiną ir intriguojantį pasakojimą susipina mokslinė fantastika, civilizacijų istorija bei filosofija. Vienas svarbiausių minėtos trilogijos herojų, sociologas Luo Dži pateikia atsakymą: popierius ir akmuo. Galimos ateities be žmonių tyrinėtojai, tikriausiai, su L. Cixinu sutiktų. Skulptoriaus Gutzono Borglumo granito uoloje, pavadintoje Rašmoro kalnu, iškalti (1927–1941) keturių JAV prezidentų George’o Washingtono, Thomo Jeffersono, Abrahamo Lincolno ir Theodore’o Roose­velto veidai. Šis paminklas turėtų išlikti maždaug 7,2 mln. metų (skaičius gaunamas imant domėn, kad granitas per 10 tūkst. metų suyra tik po 2,5 cm).

„Jei mums prilygstanti savo išmone, pritrenkianti, jausminga bei konfliktiška gyvūnų rūšis po žmonių išnykimo pasirodys Žemėje, ji galbūt ras tebestovintį paminklą su piktu, gudriu Ruzvelto žvilgsniu“, – apibendrina A. Weismanas. „Arba ateiviai iš tamsaus kosmoso miško“, – galėtų replikuoti L. Cixinas.

„Tik tiek? Akmenys yra viskas, kuo mes galų gale turėsime pasikliauti?“ – maždaug toks dabar turėtų nuskambėti skeptiko klausimas.Tikrai ne. Dar egzistuoja šviesa. Ji sklis visatoje, kai mūsų nebebus, nešdama pasakojimą apie žemę ir kažkada joje gyvenusius žmones.