Po Antrojo pasaulinio karo susiklostę politiniai įvykiai bei mokslo ir technologijų plėtra, sparčiai pakeitę žmogaus aplinką, atnešė į gyvenimą kultūrines sroves, kurios įgavo postmodernizmo pavadinimą. Tai platus intelektualinis srautas, paveikęs menus, literatūrą, architektūrą ir muziką ir persikėlęs į politinį sociumą. Įsiskverbdamas į įvairias gyvenimo sritis, jis tapo visuomenės gyvenimo savitvarkos dalimi, mąstymo bei sprendimų priėmimo metodu, paveikusiu dvasinio, socialinio ir ekonominio gyvenimo sritis, taip pat švietimą bei mokslą. Šis procesas vyko gana lėtai, buvo sunkiai pastebimas ir priklausė nuo konkrečios šalies specifinės kultūrinės bei politinės aplinkos. Kitaip nei marksizmas, kuris įsiveržė į visuomenę kaip liepsnojantis meteoras, postmodernizmas įšliaužė į visuomenės gyvenimą tyliai kaip gyvatė.

Postmodernizmas įprasminamas ir išplėtojamas kontinentinių XX a. ant­rosios pusės filosofų (Jeano Baudrillard’o, Jeano-François Lyotard’o, Jacques’o Derrida) idėjose. Tiksliai apibrėžti postmodernizmą nelengva. Pirmiausia todėl, kad postmodernistinės idėjos dažnai maskuojamos sudėtingos sandaros žodžiais, eklektiška sintakse ir išpūsta retorika arba, kaip teigia Alanas Sokalas ir Jeanas Bricmont’as, mistifikuotu žargonu¹. Viena vertus, tokia retorika sukuria iliuziją, užburia sunkiai iššifruojamu performatyviu minčių srautu. Tačiau, anot Noamo Chomsky’o, perrašius įmantrius postmodernistų tekstus, vartojant paprastą kalbą, „vienskiemenius žodžius“, rasime ne ką kita kaip šimtmečius žinomas tiesas.²

Vis dėlto egzistuoja vienas ryškus ir kognityviai apčiuopiamas postmodernizmo bruožas: būdamas priešiškas ang­lofoniškai XX a. analitinės filosofijos idėjai, siekiančiai išgryninti ir logiškai sistematizuoti filosofines koncepcijas, postmodernizmas pasižymi ypatinga anarchistine panieka mokslui. Pasaulio pažinimas per mokslinius tyrimus išjuokiamas, kaip kultūrinis štampas (rėmas). Mokslinis metodas, kaip objektyvaus pasaulio pažinimo įrankis, vadinamas nevykusiu mokslininkų bandymu monopolizuoti ir primesti visuomenei savąjį pasaulio suvokimą, pvz., Paulio Feyerabendo knyga „Against Method“ („Prieš metodą“, 1975).

Postmodernistinė panieka mokslui ir moksliniam metodui, įgaudama ciniško skepticizmo formas, tvirtai integravosi į kasdienį visuomenės gyvenimą. Nepastebimai jos elementai įsitvirtino net ir mokslininkų bendruomenės kolektyvuose, įvairiose tarybose, komisijose, komitetuose ir kitose veiklose. Paradoksalu, tačiau kai kurie Lietuvos mąstytojai, nevengiantys kritikuoti įvairius ideologizuotus postmodernizmo aspektus (daugiakultūriškumas, politkorektiškumas ir pan.), plėtodami savo idėjas, noriai remiasi ryškiausiomis postmodernistinėmis nuostatomis, pašiepia mokslą ir mokslinį pasaulio pažinimo metodą (Alvydas Jokubaitis. „Filosofas kaltina mokslininkus, arba Kas blogai su politikos mokslu“, 2016). Taigi postmodernistinės nuostatos išsyk gali būti ir kritikos objektu, ir kritikos įrankiu.

Postmodernizmo genezė ir progresija siejama su pokariniu optimizmu ekonomiškai kylančioje Europoje ir chaotiškais antisisteminiais XX a. 7 dešimtmečio maištais. Tačiau kai kurios postmodernizmo šaknys glūdi dar XX a. pirmojoje pusėje, ir nors paradoksalu, bet kyla iš gerokai išaugusių galimybių siekti universitetinio išsilavinimo, informacijos prieinamumo bei spartaus gamtos, gyvybės bei technologijos mokslų vystymosi.

Iki XX a. universitetinį išsilavinimą turėjo labai nedidelė visuomenės dalis. Pvz., 1870 m. JAV į universitetus ar kolegijas kasmet įstodavo mažiau nei 0,02 % JAV gyventojų, 2009 m. – jau 0,6 %, t. y. 30 kartų daugiau; remiantis „US Census Bureu“ duomenimis, 1870 m. JAV mokslų daktaro laipsnį gavo 1 absolventas, o 2009 m. – 67 000. O Lietuvoje 2017 m. daugiau nei 30 % darbingo amžiaus šalies gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą. Išsilavinę piliečiai yra didžiulis kiekvienos šalies turtas, viešoji vertybė. Tačiau dideli skaičiai nebūtinai atspindi vertybės kokybę, jos galimybes pozityviai prisidėti prie šalies ir visuomenės raidos. Kokia aukštojo mokslo diplomo vertė, jei neretai juos gali gauti dvejetukininkas? Tokiame aukštojo mokslo vertę iškreipiančiame kontekste diplomas gali tik nepagrįstai išpūsti kai kurių individų savivertės jausmą, sužadinti klaidingą savo kompetencijų pervertinimą, įsivaizdavimą, „kad aš žinau, tiek pat, kiek ir bet kas kitas“.

Šias ir panašias deliuzijas sustiprino XX a. pab. bei XXI a. pr. technologiniai proveržiai. Šiandien vienas klavišo paspaudimas atveria langą į beribį informacijos pasaulį. Tai neįtikėtina galimybė žinoti, suprasti ir mokytis. Bet ši galimybė iš esmės yra bevertė, jei individai neturi informacijos atrankos, jos kokybės ar duomenų analizės įgūdžių. Tokiu atveju perteklinės informacijos aplinka sustiprina blogiausias individų kognityvinių procesų puses, tokias kaip: polinkį naudoti euristines sprendimų priėmimo taktikas, polinkį laikytis ideologinių įsitikinimų, bet kokia, net ir žinių kokybės ar tiesos kaina.³ Šiais atvejais, individas ieško tos informacijos, kuri sutampa su jo išankstinėmis nuostatomis bei vertybėmis, o ne tos, kuri yra moksliškai pagrįsta. Žinios tampa ne akiračio plėtimo priemone, bet asmeninio pasitenkinimo „aš teisus“ stimuliatoriumi.

Objektyviai egzistuojančių aplinkybių terpėje, kurioje daug išsilavinusių, tačiau siauro profesionalaus išmanymo žmonių, tampa vis sunkiau apsibrėžti kompetencijų ribas. Natūrali savivertės hipertrofavimo tendencija bei šiuolaikinis informacijos prieinamumas lemia, kad vis daugiau individų ekstrapoliuoja savo įsivaizduojamas kompetencijas į sritis, kuriose iš esmės nieko neišmanoma. Į tokią tendenciją XX a. pr. atkreipė dėmesį ir José Ortega y Gassetas, dar nesant internetui, numatęs masių revoliuciją, kurioje atsiras ir pradės reikštis išsilavinę nemokšos. Tai, beje, gali būti ir žmonės su įspūdingais asmeniniais, o dažnai ir visuomenei svarbiais pasiekimais savo srityje, tačiau noriai išplečiantys autoritetą į sritis, kuriose jie nėra nei žinovai, nei turi kokių nors apčiuopiamų praktinių įgūdžių.

Postmodernistinės nuostatos puikiai rezonuoja, net, galima sakyti, ideologiškai pagrindžia ir skatina tokį kompetencijų „išplėtimą“. Anot P. Feyerabendo, ieškant sprendimų svarbioms žmogaus ir visuomenės ar pasaulio pažinimo problemoms spręsti „everything goes“. Tiesmukiškai rėžiant, tai reiškia, kad pasaulyje nėra tokios, kad ir visiškai kvailos nuomonės, kuri neturėtų teisės egzistuoti greta moksliniais metodais gautų įžvalgų. Tačiau kas išdrįs pavadinti nemokša kokį iškilų fizinių mokslų akademiką, postringaujantį apie humanitarikos problemas? Arba aukštas administracines pareigas einantį socialinių mokslų specialistą, neparašiusį nė vieno mokslinio darbo technologijų inovacijų plėtros klausimais, bet uoliai triūsiantį šalies inovacijų sistemos reformų ir plėt­ros fronte?

Postmodernizmas, kaip modus operandi nėra nemokamas. Skaudžiausiai postmodernistiniai principai, mąstymo bei sprendimų priėmimo metodologijos kerta sritims, kurios iš prigimties grindžiamos mokslu, pvz., sveikata. Viena ryškių iliustracijų yra antivakcinacijos judėjimas. Jis būdingas ne tik Lietuvai, bet ir daugeliui industrinio pasaulio valstybių. Tarytum patvirtinant J. Ortegos y Gasseto įžvalgas, tipiškas antivakcinacijos šalininkas – išsilavinęs, pasiturintis, modernias technologijas įvaldęs individas. Antivakcinacijos judėjimas puikiai parodo, kaip kai kurie individai tampa „patys sau ekspertai“, o paskui remiami minios išreikalauja teisės neskiepyti savo vaikų, kurie patys šiuo klausimu pasisakyti, žinoma, negali.

Tokio elgesio kaina yra infekcinių ligų, kurių galima išvengti skiepijant, protrūkiai. Pavyzdžiui, tymų susirgimai labai padažnėjo pasiturinčiose Kalifornijos bendruomenėse, o kokliušo –­ Vašingtono bei Viskonsino valstijose. PSO duomenimis, Europoje ryškiai išsiskiria Italija, kurioje 2017 m. kliniškai patvirtinti 76 tymų atvejai milijonui gyventojų. Tymų rodiklis gerokai mažesnis Skandinavijos ir Baltijos šalyse – tik apie 0,5–2,0 %. Šiose šalyse gyventojų vakcinacijos lygis yra didesnis nei 90 %, o Italijoje pastaraisiais metais nukritęs žemiau 85 %. Pavyzdys iliustruoja, kad šalys ir bendruomenės, kuriose atmetami moksliniai argumentai, sumoka realią kainą savo piliečių sveikata.

Vakcinacijos oponentai Lietuvoje kol kas dar silpnoki, tačiau pirmieji rezultatai – matomi. Nepaisant daugybės nepriklausomų, tarpusavyje nesusijusių mokslinių tyrimų rezultatų, patvirtinančių tiek vakcinų efektyvumą, tiek saugumą, taip pat ir galimus pavojus, kylančius, neskiepijant nuo infekcinių ligų, Lietuvoje sprendimą dėl privalomos vaikų vakcinacijos „antikonstituciškumo“ priėmė Vyriausiasis administracinis teismas. Tokiais ir panašiais atvejais veikia „visi požiūriai svarbūs“ efektas, kurį stiprina iš postmodernistinių idėjų kylantis skeptiškas požiūris į mokslinių tyrimų rezultatus. Atmesdami moksliniais metodais gautas įžvalgas, turintieji sprendimų galią pasirenka „kitą“ nuomonę, pagal kurią, „teisė“ sirgti ir net mirti, pvz., nuo tymų, kokliušo ar raudoniukės, tampa „konstitucine“ vaikų teise. Ironiška, bet tokie patys „sveikatos srities ekspertai“ kitur jau aiškina, kad nepagydoma onkologine liga sergančiam sąmoningam ligoniui suteikti teisę į eutanaziją yra nekonstituciška.

Antivakcinacinis judėjimas, klimato kaitos neigimas, „kova“ prieš GMO yra ryškūs, bet ne vieninteliai pavyzdžiai, iliustruojantys postmodernistinio mąstymo poveikį mokslo ir visuomenės santykui. Nors ir mažesnio mastelio, panašūs karai su mokslu vyksta vos ne kasdien. Ministrui A. Verygai iškėlus didelio suvartojamo alkoholio kiekio problemą Lietuvoje ir pabandžius, remiantis PSO duomenimis ir rekomendacijomis, riboti vartojimą, šalyje kilo beprecedentis protestas ir prieš ministrą, ir prieš moksliniais metodais surinktus faktus. Mokslinių faktų neigimas šiame epizode praėjo postmodernistiniam diskursui būdingus etapus: iš pradžių suabejota metodologija, vėliau metodo tikslumu, dar vėliau faktų rinkėjų patikimumu, kol pagaliau prasidėjo ad hominem išpuoliai ir patyčios. Įdomu, kad alkoholio vartojimo faktus viešai kritikavo įvairių sričių – nuo rokenrolo žvaigždžių iki akademiniais titulais pasidabinusių filologų, istorikų, finansistų ar kitų, bet tik ne visuomenės sveikatos mokslų – specialistai. Toks problemos neigimas turi labai apibrėžtą socioekonominę kainą, pasireiškiančią per varganus ekonomikos rodiklius, sveikatos apsaugos sistemos išlaidas, kriminogeninės situacijos blogėjimą.

Panašūs specialistai, vadinantys save natūropatais, chiropraktikais, homeopatais, vilki baltus chalatus imituodami medicinos profesionalus ir siūlo gydyti nepagydomas ligas priemonėmis, kurių tariamas veiksmingumas, o ypač veikimo principai, iš esmės neigia fizikinius ir biologinius gamtos ir gyvybės dėsnius. Nepaisant kartais plika akimi pastebimo šarlatanizmo („išgydo visas ligas ir labai greitai“), tokie specialistai pritraukia ne tik aukštąjį išsilavinimą turinčios publikos, bet ir medijos dėmesį, kuri nutrindama ribą tarp žaidimo ir profesionalios veiklos iš dalies legitimuoja alternatyvųjį mokslui žinojimą.

Įdomu, kad mokslinių žinių kritikų fronte, ypač rezonansiniais, visuomenei svarbiais klausimais, viešojoje erdvėje stiprėja ne tik alternatyvus, bet ir vadinamasis paralelinis mokslas. Tai įvairūs socialiai atsakingi, susirūpinę, nepriklausomi mokslininkai, kurie nors ir neturi ryškesnių profesinių pasiekimų savo srityse, tačiau dažnai išnyra įvairiose valdžios suburtose komisijose, tarybose, o tie, kurie turi gerą iškalbą, tampa medijų numylėtiniais, įvairių radijo ir TV laidų dalyviais. Marcelis Kunzas⁴ pastebi, kad tokie veikėjai emuliuoja profesinę mokslininkų veiklą, organizuoją konferencijas, leidžia „mokslo“ žurnalus ir reikalauja moksliniams tyrimams skiriamų lėšų. Taigi neretai postmodernistinis mokslo nuvertinimas ir alternatyvių, paralelinių „mokslų“ legitimavimas turi ir labai aiškius ekonominės naudos ar simbolinės galios siekimo vektorius. O nesąžiningiems politikams paralelinis mokslas yra puiki galimybė „stumti“ savo programas, kurios kai kada gali būti net ir žalingos visuomenei.

Tipiškas tokios situacijos pavyzdys – klimato kaita ir visuotinis atšilimas. Nors 98 % iškiliausių aplinkos mokslininkų sutaria dėl antropogeninės šio efekto kilmės, ilgai dėl tų 2 % paralelinių mokslininkų pastangų politikams ne tik pavykdavo ignoruoti šią grėsmę, bet ir „stumti“ įstatymus, esmingai prisidedančius prie nepageidaujamo efekto stiprėjimo. Taip vietoj racionalių, moksliniais tyrimais gristų sprendimų, viešajame gyvenime pradeda dominuoti voluntaristiški, alternatyviomis nuomonėmis paremti sprendimai, kuriuos dažnai diktuoja asmenys, neturintys nė menkiausių kompetencijų nagrinėjamais klausiamais.

Ypatingą destrukcinį poveikį postmodernistinės nuostatos daro ir šalies švietimo, mokslo bei studijų sitemos raidai. Šie visuomenei svarbiausi sektoriai reikalauja įžvalgų, kurių neįmanoma suformuoti nevykdant ilgalaikių, moksliniais metodais grindžiamų tarpdisciplininių tyrimų. To priežastis – socialinių, ekonominių ir demografinių procesų sudėtingumas, glaudžiai susipynę tarptautiniai, regioniniai bei šalies politikos ir istorijos veiksniai. Lietuvoje tyrimus, susijusius su švietimo, mokslo ir inovacijų sistemos raida inicijuoja ŠMM, ŪM taip pat MOSTA ir MITA, samdydami ad hoc ekspertų darbo grupes tiek siauresnėms, tiek platesnėms strateginio lygio įžvalgoms rengti. Tokių studijų šalyje parengta ne viena dešimtis. Nemažai jų kūrė žinomi mokslininkai, kai kuriais atvejais dalyvaudavo užsienio mokslo, inovacijų ir studijų sistemos praktikai. Nepaisant didelių pastangų, Lietuvos mokslo ir inovacijų rodikliai nėra blizgantys. Pvz., nors pagal investuojamas valstybės lėšas (skaičiuojant dalį nuo BVP) esame (dėl ES paramos) Europos inovacijų švieslentėje septinti iš 28 valstybių, o vertinant Lietuvą kaip moksliniams tyrimams patrauklią šalį (Attractive research systems) liekame ketvirti nuo galo. Nesiliaujančios jaunų mokslininkų bei kitų profesionalų emigracijos kontekste tai nėra pati geriausia žinia, verčianti kelti klausimą: kokiais principais remiantis galiausiai priimami konkretūs mokslui ir studijoms skirtų lėšų panaudojimo sprendimai?

Atsakymas turi dvi dimensijas: laiko ir kompetencijų. Pirma, politiniai sprendimai priimami stipriai fragmentuotose dėl politinių turbulencijų (vyriausybių kaita, atstatydinimai, interpeliacijos ir pan.) laiko atkarpose. Todėl vykdyti ilgalaikius kompleksinius mokslinius tyrimus politikams nėra laiko ir motyvacijos. Juk rezultatus raškys jau kita vadovų karta. Riboto laiko resursų kontekste vienintelis būdas yra samdyti ekspertus, kurie: 1) yra kompetentingi ir turi patirties vykdant tarptautinius standartus atitinkančius tiek teorinius, tiek taikomuosius mokslinius tyrimus, supranta empirinių duomenų analizės ypatumus; 2) neturi interesų konfliktų, kylančių iš afiliacijos su institucijomis – lėšų gavėjais. Kadangi mažoje valstybėje tenkinti abu kriterijus problematiška, Lietuvoje sprendimų priėmėjai eina lengvesniu keliu – darbo grupės formuojamos remiantis ne kompetencijos ar galimo interesų konflikto kriterijais, bet atstovavimo akademinėms institucijoms, verslui bei valdžios įstaigoms principu. T. y. profesionalumo ir nešališkumo kriterijai pakeičiami „suinteresuotų pusių atstovavimo“ kriterijumi. Taip valstybei svarbių sprendimų paieška virsta postmodernistiniu žaidimu „visos nuomonės svarbios“. Tikriausiai tai viena priežasčių, kodėl valstybės mastu aukštojo mokslo plėt­ros srityje Lietuvai kol kas nelabai sekasi ir taip sumokama kaina už postmodernistinę nepagarbą profesionalumui ir mokslinei kompetencijai.

Pabaigoje reikia pastebėti, jog postmodernizmas, kaip antimokslinė sprendimų formavimo paradigma, taip pat iš dalies sėkmingas dėl pačių mokslininkų nenoro įsitraukti į viešąjį diskursą ir didėjančio atotrūkio tarp mokslo bendruomenės bei visuomenės. Destruktyviam postmodernizmo poveikiui sumažinti reikalingas tiek aktyvus mokslo bendruomenės dalies, puoselėjančios aukštus akademinius standartus veikimas, tiek mokslo komunikacijos diegimas į viešąjį diskursą. Mokslo komunikacija šiuo atveju nėra vien mokslo populiarinimas ar viešųjų ryšių akcijos. Tai sistemingais moksliniais tyrimais grįstas visuomenės požiūrio ar baimių dėl mokslo supratimas ir iš šio supratimo kylantis konstruktyvus dialogas tarp mokslininkų, visuomenės ir sprendimų priėmėjų.

 

¹ Alan Sokal, Jean Bricmont „Fashionable Nonsence: Postmodern Intellectuals‘ Abuse of Science“, 1997.

² „Open Culture“, 2013 m. liepos mėn.

³ Daniel Kahneman. „Thinking Fast and Slow“; Samuel L. Popkin. „The Reasoning Voter“; Ziva Kunda. „The Case for Motivated Reasoning“).

⁴ M. Kuntz. „The postmodern assault on science: If all truths are equal, who cares what science has to say?“, EMBO Reports, Vol. 13, Issue 10. – 2012, p. 887.