Mintys tekstų paraštėse

Rugpjūtis Europos ir mūsų istorijoje

Rugpjūčio mėnesį Europoje, kaip įprasta, nutinka visokių dalykų, kuriuos vėliau praeities tyrinėtojai vadina lemtingais ženklais, pranašavusiais eilinės kruvinos geopolitinės dramos žemyne pradžią. Lietuvos istorija patvirtina šią liūdną taisyklę. Mūsų valstybės likimo metraštyje viena tragiškiausių datų yra 1939 m. rugpjūčio 23 d., todėl lietuvių visuomenė Ribbentropo-Molotovo pakto pasirašymo faktą prisimena tvyrant rimčiai ir susikaupimui.

Tiesa, šiais metais rugpjūčio 23-iąją švęstas Baltijos kelio dvide­šimtpenkme­tis ne tik suteikė prieš­paskutiniam vasaros šeštadieniui džiugų emocinį atspalvį, bet ir priminė paprastą tiesą – istorijos sukrėtimai savyje slepia galimybes, kurios ilgainiui atsiveria negandų laikotarpį išgyvenančiai tautai. Tereikia šiomis galimybėmis pasinaudoti. Pas­tarąją tendenciją anglų istoriosofas Arnoldas Toynbee yra pavadinęs „iššūkio ir atsako" dėsniu.

Analogiškus dalykus savo straipsnyje „Baltijos keliui – 25", išspausdintame „Metų" žurnalo rugpjūčio–rugsėjo numeryje, aptarė istorikas Vladas Sirutavičius, pastebėjęs, jog gyvoji grandinė, apjungusi Lietuvą, Latviją ir Estiją, paliudijo du dalykus: didžiules Baltijos visuomenių saviorganizacines galimybes ir gebėjimą sėkmingai panaudoti taikingo vadavimosi iš nelaisvės strategiją¹.

Ką dar mums apie mus pačius primena Baltijos kelias? Dienraščio „Lietuvos rytas" apžvalgininkas, rengęs sukakčiai skirtą skiltį „Laiko ženklai" visų pirma minėjo (ganėtinai nuspėjamai) tuometį Baltijos visuomenių gebėjimą susivienyti siekiant svarbaus tikslo², o tinklalapio 15min.lt vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka įžvelgė dar vieną svarbų (ir bent jau man visiškai netikėtą) aspektą – tuometės lietuvių visuomenės gebėjimą fantazuoti bei kurti tai, kas paprastai vadinama idée fixe³.

Iš tiesų, sugalvoti Baltijos kelio idėją 1989-aisiais reikėjo intelektualinės drąsos, o įgyvendinti šią idėją –­­ vienybės, geros tarpusavio veiksmų koordinacijos ir išminties nepasiduoti įvairioms piktavalių provokacijoms. Ar šių praeities pamokų dabarčiai pakanka, kad kiekvienais metais mintyse vis grįžtume į Baltijos kelią? O gal Andrius Užkalnis teisus, ragindamas pagaliau liautis „prie televizoriaus ridinėti prisiminimų ašaras", užmiršti šį įvykį ir susitelkti ties realių šiandienos problemų sprendimu⁴?

Vidinis pojūtis, jog, esant reikalui, tauta pajėgi padaryti tai, kas išeina už nuspėjamos kasdienybės ribų, gali būti gera paskata kantriai, kas dieną vykstančiai nepriklausomo gyvenimo kūrybai. Todėl „pasyvaus mąstymo apie praeitį" priešprieša „aktyviems veiksmams dabartyje" yra primityvi. Kita vertus, sukakties proga pasigirdę postringavimai apie Baltijos kelio Nr. 2 poreikį, tokiu būdu suteikiant galimybę praeičiai spręsti dabarties problemas, neišlaiko kritikos. Kaip teisingai pastebėjo Algimantas Kasparavičius, 1989-ųjų ir 2014-ųjų visuomenių savivoka ir patriotizmo formos –­ esmingai skiriasi⁵. Todėl XXI a. lietuvių visuomenei reikės ne kartoti, o sugalvoti savąsias idée fixe ir paversti jas realybe.

Rugpjūtis ir „naujieji viduramžiai" Rusijoje

Rugpjūčio dėsnis veikia ir Rusijos istoriją. Kaip antai, 1999 m. rugpjūčio 9 d. tuometis Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas šalies premjeru paskyrė Vladimirą Putiną ir tą pačią dieną paskelbtame kreipimesi į tautą pavadino šį žmogų savuoju įpėdiniu. Komentuodama tokį B. Jelcino sprendimą žurnalistė Masha Gessen apibendrino: „Turbūt pats keisčiausias dalykas, susijęs su Putino iškilimu, buvo tai, kad jį iškėlę žmonės apie jį žinojo ne ką daugiau, negu jūs"⁶. Perfrazuojant M. Gessen, turbūt keisčiausias dalykas, susijęs su mįslingojo KBG karininko įkopimu į pačią politinio Olimpo viršūnę, buvo tas, jog bene anksčiausiai į klausimą, kas yra šis žmogus, ką jis ruošiasi daryti ir kaip jo veiksmai paveiks Rusijos likimą atsakė ne įvairūs politologai, analitikai ar žurnalistai, o rašytojas Vladimiras Sorokinas savo romane „Opričniko diena", kuriame aprašoma netolima Rusijos ateitis – caro Ivano Rūsčiojo opričninos, didžiarusiško šovinizmo ir sovietinės ideologijos samplaikos sukurta šiurpi realybė⁷. Beje, prie 2006-aisiais sukurtoje antiutopijoje plėtotų temų kūrėjas grįžo praėjusiais metais išleisdamas romaną „Telūrija"⁸, kuriame aprašoma situacija, kai „naujieji viduramžiai" įsigali ne tik Rusijoje, bet ir visoje Eurazijoje. Šis romanas Rusijoje ir Vakaruose buvo sutiktas kaip dar viena jau pradėjusi pildytis pranašystė.

Kur slypi V. Sorokino „aiškiaregystės" priežastys?

„Šiaurės Atėnai" rugpjūčio 15 d. numeryje publikavo istoriko ir puikaus politikos apžvalgininko Sergejaus Medvedevo (bendradarbiaujančio su rusiškąja žurnalo „Forbes" redakcija) straipsnį, kuriame keliamas analogiškas klausimas: „Pakeliui į „Telūriją". Kodėl Vladimiro Sorokino antiutopijos įsikūnija gyvenime?"

Keletas minčių iš šio teksto: „Sorokinas tragiškai teisus dėl vieno, svarbiausio, dalyko – „Opričniko diena" neišvengiamai veda į „Telūriją", viduramžių autoritarizmas neišvengiamai virsta viduramžių suirute. (...) neįmanoma sukurti viduramžių vienoje atskiroje šalyje, turinčioje branduolinį ginklą, imperijos atmintį, globalias ambicijas ir tvirtus saitus su pasaulio ekonomika. 2014 metais monarchinė savivalė išsiveržė už Rusijos ribų, įsiplieskė karu Ukrainoje ir grįžo atgal tarptautine izoliacija ir sankcijomis, įsijungė į grandininę globalaus irimo reakciją"⁹.

Kaip Rusija per 15 V. Putino valdymo metų, vartojant V. Sorokino terminus, nukeliavo netrumpą kelią iki „naujųjų viduramžių", kurie grasina užlieti posovietinės erdvės šalis?

Norintiems susivokti, kokios jėgos inspiravo tokias transformacijas, derėtų išstudijuoti istoriko Algirdo Narbuto tekstą „Trečioji Roma? Trečiasis Reichas? Trečioji Šventykla?", kurį publikavo žurnalas „Naujasis Židinys –­ Aidai" savo 5-ajame numeryje (šį straipsnį taip pat galima perskaityti ir žurnalo internetiniame puslapyje www.nzidinys.lt). Tai vienas iš nedaugelio lietuviškai parašytų tekstų Rusijoje (ir aplink ją) verdančios velniavos tema, kurios autorius puikiai išmano savo tyrimo objektą, o jo analitinės įžvalgos paremtos (kaip tai banaliai beskambėtų) tikra erudicija.

Lietuvių kolektyvinio istorinio naratyvo ypatumai – Kito perspektyva

Pasakojant apie įvairias tautos egzistavimo istorijoje patirtis praeities tyrinėtojams derėtų nuolat galvoti apie šio veiksmo dramaturgiją, naratyvo formą, adresatą ir potencialių skaitytojų / klausytojų reakciją. Žinoma, ne visi akademikai užsiima tokio pobūdžio autorefleksija, paprastai, didžiausią dėmesį skirdami pasakojimo turiniui. Kita vertus, net ir susitelkęs ties pastaruoju naratyvo dėmeniu retas kuris ima kelti klausimą: „O kodėl aš pasakoju būtent tai? Kaip atrinkau į savąjį naratyvą įtrauktus faktus? Kas lėmė pastarųjų faktų interpretavimo ypatumus ir šios interpretacijos daromų išvadų pobūdį?"

Patekę į „savaime suprantamų dalykų" spąstus istorikai pamiršta vieną svarbų aspektą, o būtent – esame tokie, kokius dalykus pasakojame, na o mūsų kuriami naratyvai yra lyg kokie veidrodžiai, kartais atskleidžiantys apie mus daugiau, nei norėtume.

Leistis į samprotavimus šia tema paskatino švedų vertėjas, publicistas ir kino režisierius Jonas Ohmanas, žurnalo „Literatūra ir menas" Nr. 28 publikavęs tekstą „Lietuvos naratyvas mokykloje", parengtą pagal šią vasarą vykusiame „Santaros-Šviesos" suvažiavime skaitytą pranešimą. Prie savo pranešime ir straipsnyje išsakytų minčių J. Ohmanas grįžo dar keletą kartų interviu žurnalų „IQ" („Lietuviškų pasakojimų „arkliukai", „IQ", Nr. 8) ir „Veido" („Nematomas frontas" atgaivina partizanų laikus", „Veidas", Nr. 31) bendradarbiams metu.

Kokius lietuvių istorinio pasakojimo ypatumus J. Ohmanas, žvelgdamas iš šiuo atveju itin patogios Kito perspektyvos, sureikšmina, dekonstruoja, interpretuoja?

Gilindamasis į šiuos tekstus pasižymėjau keletą tezių (tikiuosi, kad bandydamas perteikti J. Ohmano mintis konspektyviu stiliumi, jų neiškraipiau): 1) kurdami pasakojimus apie save lietuviai yra linkę operuoti dviem kraštutinumais: „esame aukos" –­­ „esame istorijos epicentre"; 2) labai svarbiame lietuvių savivokai pasakojime apie XX a. trys esminiai įvykiai – nepriklausomybės praradimas, Holokaustas ir pokaris egzistuoja lyg mažai ką bendro tarpusavyje turinčios salos; 3) šiuos, naudojant J. Ohmano sąvokas, „Lietuvos praradimo etapus" būtina susieti į vieną „praradimo Naratyvą"; 4) kuriant Lietuvos istorijos naratyvą itin svarbu sureikšminti konkrečios asmenybės likimą; 5) sudėtingo likimo svarstybos suteikia galimybę pažvelgti į lietuvių tautos istoriją kaip į pasirinkimo ir atsakomybės už šiuos pasirinkimus įtampos lauką, kuriame gyvenimas yra sudėtingas, bet įdomus.

Manau, kad šios idėjos, išsakytos žmogaus, gyvai besidominčio lietuvių tautos ir valstybės istorija, nusipelno diskusijos.

Asmeninės istorijos pasakojimas – Poeto pozicija

Aristotelis, kalbėdamas apie skirtybes tarp istorijos ir poezijos, yra pasakęs: „Istorikas ir poetas skiriasi ne tuo, kad vienas jų rašo eilėmis, o kitas proza. Juk jei Herodoto veikalus kas nors išdėstytų eilėmis, jie vis tiek būtų istoriniai veikalai, nesvarbu, eiliuoti ar neeiliuoti. Skirtumas tas, kad pirmasis pasakoja apie įvykius, kurie tikrai buvo, o antrasis apie įvykius, kurie galėtų būti. Todėl poezija yra filosofiškesnė už istoriją, nes ji labiau atskleidžia bendruosius dėsningumus, o istorija – pavienius įvykius."¹⁰

Nuo to laiko, kai buvo išsakytas šis verdiktas, praėjo pora tūkstančių metų ir dar kokie trys šimtai, tačiau istorikai šią Aristotelio ištarmę vis dar prisimena su liūdna autoironija.

Situaciją kiek pataisė postmodernizmas ir mažųjų pasakojimų istoriografijoje atsiradimas, suteikęs galimybę praeities tyrinėtojams kartais pasijusti jeigu ne visai poetais, tai bent jau galinčiais sau leisti vieną kitą džiazo akimirką, kuomet atsiranda erdvės metaforai, emocijai ar improvizacijai. Kitaip sakant, visiems tiems dalykams, kurie išlaisvina istorinį pasakojimą iš gelžbetoninių „moksliškos" kalbos gniaužtų ir leidžia greta įvairių metodologinių „instrumentų" panaudoti ir vaizduotės galią.

Apie visus šiuos dalykus galvojau skaitydamas Rimanto Kmitos recenziją Mindaugo Nastaravičiaus poe­zijos knygai „Mo" („Visai netyčia išlankstyta tikrovė", „Šiaurės Atėnai", 2014, Nr. 31). Konstatavęs, jog neretai knygos autoriui lipdoma etiketė –­ „jis tik pasakoja istorijas ir nekuria jokios poezijos" – R. Kmita pateikia savo versiją, kodėl šių pasakojimų M. Nastaravičiui reikia, tuo pat metu rekonstruodamas ir poeto poziciją: „(...) apgalvotai spontaniškas pasakojimas yra viena iš refleksijos formų; (...) mūsų istorijos, prie kurių nuolat grįžtam, nėra tiesiog istorijos, tiesiog tokie nutikimai, jos gyvena mumyse, keičiasi su mumis, keičia mus, dingsta iš atminties ir vėl atsiranda. Be jų, tiesą sakant, nėra mūsų. Atmintis ir kartojimas yra savęs aiškinimas"¹¹.

Jeigu kai kurių poetų ir praeities tyrinėtojų požiūryje į atmintį ir istorijų pasakojimą atsirado tiek daug bendrų dalykų, jog nebėra prasmės ieškoti mokslo ir meno skirties, gal savitarpio supratimo teritorijoje kada nors gims įdomūs bendri pasakojimai? Nebūtinai popieriuje, kad ir prie vyno taurės.

¹ Vladas Sirutavičius, „Baltijos keliui – 25", „Metai", 2014, Nr. 8–9, p. 184.
² „Laiko ženklai", in:http://www.lrytas.lt/komentarai/baltijos-kelias-primena-ir-neismoktas-pamokas.htm.
³ Rimvydas Valatka, „Baltijos kelias šiandien mus veda per Rytų Ukrainą", http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/rimvydas-valatka-baltijos-kelias-siandien-mus-veda-per-rytu-ukraina-500-448655
⁴ Andrius Užkalnis, „Laikas užmiršti Baltijos kelią", http://www.lrytas.lt/komentarai/laikas-uzmirsti-baltijos-kelia.htm
⁵ „Nauja patriotizmo banga neįtrauktų visos visuomenės", „Veidas", 2014, Nr. 32, p. 10.
⁶ Masha Gessen, „Putinas. Žmogus be veido", Vilnius: manoknyga.lt, 2013, p. 24.
⁷ Vladimir Sorokin, „Opričniko diena", Vilnius: Kitos knygos, 2008.
⁸ Владимир Сорокин, „Теллурия", Москва: Corpus, 2013.
⁹ Sergej Medvedev, „Pakeliui į „Telūriją". Kodėl Vladimiro Sorokino antiutopijos įsikūnija gyvenime?", „Šiaurės Atėnai", 2014, Nr. 29, p. 5.
¹⁰ Aristotelis, „Rinktiniai raštai", Vilnius: Mintis, 1990, p. 288–289.
¹¹ Rimantas Kmita, „Visai netyčia išlankstyta tikrovė", „Šiaurės Atėnai", 2014, Nr. 31, p. 9.