Blake Morrison. Kodėl rašytojai geria?

Naujausi tyrimai atskleidžia, kad Dylanas Thomasas galėjo mirti ne nuo besaikio gėrimo. Tai, ką Niujorke jo gydytojas palaikė baltąja karštlige ir gydė morfijumi, iš tiesų galėjo būti bronchitas ir pneumonija, o morfijaus injekcijos būklę tiktai pablogino ir galiausiai sukėlė komą. Visgi abejonių nekelia faktas, kad D. Thomasas prieš patekdamas į ligoninę daug gėrė ir tai darė beveik visą gyvenimą. Dieną prieš tai jis atidarė butelį viskio ir pasiūlė išgerti jo viešbučio kambarį valiusiai kambarinei. Dar išgėręs su meiluže Elizabeth Reitell, jis atsikėlė iš lovos 2 valandą nakties ir nuėjo į barą, o grįžęs jai pasigyrė, kad išgėrė 18 taurių gryno viskio.

D. Thomasas buvo linkęs perdėti. Kartą jis gyrėsi, kad išgerė 40 pintų alaus, o vienos jo knygos veikėjas teigia vieną po kitos išgėręs 49 pintas Guinesso. Anot barmeno, kuris jį aptarnavo tą lemtingą naktį, D. Thomasas išgėrė tik šešias, daugiausia aštuonias taures viskio, o ne aštuoniolika. Tačiau amerikietiškos porcijos dvigubai didesnės nei Anglijoje. O jo sveikata buvo smarkiai suprastėjusi po daugybės metų artimos draugystės su alkoholiu ir cigaretėmis: jis ne tik sirgo podagra, emfizema ir kepenų liga, bet ir buvo fiziškai išsekęs nuo nemigos. Ligoninėje nustatyta diagnozė –­ alkoholio sukelta encefalopatija – galėjo būti neteisinga ir galbūt jis galėjo pasveikti, tačiau toli gražu nebuvo nekaltas avinėlis.

D. Thomaso mirtis yra jo legendos dalis, todėl nestebina, kad 2014 metais apie tai ketinama sukurti filmą poeto šimtosioms gimimo metinėms paminėti. Legenda, net jei ir smarkiai nutolusi nuo tiesos, byloja, kad jį pribaigė amerikietiškas svetingumas – naivus britas išvyksta į Ameriką skaityti eilių ir audringas Niujorko gyvenimas jį pražudo. D. Thomaso istorija prikelia daug senesnį mitą apie poezijos ir alkoholio bendrystę, kuri leidžia patirti transcendenciją: „Susijaudinimas, kurį sukelia alkoholis, labai panašus į sukeliamą fantazijos", – teigė kitas rašytojas Johnas Cheeveris. Ši idėja gyvavo jau senovės Graikijoje, kur poemos buvo deklamuojamos per puotas, vadinamuosius simpoziumus (dažnai konkuruojant tarpusavyje, kai vienas pradeda deklamuoti, o kiti pratęsia). Tai būdinga ir kitoms kultūroms, taip pat ir Kinijai, kur trečiajame mūsų eros amžiuje septyni išminčiai pasitraukė į kaimą gerti vyno ir kurti eilių: „Išgėrus taurę vyno, galima parašyti 100 eilėraščio strofų", – teigė poetas Xiuxi Yin. Kuo girtesnis bardas, tuo geriau plaukia žodžiai.

D. Thomasas įkūnijo šią girtaujančio dainiaus tradiciją ir tai akivaizdžiai kliuvo Kingsley'ui Amisui, kuris jam parašė priekaištingą epitafiją:

Jie sako, kad „tu buvai apsvaigęs nuo žodžių";
bet kai geriam
ir apsivemiam, nuleidžiam tai
į kriauklę.
Reikėjo ir toliau tau vemti
alumi, ne rašalu.

Ar alkoholis rašytojui padeda? Ar jie geria daugiau nei bet kuri kita socialinė grupė – gydytojai, teisininkai ar pardavėjai? Pagarsėjęs girtuoklis K. Amisas šį klausimą svarsto savo memuaruose ir, rašytojus lygindamas su aktoriais, literatūrinio alkoholizmo priežastimi įvardija siekį įveikti scenos baimę: „Rašytojui jo publika nematoma, tačiau jei rašytojas geras, jis nuolat ją stipriai jaučia, ypač tada, kai ji, regis, tik ir laukia, kada jis pagaliau parašys pirmąjį puslapį. Alkoholis sumažina ne tik savikritiškumą, bet ir baimę." Anot K. Amiso, sklidina taurė gali „sukelti geidžiamą energijos protrūkį baigiantis dienai", bet reikėtų vengti pradėti gerti anksčiau: „Rašytojas, kuris savo knygas rašo tik išgėręs viskio, o ne tarp gėrimų, yra niekam tikęs. Šiaip ar taip, jis tikriausiai amerikietis."

K. Amisas nevertino amerikiečių rašytojų, tai rodo ir šiame komentare jaučiamas išankstinis nusistatymas. Tačiau tikra tiesa, kad moderniojoje amerikiečių literatūroje pilna piktnaudžiavimo alkoholiu pavyzdžių: E. A. Poe, Ernestas Hemingway'us, Williamas Faulkneris („Paprastai rašau naktį. Šalia visada turi būti viskio"), Hartas Crane'as, Tennessee Williamsas, Trumanas Capote, Dorothy Parker („Geriau tebūnie butelis, o ne lobotomija"), Ringas Lardneris, Raymondas Chandleris, O. Henry's, Jackas Londonas, Delmore'as Schwartzas, F. Scottas Fitzgeraldas, („Padauginti šampano yra kaip tik tai, ko reikia"), Johnas Berrymanas, Jackas Kerouacas, Charlesas Bukowskis, Anne Sexton, Patricia Highsmith – sąrašas būtų ilgas net neįtraukus tokių kaip Hunteris S. Thompsonas, garsėjusių eksperimentais su kitokiomis medžiagomis („Nenoriu kitiems siūlyti narkotikų, alkoholio, smurto ar beprotybės, bet man tai visada pritiko"). Naujoje knygoje „The Trip to Echo Spring" Olivia Laing rašo apie šešis amerikiečių rašytojus alkoholikus, pradėdama pasakojimu, kaip senstantis pripažintas rašytojas Johnas Cheeveris ir dar niekam nežinomas Raymondas Carveris tapo sugėrovais dėstydami Ajovoje 1973 metais. „Mudu daugiau nieko nedarėm, tik gėrėm, – vėliau rašė R. Carveris. – Kaip pridera, skaitėme paskaitas, bet iš tikro visą laiką buvome kitur... Nemanau, kad nors vienas iš mūsų bent nukėlė rašymo mašinėlės dangtį."

O. Laing knyga – tai kelionių knyga ir kartu kelios kritinės biografijos. Ji nuvyksta ten, kur jos pasirinktas šešetas (Hemingway'us, Williamsas, Carveris, Cheeveris, Berrymanas ir Fitzgeraldas) gyveno, rašė ir gėrė. Ši kelionė aprėpia tūkstančius kilometrų – Niujorkas, Čikaga, Port Andželas, Naujasis Orleanas, Atlanta, Ki Vestas, bet ją labiausiai domina atstumas nuo rašomojo stalo iki artimiausio butelio.

Knygos pavadinimą autorė skolinasi iš filmo „Katė ant įkaitusio skardinio stogo", kur vienas veikėjas sako: „Vykstu į trumputę kelionę į Echo Spring" (taip jis vadina gėrimų spintelę su „Echo Spring" burbonu). Anot O. Laing, tai labai iškalbinga frazė („Echo Spring" – aido šaltinis, – vert. past.), kadangi jos pasirinkti rašytojai labai mylėjo vandenį (beje, kaip ir ji pati: O. Laing ankstesnė knyga „To the River" yra apie vandenį, anglų literatūrą ir Virginią Woolf). Taip pat šis posakis nurodo į Narcizo mitą (juk rašytojai dažnai ir yra narcizai) ir nuo seno žinomą ryšį tarp šaltinių (bei šulinių) ir poetinio įkvėpimo. Pagal klasikinę legendą ant Helikono kalno esąs šventas mūzų šaltinis, atsiradęs iš Pegaso kanopos, kuris įkvepia tą, kas iš jo atsigeria.

Girtavimą neretai lydi nepatogios ir nesmagios situacijos. Johnas Updike'as tokią patyrė, kai vieną dieną atvyko pas J. Cheeverį, nes jie buvo susitarę kartu eiti į koncertą, ir rado jį nuogą stovintį lauke šalia savo buto. Ne mažiau gėdingas yra K. Amiso pasakojimas apie savo draugą Philipą Larkiną, kuris apsišlapino per mokyklos literatūros vakarą, nes prieš tai buvo išgėręs per daug alaus. Besaikio gėrimo pasekmės yra kur kas rimtesnės nei nepatogios socialinės situacijos: ligos, nemiga, skurdas, smurtas, savęs ir kitų kankinimas. Tačiau bohemiška elegancija iki šiol siejama su apgirtusiais rašytojais, ypač su jau mirusiais Amerikos romanistais. Internete galima rasti svetainių, kuriose pateikiami jų mėgtų gėrimų receptai: Faulknerio šaltmėtinė, Hemingway'aus mojito, Chandlerio „grąžtas", Kerouaco „margarita", Fitzgeraldo džino kokteilis.

Alkoholis atvirai šlovinamas literatūroje. Kartais iš nacionalinio pasididžiavimo, pavyzdžiui, apdainuojamas elio ir porterio rūšių alus, degtinė, absentas, vynas „Chianti" arba, kaip tai darė škotų poetas Robertas Burnsas, šlovinamos stebuklingos škotiško viskio galios („O viski, žaidimų ir išdaigų siela, / Priimk širdingą bardo padėką"). Dar dažniau girtavimas šlovinamas carpe diem dvasioje, pavyzdžiui, Byrono eilės sako – gerk dabar, nes kas žino, kas laukia rytoj:

...o dėl ateities – (ir tai rašau
apsvaigęs,
Šiandieną tiek išgėręs,
Jog jaučiuos tarsi stovėčiau ant
lubų)
Sakau – ateitis – tai rimtas reikalas –
Tad, dėl Dievo meilės, duokite šen vyno
ir sodos vandens!

J. Cheeveris niekaip nepajėgė suprasti palankaus alkoholio vertinimo Biblijoje (kaip pasakė žurnalistas Ch. Hitchensas, vestuvių puota Kanoje – „vienintelis kažko vertas stebuklas Naujajame Testamente") ir antikos mituose (Dionisas – ekstazės ir vyno dievas). Jis stebėjosi, kodėl girtavimas nėra viena iš mirtinų nuodėmių? Kodėl senovės religiniuose mituose ir legendose alkoholis vaizduojamas kaip viena iš dievų siųstų dovanų? „Tikėjimas, kad būti girtam reiškia būti palaimintam, labai gilus. Mirtis nuo girtuokliavimo kartais netgi laikoma gražia ir natūralia, nepaisant sutrikusio proto, konvulsijų, baltosios karštligės, haliucinacijų, siaubingų automobilių avarijų ir nepavykusių savižudybių... Mintis, kad galiu mirtinai nusigerti, man visai nekėlė nerimo, kol nesužinojau, kad tikrai mirštu nuo gėrimo."

Tuo metu, kai tai parašė, J. Cheeveris, pagaliau pripažinęs savo ligą, priklausė anoniminiams alkoholikams. Tačiau jis buvo neteisus sakydamas, kad literatūra ir religija tiktai pataikavo piktnaudžiavimui alkoholiu. Juk Dionisas kartu yra ir Bakchas – pasileidęs valdovas. Biblijoje taip pat galima rasti nemažai citatų, smerkiančių girtavimą: „Vargas tiems, kurie keliasi anksti rytą girtuokliauti ir sėdi iki vėlaus vakaro, kol įkaista nuo vyno" (Izaijo 5,11). Tą daro ir Homeras: „...taip veikia man širdį vynas pasiutęs, kuris ir išminčių priverčia dainuoti arba kvatoti linksmai ir šokti, kojas kilojant, arba žodį pramest, nors būtų geriau patylėti" (Antano Dambrausko vertimas, – vert. past.).

Tikrai netrūko tekstų, galėjusių J. Cheeverį ir kitus geriančius rašytojus įtikinti, kad jų girtavimas neturi jokios istorinės, religinės ar literatūrinės paskatos. Tačiau alkoholikas niekada nepristinga argumentų savo priklausomybei pateisinti. Visada galima rasti, ką apkaltinti:

„Vynas man buvo tiesiog būtinybė, kad galėčiau ištverti jos [Zeldos] ilgus monologus apie baletą..." (F. S. Fitzgeraldas).

„Modernus gyvenimas (...) dažnai yra tikra mechaninė priespauda, o alkoholis yra vienintelė mechaninė paguoda" (E. Hemingway'us).

„Rašytojas nuolat ugdo, išplečia, išaukština ir kursto savo vaizduotę. Sustiprėjus vaizduotei, sustiprėja ir jo polinkis į nerimą, jis neišvengiamai tampa gniuždančių fobijų auka ir gali jas sušvelninti tik ne mažiau gniuždančiomis heroino ar alkoholio dozėmis" (J. Cheeveris).

„Smarkiai gerti pradėjau tada, kai suvokiau, kad tai, ko labiausiai gyvenime troškau sau kaip žmogui ir rašytojui, savo žmonai ir vaikams, niekada taip ir neįvyks" (R. Carveris).

„Kam gerti dvi dienas iš eilės? / du mėnesius, metų laikus, metus, du dešimtmečius iš eilės? / Atsakau (šypsosi) į klausimą skolon: / Žmogau, buvau ištroškęs" (J. Berrymanas).

Dėl polinkio į alkoholį gali būti kalti genai. Taip pat ir vaikystės traumos: tėvų savižudybės (J. Berrymano ir E. Hemingway'aus tėvai nusišovė) ir nesirūpinančios motinos (J. Cheeveris džiną vadino „motinos pienu"). Tačiau iš šešių O. Laing rašytojų tik Tennessee Williamsas kalba tiesiai ir tvirtai: „Kodėl žmogus geria? Tam yra dvi priežastys, kurios veikia atskirai arba abi kartu. 1. Jis kažko mirtinai bijo. 2. Jis negali pripažinti tiesos."

Alkoholikai paprastai yra linkę neigti savo priklausomybes, tad atrodytų, kad jiems neturėtų kilti poreikio iškloti visą tiesą autobiografijoje. Visgi gerti metusiųjų memuarai visada buvo klestintis žanras. Užtenka vien iškalbingų pavadinimų: „Alkoholikės namų šeimininkės dienoraštis", „Mirtinai girtas", „Motinos pragaištis", „Mesiu rytoj", „Girtavimas: meilės istorija". Šių pasakojimų struktūra atspindi kelią į atpirkimą: žiūrėkite, kaip žemai buvau puolęs, kol buvau išgelbėtas. Tačiau atrodo mįslinga, kodėl nė vienas garsus rašytojas alkoholikas neparašė memuarų, prilygstančių T. De Quincey „Confessions of an English Opium-Eater" („Anglo opiomano išpažintis") ar Williamo Styrono depresijos kronikai „Darkness Visible".

Turbūt fikcija yra patogesnis kelias: tai, apie ką sunku kalbėti, galima pasakyti išgalvotų žmonių lūpomis. Tačiau, kaip nusiskundė K. Amisas, skaitytojai autorius dažnai sugretina su jų protagonistais ir ne be reikalo. Nebaigto J. Berrymano romano „Recovery" protagonisto vardas Alanas Severance'as: nepaisant vardo (severance reiškia atsiskyrimą, ryšių nutraukimą, – vert. past.), jo reabilitacijos patirtį sunku visiškai atskirti nuo autoriaus. F. S. Fitzgeraldas paskutiniais gyvenimo metais, kai jį atleido MGM, pradėjo žurnalui „Esquire" rašyti istorijas apie mažai žinomą alkoholiką scenaristą, tarsi tai būtų galėję atbaidyti mintį, kad jis pats tokiu tapęs. Tačiau nepavyko nieko apgauti. „Pinta vyno dienos pabaigoje yra viena iš žmogaus teisių, – pasakė jis kartą, nors realybėje tai būdavo pinta džino per dieną ir jo išsišokimai (atimtos vairuotojo teisės, muštynės, dažnas išmetimas iš klubų ir t. t.) buvo plačiai pagarsėję." Žemiausią lygį jis pasiekė, kai nusigėrė su dviem valkatom ir juos parsivedė namo, o tada pasiūlė jiems pasipuošti savo kaklaraiščiais, marškiniais ir prabangiais kostiumais.

Fikcija gali atrodyti tinkama išraiškos forma alkoholikams, kadangi jų priklausomybė išmoko neblogai meluoti. Tačiau galvoje sunku išlaikyti romaną, kai rankoje laikai taurę. „Novelę dar galima parašyti neišleidžiant iš rankų butelio, – F. S. Fitzgeraldas kartą pasakė savo redaktoriui Maxui Perkinsui, – bet romanui reikia tokio mąstymo tempo, kuris leistų galvoje išlaikyti visą jo struktūrą ir negailestingai paaukoti antraeilius dalykus." Nemažai poetų apgirtę parašė porą eilučių, bet jos retai atrodo ko nors vertos kitą dieną.

Alkoholis tapo patogia menine priemone romanistams ir dramaturgams. Tai ne paprasta butaforija (kaip viskio grafinas, kuris tapo įprastu anglų viduriniosios klasės dramos elementu nuo Terrence'o Rattigano iki Haroldo Pinterio), o siužeto vystymo priemonė, kuri, kaip pasakė K. Amisas, „padeda įsibėgėti istorijai, kai kas nors ką nors užsipuola ar įžeidžia greičiau ir smarkiau, nei tai būtų galėjęs padaryti blaivas". Galbūt jis turėjo omenyje sceną iš savo romano „Lucky Jim", kurio pagrindinis veikėjas Jimas Dixonas pasprunka iš nuobodaus madrigalų vakaro, prisigeria smuklėje, o tada pradegina skylę paklodėse savo boso namuose. Mažiau komišką situaciją randame „Otele", kur Jagas nugirdo Kasijų ir priverčia jį įsivelti į peštynes, dėl ko pastarasis užsitraukia Otelo nemalonę.

Rusų literatūroje vyrams protą atima degtinė. Levas Tolstojus, atgailaudamas už savo jaunystės kvailystes („melavimas, vagystės, įvairių formų paleistuvavimas, girtavimas, smurtas, žmogžudystė"), įsteigė blaivybės draugiją, pavadintą „Sąjunga prieš girtuokliavimą", ir sukūrė etiketę degtinės buteliams – kaukolę ir sukryžiuotus kaulus su žodžiu „Nuodai". Šis perspėjimas tuo metu nebuvo priimtas, tačiau L. Tolstojaus požiūris į degtinę prasiskverbia į jo kūrinius, kaip ir į Fiodoro Dostojevskio „Demonus" („Rusų Dievas jau pasidavė prieš pigų gėralą. Paprasti žmonės geria, vaikai geria, bažnyčios tuščios"). Antonas Čechovas šiuo klausimu buvo prieštaringesnis. Kaip Geoffrey's Elbornas pateikia savo kultūros istorijos knygoje „The Dedalus Book of Vodka", A. Čechovas blaškėsi tarp savo, kaip gydytojo, žinių ir įžvalgų apie žmogiškąją prigimtį. Du jo broliai buvo alkoholikai ir degtinės gamintojus jis išvadino „šėtono kraujo platintojais". Tačiau jis jautė prielankumą Rusijos valstiečiams, kuriems degtinė buvo stebuklingas nektaras. Jo apsakymuose ir pjesėse be saiko geriantys, pvz., kariuomenės gydytojas Čebutykinas iš „Trijų seserų", vaizduojami su humoru ir užuojauta.

Požiūris į alkoholį parodo charakterį, kaip ir pajėgumas daug išgerti. E. Hemingway'us reiškė nepasitenkinimą tuo, kad F. S. Fitzgeraldas per greit prisigerdavo, o jam pačiam išlenkti ko nors stipresnio atrodė sveika bei normalu ir tai „suteikdavo daug laimės, gerovės bei džiaugsmo", nors F. S. Fitzgeraldui tai buvo tikras nuodas. Čia galima įžvelgti slypint macho potekstę: gėrimas kaip vyriškumo įrodymas. E. Hemingway'us ir J. Cheeveris mėgo pasigirti, kad su jais gerdami visi atsiduria po stalu, tarsi sugebėjimas nepasigerti būtų stiprybės, o ne priklausomybės požymis.

Alkoholizmas neretai glaudžiai susijęs su psichinės sveikatos problemomis. „Beprotybė ir gėralas, beprotybė ir gėralas, / Kas dabar pasakys, kas buvo pirmiau?" – klausia J. Berrymanas viename iš savo „Dream Songs" eilėraščių. Tačiau užsiimant kūryba labai svarbu pakeisti savo mąstymą ir alkoholis tam gali puikiai pasitarnauti, kaip teigė Ch. Bukowskis, – „jis ištraukia iš įprasto kasdieniško mąstymo". Tam pritarė ir E. Hemingway'us: „Kas geriau nei viskis gali pakeisti tavo idėjas ir priversti jas tekėti nauja vaga." Jų žodžiuose yra tiesos. Išgėrus pirmą ar antrą taurelę, kartais tikrai netikėtai ateina gerų minčių – kokia nors idėja, vaizdinys ar frazė. Bet problema – spėti laiku tai užrašyti, nes geriant su kompanija reikės pasišalinti, o tam reikia ryžto ir savigarbos. K. Amiso principas – atsipūsti su taure gėrimo jau bebaigiant rašyti – tinka tiems, kurie turi valios. Tačiau pamokantis ir Jacko Londono pavyzdys: jis apdovanodavo save gėrimu įpusėjęs 1000 žodžių dienos normą, kol galiausiai nebegalėjo net pradėti rašyti neišgėręs. Žmogus išgeria ir praranda save. Išsilaisvinimas virsta stinguliu. „Rašyk girtas, redaguok blaivas", – toks dažnai cituojamas Hemingway'aus patarimas. Tačiau prisiliuobęs negali nieko gero parašyti. Po tam tikros ribos ramstis tampa vėzdu.

Kodėl rašytojai geria? Kodėl bet kas geria? Iš nuobodulio, vienišumo, įpročio, hedonizmo, pasitikėjimo savimi trūkumo, kad sumažintų įtampą ar greičiau pasiektų euforiją, užmirštų praeitį, ištrintų dabartį ar negalvotų apie ateitį. Jei O. Laing knyga nepateikia jokio paprasto atsakymo, tai turbūt todėl, kad jo ir negali būti. Rašytojų biografei išgertuvės ir pomėgis paūžti tampa puikia proga, prisidengus psichoanalitinio tyrimo kauke, smulkiai papasakoti šiurpių istorijų, o visiems kitiems svarbiau tai, kas liks užrašyta. Kažkas gero dažniau parašoma nepaisant gėrimo, o ne jo dėka. „Gėrė kaip jautis, rašė kaip angelas", –­ būtų tikrai graži epitafija. Visgi „Gėrė kaip jautis ir rašė kaip jautis" yra arčiau tiesos.

Vertė Agnė Sūnaitė