Kovo 28 d. sukanka 100 metų, kai gimė čekų rašytojas Bohumilas Hrabalas

Trisdešimt penkerius metus presavau hidrauliniu presu seną popierių, trisdešimt penkerius metus maniau, kad ir toliau dirbsiu kaip dirbęs, kad tas presas eis su manim į pensiją, bet jau trečią dieną po to, kai pamačiau gigantišką presą Bubnuose, iškilo tikrovė, priešinga mano svajonei. Atėjau į darbą, o ten žiūriu –­ stovi du jaunuoliai, pažinau, kad tai socialistinio darbo brigados nariai, apsirengę, lyg būtų išsiruošę žaisti beisbolą, oranžinės pirštinės, oranžinės amerikoniškos kepurės su snapeliu ir mėlyni specdrabužiai beveik iki krūtinės spenelių, o po petnešomis žali golfai. Šefas kaip nugalėtojas atvedė juos į mano rūsį, parodė mano presą, ir tie jaunuoliai netrukus čia pasijuto kaip namie, ant stalo pasitiesė švarų popierių, pasistatė pieno butelius, o aš likau pažemintas ir įžeistas, stovėjau priblokštas ir staiga kūnu ir dvasia suvokiau, kad jau niekada nesugebėsiu prisitaikyti, kad esu tokioje pat situacijoje kaip kadaise kelių vienuolynų vienuoliai, kurie, sužinoję, jog Kopernikas atrado kitokius kosmoso dėsnius negu galiojusieji ligi tol, būtent kad Žemė nėra pasaulio centras, o atvirkščiai, tai tie vienuoliai kolektyviai žudėsi, nes neįstengė kitaip įsivaizduoti pasaulio, matė jį tik tokį, kuriame ir kuriuo ligi šiol gyveno. O šefas paskui man liepė šluoti kiemą arba padėti kitiems, arba išvis nieko neveikti, nes ateinančią savaitę turėsiu drožti pakuoti švaraus popieriaus į rūsį po „Melantricho" spaustuve ir nieko kito nepakuosiu, tik švarų popierių. Man tiesiog ėmė akyse tavaruoti, aš, kuris trisdešimt penkerius metus pakavau skutus ir makulatūrą, aš, kuris negalėjau gyventi be staigmenos, kad štai bet kurią akimirką iš bjauraus popieriaus išgriebsiu gražią knygą kaip premiją, dabar turėsiu eiti pakuoti nesutepto, nežmoniškai švaraus popieriaus. Šita žinia mane pribloškė ant rūsio pirmo laiptelio, taip išsėdėjau ten lyg maišu trenktas, tiesiog nutvilkintas tos žinios, rankos karojo ties keliais, su gaižia šypsena žiūrėjau į tuos jaunuolius, kurie čia niekuo dėti, nes jiems buvo liepta eiti presuoti popieriaus į Spalena gatvę, tai ir atėjo, nes tokia jų duona, jų pareiga, mačiau, kaip jie šakėmis metė seną popierių į lovį, kaip spaudė žalią ir raudoną mygtukus, o aš puoselėjau naivią viltį, kad ta mano mašina sustos, kad dėsis sunegalavusi, kad apsimes, jog sukliuvo žiedai ir laidai, bet ir ta mano hidraulika mane išdavė, dirbo visai kitaip, lyg jaunystėje, bildėjo visu greičiu, pagaliau pasiekusi rimties tašką skambtelėjo ir po pirmo pako vis skambčiojo, lyg išjuokdama, lyg parodydama, kad tik socialistinio darbo brigados rankose išvystė visus savo sugebėjimus ir galimybes. O aš turėjau pripažinti, kad šie jaunuoliai po dviejų valandų rūsyje jautėsi taip, lyg čia būtų dirbę daug metų, pasiskirstė darbus, vienas jaunuolių užkopė ant krūvos, iškilusios iki palubės, ir kabliu traukė seną popierių tiesiai į lovį ir per trumpą laiką šie jauni darbininkai supresavo penkis pakus, o šefas vis ėjo ir ėjo prie angos kiemo dangoje, lenkėsi žemyn ir teatrališkai plojo savo putliomis letenėlėmis ir šaukė, vis žiūrėdamas į mane: Bravo, bravissimo, šaunuoliai! Aš tik marksčiausi ir norėjau išeiti, bet kojos atsisakė tarnauti, mane paralyžiavo toks pažeminimas, visiškai nutvilkino ta mano mašina savo kokčiu skambčiojimu, kuris skelbė, kad po akimirkos spaudimas pasieks viršūnę ir preso plokštė sustos.

Vertė Vytautas Visockas

Iš Bohumil Hrabal. „Pernelyg triukšminga vienatvė": apysakos ir apsakymai. – Vilnius: Strofa, 2003.

„Savo raštais aš išgarbinau ketvirtąjį luomą, visus tuos paprastus, tariamai pilkus žmones, kurie man yra visų daiktų ir įvykių matas" (B. Hrabalas)