Aurimas Švedas. Modernybės žmogaus akistatos su blogiu

„Stovėdami ir klūpodami išgyvenusieji dairėsi tarp griuvėsių, tačiau numylėtoje erdvėje negalėjo aptikti jokių paminklų ar pastatų.“

Nicholas Shrady. „Paskutinė diena. Rūstybė, sugriovimai ir protas per didįjį žemės drebėjimą Lisabonoje“


„Nežinau, kaip bet kuris gailestingas dievas galėjo leisti tam atsitikti. Ir po tos nakties neatsitiko nieko, dėl ko būčiau apsigalvojęs. Netgi priešingai.“

Heather Morris. „Aušvico tatuiruotojas“

 

 


"Išlipimas iš vandens". gyčio norvilo nuotrauka

 

Žiūriu serialą „Vaikštantys negyvėliai“, nes noriu suprasti, kaip elgsimės, kai istorija baigsis ir Vakarų civilizacijos sukurti apsauginiai mechanizmai nebevaržys blogos valios. Ką reiškia būti žmogumi ekstremalaus blogio ir nežmogiško siaubo akivaizdoje? Tokiomis sąlygomis, anot serialo kūrėjų, kai kurie taps pavojingesni už zombius. Modernybėje žmonija, susidūrusi su epinio masto blogiu, neretai prilygusiu ar net pranokusiu šiurpius rašytojų ir kino režisierių kuriamus pasakojimus apie postapokaliptinį pasaulį, daugybę kartų jautėsi bejėgė. Vis dėlto Vakarų visuomenės sąmonėje ir atmintyje, aprėpiančioje XVIII–XX a., ryškiausiai įsirėžė dvi blogio manifestacijos, keitusios santykį su pasauliu ir savimi, – tai žemės drebėjimas Lisabonoje ir Aušvico koncentracijos stovykla.


I

1755 m. lapkričio 1 d. rytą, maždaug 9.40 val., Lisabonoje prasidėjo žemės drebėjimas, kurį lydėjo gaisras ir milžiniškos cunamio sukelto potvynio bangos. Trys negandos miestą beveik visiškai sunaikino. Pačiais kukliausiais skaičiavimais nelemtąjį rytą žuvo apie 15 000 Lisabonos gyventojų.

Žemės drebėjimas Lisabonoje sukrėtė Vakarų civilizaciją taip, kaip, anot Thomo Downingo Kendricko, joks kitas įvykis nuo Romos imperijos žlugimo. Kodėl XVII a. Europos visuomenė itin skaudžiai išgyveno Lisabonos tragediją? Gamtos stichijos smogė ne kažkur periferijoje tarp Europos ir Afrikos pasimetusiam miestui, o jūrų karalienei, kuri prabanga ir ryškia atmosfera stebindavo atvykėlius. Uostamiestis, vienas intensyviausių žmonių, kultūrų, komercijos ir idėjų sankirtos centrų XVII a. Europoje, buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus per keletą valandų. Interpretuojant nelaimę pirmiausia buvo atsigręžta į kiek senstelėjusias ir, tiesą sakant, išėjusias iš mados idėjas: kas išprovokavo žemės drebėjimą, priskiriamą natūralaus blogio paradigmai? Teologai aiškino, kad kaltas godumas ir moralės stygius. Į diskusiją, ar įmanoma sieti natūralų blogį su moraliniu, įsitraukė šviesiausi ano laikotarpio Europos protai.

Ginčas, ar žemės drebėjimas buvo Dievo ženklas, ar tiesiog gamtos kataklizmas, turėjo tiesioginių politinių pasekmių, nes atsakymas, kas iš tiesų nutiko tą rytą, lėmė daugelį dalykų, tarp jų – pasirinkimą palikti Lisaboną agonijoje arba atkurti mieste tvarką. Šioje diskusijoje aktyviai dalyvavo Pombalio markizas Sebastião José de Carvalho e Melo, tuometis Portugalijos ministras pirmininkas. Jo įsitikinimu, žemės drebėjimą sukėlė natūralios priežastys, todėl Lisaboną ištikusi nelaimė turėtų būti traktuojama kaip praktinė problema, kuriai reikia konkrečių sprendimų.

Kuomet palūžęs Portugalijos karalius Juozapas I kreipėsi į Pombalio markizą patarimo, ką daryti, šis atsakęs: reikia palaidoti mirusiuosius ir pamaitinti gyvuosius. Frazė buvo įrašyta į istorijos analus ir prisimenama iki šiol. Pombalio markizas surengė laidotuves, taip išvengdamas epidemijos protrūkio, ir rekvizavo grūdus negandos ištiktiems žmonėms pamaitinti. Ministras pirmininkas taip pat uždraudė lisaboniečiams išvykti ir pradėti naujų gyvenviečių statybą už miesto ribos. Jis buvo įsitikinęs: visų pirma reikia gelbėti Lisabonos centrą, mat atstačius rūmus, bažnyčias ir iš aikščių pašalinus griuvėsius civilizuotame perimetre vėl telksis gyvybė. Taip ir įvyko. Nelaimę matę keliautojai, grįžę po 10 metų į miestą prie Težo upės, liko nustebinti ir sužavėti.

Pombalio markizas, atstatinėdamas miestą, turėjo kovoti ir su idėjiniais oponentais. Šie skleidė gandus, esą po metų Lisabonai smogs dar didesnė banga, ir įtikinėjo visuomenę, jog lieka tik melstis ir atgailauti. Pombalio markizui stengiantis Lisabonos gyventojus apsaugoti nuo epidemijos ir baimės, vienas aršiausių jo priešininkų jėzuitas Gabrielis Malagrida žadėjo išgelbėti nuo pragaro liepsnų. 1758 m. G. Malagrida buvo suimtas ir už erezijų skleidimą nuteistas mirties bausme. Pombalio markizo sėkmė simbolizavo mąstymo paradigmos Europoje slinktį.


II

Žemės drebėjimo Lisabonoje įtaką europiečių pasaulėžiūrai tyrinėjo filosofė Susan Neiman, knygos „Blogis moderniame mąstyme. Alternatyvioji filosofijos istorija“ (2002) autorė. „Siekiu ištirti, kaip blogio sampratos kaita atskleidžia kintantį suvokimą apie mus pačius ir mūsų vietą pasaulyje“, – teigia S. Neiman knygos įvade. Anot mokslininkės, modernios blogio koncepcijos buvo sukurtos, kai europiečiai nustojo kaltinti Dievą už nutinkantį blogį ir patys prisiėmė atsakomybę. Atlikdami intelektualinį prisiėmimo veiksmą įvairūs mąstytojai nuolat gvildeno pasaulio integralumo ir egzistavimo tikslo, įvairių įvykių prasmės klausimus. Šie klausimai itin paaštrėjo modernybės žmonėms pajutus, jog be Dievo, kaip visatos ir istorijos tvarką dėmesingai prižiūrinčio Architekto, jie lieka ne tik vieniši, bet ir neturi aiškesnių intelektualinių gairių, reikalingų gėrio ir juolab blogio egzistencijai interpretuoti.

Knygoje S. Neiman aptaria dvi modernybės žmonių intelektualines laikysenas. Viena mąstytojų grupė (pavadinkime juos optimistais), nagrinėdama žmogaus patiriamo blogio prasmę, siekė įrodyti, esą pasaulis nėra toks, koks atrodo. Antrosios intelektualų stovyklos atstovai (pesimistai) siekė visiškai priešingo dalyko – pateikti argumentus, kad pasaulis būtent toks, koks yra: žiauraus, beprasmio blogio arena, kurioje patiriamos kančios nieko nereiškia. Su tam tikromis išlygomis į pirmąją mąstytojų grupę galima įtraukti Gottfriedą Leibnizą, Jeaną-Jacques’ą Rousseau, Immanuelį Kantą, Georgą Wilhelmą Friedrichą Hegelį, Karlą Marxą.

XVII–XX a. reflektuojant blogį viena svarbiausių figūrų yra G. Leibnizas – teodicėjos riteris par excellence, teigęs, jog žmonija gyvena geriausiame iš įmanomų pasaulių. Jis pripažino ryšį tarp nuodėmės ir kančios, taip pat tikėjo mokslo pažintinėmis galiomis ir ragino laukti, kol žmonės, pasitelkdami intelektą, patys atsakys į daugelį rūpimų klausimų apie blogio raišką. Didžiulį žingsnį į priekį žengė J.-J. Rousseau, pirmasis blogio problemą ėmęs traktuoti kaip filosofinę. Jis siūlė tyrinėti blogį istoriškai ir pabrėžė svarbią gamtos ir moralinio blogio skirtį teigdamas, kad gamtos sferoje nutinkančios nelaimės neturi jokios moralinės potekstės. Analizuodamas žmonijos raidą J.-J. Rousseau siekė parodyti, jog daugelis žmoniją ištikusių negandų tiesiogiai susijusios su neišmanymu, korupcija ir kitomis blogybėmis. Jo manymu, žmogus, pats sukūręs daug blogybių, privalo su jomis ir kovoti, visų pirma intensyviai apmąstydamas savo veiklą, atsiribodamas nuo civilizacijos ir grįždamas į gamtos prieglobstį.

Naujas posūkis diskusijoje apie blogio problemą įvyko I. Kanto dėka. Atmesdamas epistemiologiją, formuluodamas „nežinojimo teodicėją“ (žmogus negali suprasti Dievo intencijų ir aprėpti visumos), matydamas neperžengiamą plyšį tarp teiginių „pasaulis toks yra“ ir „pasaulis toks turėtų būti“, I. Kantas dar kalbėjo apie moralę ir altruizmą, kaip svarbiausią prieš blogį pastatytą bastioną.

I. Kantui oponavo G. W. F. Hegelis, pateikdamas sekuliarią blogio idėjos interpretaciją. Jo manymu, blogis yra absoliuti opozicija minčiai ir buvimui, racionalumui ir tikrumui. Kartu filosofas grįžo prie G. Leibnizo idėjų ir jas išplėtojo. Anot G. W. F. Hegelio, filosofijos tikslas – padėti mums suprasti pasaulį tokį, koks jis yra, ir parodyti, kad niekas negali sutrukdyti Dievo planams. Taigi Dievas G. W. F. Hegelio filosofijoje visada laimi, o pasaulio istorija tėra Apvaizdos planas. Filosofas tikėjo progresu, manė, jog modernybė ne tik sukūrė ją kankinantį blogį, bet gali išrasti vaistus kovai su juo. Kitas optimistas Karlas Marxas su bendraminčiu ir bend­radarbiu Friedrichu Engelsu pamėgino išrasti tokių vaistų receptą. S. Nieman teigimu, ratas užsidarė: po žemės drebėjimo Lisabonoje suformulavus tezę, kad Dievas nėra atsakingas už blogio egzistavimą, pagaliau turėjo būti išsakyta dar viena žaidimo taisykles keičianti idėja: žmogus už viską, kas vyksta pasaulyje, privalo priimti atsakomybę.


III

Kokios nuomonės apie blogio egzistavimą laikėsi pesimistų stovykla? Ankstyvojoje modernybėje Europą sukrėtė prancūzų rašytojas ir filosofas Pierre’as Bayle’is, pareiškęs, kad manicheizmas (nuolatinės blogio ir gėrio pradų kovos samprata) galėtų būti turbūt logiškiausiai pasaulio tvarką aiškinantis mokymas. P. Bayle’is tekstuose nuosekliai ginčijo tezę, esą natūralus blogis – tai bausmė už moralinį blogį, ir nuožmiai kritikavo filosofines sistemas, pretendavusias aiškinti pasaulio tvarką. Kitas prancūzų rašytojas ir visuomenės kritikas Voltaire’as skeptiškai vertino žmogaus prigimtį: jei homo sapiens kas nors ir sieja, tai visų pirma polinkis į smurtą ir nusikaltimus, taip pat siekis savas nelaimes iškelti aukščiau kitų kančios. Voltaire’o nuomone, žmogaus širdyje kerojantis moralinis blogis yra baisesnis už griaunamąją gamtos kataklizmų galią. Nors ir kaltinęs žmoniją dvasine nejautra, Voltaire’as buvo sukrėstas žemės drebėjimo Lisabonoje, apie kurį net parašė nevilties šedevru vadinamą poemą „Poème sur le désastre de Lisbonne“ (1756). Voltaire’o skepsį dėl Kūrėjo suformuotos pasaulio tvarkos konceptualiai pagrindė škotų filosofas Davidas Hume’as. Kartu jis pateikė blogio susidarymo priežasčių tipologiją. Jeigu D. Hume’as bandė parodyti, kodėl žmogiškasis protas negeba paaiškinti pasaulio sanklodos, egzistenciją lemiančių dėsnių ir blogio, tai prancūzų rašytojas ir filosofas markizas de Sade’as daug laiko skyrė Voltaire’o pastebėtai pasaulio disharmonijai aprašinėti. Anot de Sade’o, gyvenant netobulame pasaulyje, būti blogam labiau apsimoka, nes dorybingieji yra tie, kuriems tenka kankinio dalia.

Savotiška išimtimi optimistų ir pesimistų idėjų kontekste yra Arthuro Schopenhauerio kurta filosofija apie nuoseklią žmonijos savigriovą.

Nepaisant tarp pesimistų egzistuojančių skirtybių, jie visi vaizdavo pasaulį kaip ganėtinai šiurpią vietą, kur žmonės lengvai pasiduoda blogiui.

Apibendrindama trumpai pristatytų mąstytojų idėjas S. Neiman konstatuoja: XVII a. kai kurie filosofai į blogį žvelgė kaip į trilypį reiškinį, kurį sudaro natūralus, moralinis ir metafizinis blogis. Būtent pastarasis buvo kitų dviejų (natūralaus ir moralinio) blogio formų šaltinis. XVIII a. atsisakius metafizinio blogio nagrinėtos galimybės išvengti natūralaus blogio (kentėjimo) bei moralinio blogio (nuodėmių) binarinės schemos ir pastangos šias dvi blogio formas susieti. Manyta, jog medicina ir technologijos turėjo įveikti arba neutralizuoti daugelį natūralaus blogio reiškinių, o pedagogika ir geresnė ekonominė situacija turėjo padėti išnaikinti moraliniam blogiui priskirtinus reiškinius. Šios XVIII a. puoselėtos viltys atvedė į XIX a. intelektualinį bei emocinį klimatą ir tikėjimą idėja, kad istorija turi vienokią ar kitokią prasmę.

Naujausias mąstymo lūžis turėjo ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių. Juo daugiau istorijos ir pasaulio reiškinių buvo identifikuojami kaip moralinis blogis, tuo labiau didėjo asmens atsakomybė. Apšvietos žmogus, noriai prisiėmęs atsakomybę, gana greitai suvokė: tai turi mažai ką bendra su jo galimybėmis. Toks nuogąstavimas XX a. ne sykį pasitvirtino pačiais brutaliausiais būdais.


IV

Kartais sakoma: po žemės drebėjimo Lisabonoje žmonija prarado tikėjimą pasauliu, o sužinojusi apie Aušvico koncentracijos stovyklą Antrojo pasaulinio karo metais prarado tikėjimą savimi. Aušvicas sunaikino vyravusį požiūrį, kad progresas yra neišvengiamas gėris. Mirties stovyklos veikimo modelis aiškiai parodė: modernybės pasaulio technologiniai ir kiti išradimai gali būti naudojami ne tik geriems tikslams – Aušvice su psichopatine precizika ir siaubą keliančiu efektyvumu sunaikinta maždaug 1,1–1,5 mln. žmonių, 90 proc. aukų buvo žydai.

Aušvicas taip pat apnuogino filosofinę intencijų ir atsakomybės blogio akivaizdoje problemą: žmogus, po žemės drebėjimo Lisabonoje išdrįsęs prisiimti atsakomybę už pasaulį ir save jame, XX a. viduryje jau negalėjo paaiškinti, kodėl taip lengvai pasirinko blogį persekiodamas, įkalindamas, kankindamas ir žudydamas nieko jam nepadariusius Kitus. Blogiui tarnavęs mažasis žmogus, verčiamas užsiimti autorefleksija, matė save velniškame mechanizme kaip mažą sraigtelį, nuo kurio esą beveik niekas nepri­k­lausė. O koncentracijos stovyklos kaliniai, išgyvenę devyniuose Aušvico ratuose, pateikė dar vieną iššūkį susiklosčiusiai vakariečio pasaulėžiūrai liudydami, kad gyvenimą arba mirtį koncentracijos stovykloje lėmė atsitiktinumas ir aplinkybės, kurių neįmanoma racionaliai paaiškinti.

S. Neiman teigimu, Aušvico egzistavimo faktas XX a. antros pusės žmogų privertė jaustis bejėgiškiau nei žemės drebėjimas Lisabonoje XVIII a., nes mūsų idėjų ištekliai, kuriais remdamiesi galėtume atsakyti į fundamentalius klausimus apie blogį pasirodė išsekę. Po Aušvico nebegalime kalbėti apie blogį kaip neišvengiamus procesus istorijoje, kuri pažymėta progreso kreive; postringauti apie jį, kaip apie problemą, kurią esą patys ir susikūrėme išrasdami moralines kategorijas, arba teigti, jog blogis yra savipakankama moralinė kategorija, lemta sutelkto, aiškiai išreikšto, valingo piktavališkumo.

Blogio formų šiuolaikiniame pasaulyje tyrinėtojai, mąstytojai bei blogį patyrusieji pabrėžia esminį jo kitoniškumą lyginant su ankstesne blogio raiška ir mūsų galimybių ribotumą jam apmąstyti. Todėl labai dažnai blogis XXI a. žmogų palieka bežadį ir bejėgį. Nepaisant to, privalome savęs nuolat klausti, kokia yra ekstremalios blogio patirties prasmė ir kaip gyventi su istorijos randais sielose, kuriuos paliko blogio prisilietimas? Akivaizdu, galutinio atsakymo nėra, tačiau apie tam tikras pamokas kalbėti reikia ir būtina. Šioje vietoje dera prisiminti Aušvico kalinio Primo Levi’o žodžius iš sukrečiančios knygos „Jei tai žmogus“: „Jeigu Lageris turėtų ką perduoti laisviems žmonėms, toji naujiena būtų tokia: darykit taip, kad savo namuose nepatirtumėte to, ką mes čia esam priversti patirti.“

 

Draugai