Nerišlumo ir prieštaravimo sau pačiam šedevriukas, JAV valstybės departamento pareiškimas apie šios savaitės tarptautinį musulmonų pogromą prieš spaudos laisvę, drauge atsitiktinai buvo ir taiklus. „Antimusulmoniški vaizdai yra nepriimtini lygiai taip pat kaip ir antisemitiniai vaizdai, ar antikrikščioniški vaizdai, ar vaizdai prieš bet kuriuos kitus religinius įsitikinimus."

Taip bylojo nelaimingasis Seanas McCormackas, skausmingai lėtai skaitydamas tai, kas turėjo būti apgalvotas valdžios pareiškimas. Kaip baisu, kad Pirmosios pataisos valstybė yra atstovaujama štai tokios administracijos. Ką reiškia „nepriimtini"? Kad jie turi būti uždrausti? Ir kaip siaubinga, kad valdžios atstovas neskiria įsitikinimų kritikos ir tautos šmeižto. Tačiau nemokša McCormackas netyčia teisingai palygino rasistinius paskvilius su religija. Daug žmonių atkreipė dėmesį, kad arabų ir musulmonų spauda yra perpildyta antižydiškų karikatūrų, dažnai šokiruojančio ir neapykantą skatinančio pobūdžio. Tik vienu aspektu šis palyginimas yra beviltiškai netikslus. Tokios purvinos publikacijos daugiausiai pasirodo šalyse, kuriose valdžia sprendžia, kas yra publikuojama ir transliuojama. Tačiau kai musulmonai perspausdina Siono išminčių protokolus ar įamžina istoriją apie žydų per Velykas geriamą kraują, jie plėtoja Rusijos ortodoksų slaptosios policijos fantazijas (pirmuoju atveju) ir Romos katalikų bei liuteronų ilgaamžę propagandą (antruoju atveju). O kai Izraelio politikas palestiniečius išvadina gyvatėmis, kiaulėmis ar beždžionėmis, beveik neabejotina, kad jis bus rabinas (dažniausiai rabinas Ovadia Yosefas, gėdingos partijos „Shas" lyderis) ir, grįsdamas savo rasizmą, cituos Talmudo autoritetus. Beveik per visą žmonijos istoriją religija ir fanatizmas buvo ir tebėra dvi tos pačios monetos pusės.

Visa tai yra stiprus argumentas tvirtinant danų laikraščio „Jyllands-Posten" ir tų, kurie iš solidarumo perspausdino jo publikaciją, teisę kritikuoti ne tik islamą, bet religiją apskritai. Ir čia tikrai ne metas Busho administracijai reikšti nuomonę. Pakanka pasakyti, kad ši teisė ginama konstitucijos. Galite neabejoti, kad atitinkami Europos leidiniai ne kartą spausdino karikatūras, pajuokiančias vienuoles ir popiežius, mesianistus Izraelio kolonistus ir pedofilus dvasininkus. Anksčiau tai būtų buvę neįmanoma. Bet šie tabu buvo sulaužyti.

Tabu tam ir yra. Islamo reikalavimai labai platūs. Esama prietaro, draudžiančio mene vaizduoti bet kokią žmogaus formą. Akivaizdu, kad draudimas vaizduoti pranašą – kuris irgi tebuvo vyriškos lyties žinduolis –­ absoliutus. Kaip ir kiaulienos ar alkoholio draudimas, ar – kai kuriose musulmonų bendruomenėse – muzikos ir šokio. Puiku, leiskime klusniam musulmonui nuo viso šito griežtai susilaikyti. Bet jei jis nori priversti taip pat elgtis ir mane, jis aiškiai grasina ir atskleidžia agresyvius ketinimus. Rodos, jam šis dabartinis nelengvas sugyvenimas tėra interliudas. Šiuo metu aš tik pretenduoju į absoliučią tiesą ir reikalauju absoliutaus imuniteto kritikai. Bet ateityje tu darysi kaip aš sakau, o jei ne – mirsi.

Aš nesileisiu, kad su manim kalbėtų tokiu tonu, kurį aš pavadinčiau „užgauliu". (Beje, ar žodis „užgaulus" dar netapo užgaulus?) Įgimtas žmogiškas pasibjaurėjimas išniekinimu yra kur kas senesnis už bet kurį monoteizmą: paveikiausia jo išraiška yra Sofoklio „Antigonė". Tai kyla iš civilizacijos. Neprašau teisės skersti kiaules sinagogoje ar mečetėje arba nusilengvinti ant „šventosios" knygos. Bet man neaiškins, kad aš negaliu valgyti kiaulienos, ir aš negerbsiu tų, kurie reguliariai degina knygas. Aš taip pat turiu tvirtus įsitikinimus, principus ir vertinu Apšvietą labiau nei bet kurią dvasininkiją ar bet kurį šventą fetišinį objektą. Man bjauru kvėpuoti tuo pačiu oru, kuriame tvoskia garas iš medresių, smilksta dūmai po savižudžių susisprogdinimų ar Billy Grahamo ir Josepho Ratzingerio pamokslų. Bet šie mano principai man vis dėlto neleidžia išlieti įtūžio artimiausioje bažnyčioje, pagrobti atsitiktinio musulmono ir laikyti jį įkaitu, sulaužyti diplomatinę neliečiamybę užpuolant ambasadą ar net pačios despotiškiausios islamo valstybės pasiuntinius, arba iškelti idiotišką spektaklį grasinant pralietu krauju ir ugnimi kito pasaulio krašto gyventojams, kurie galbūt įžeidė mano jausmus. Nuolatiniai gandų sukelti įniršio priepuoliai, ypač islamo pasaulyje, dar kartą įrodo, kad religija priklauso išlepusiai ir savanaudiškai mūsų rūšies vaikystei.

Taip jau nutiko, kad pačios karikatūros nėra itin puikios, be to, ir ne itin aštrios. Bet jei musulmonai nenori, kad jų skelbiamas pranašas būtų tapatinamas su barbariškais veiksmais ir nesubrendėlių fantazijomis, jie turėtų viešai pareikšti, kad aklas nekaltų mergaičių žudymas nėra jų religijos dalis. Ir čia prieiname įdomų prieštaravimą... Iš tiesų sunitų lyderiai nesugeba pasmerkti šiitų mečečių ir laidotuvių procesijų sprogdinimų, kuriuos net aš laikyčiau šventvagyste. Žinoma, milijonams musulmonų tai kelia nerimą, –­ dar viena priežastis pasmerkti Foggy Bottom rajono idiotus yra jų daugeliu atžvilgių pavojinga prielaida, kad pirmoji ten susibūrusi linčiuotojų gauja atstovavo visiems piliečiams. Štai čia ir yra islamo įžeidimas.

„Užgauliojimo" klausimu apsispręsti nesunku. Pirma: tarkim, mes visi sutariam gražiai elgtis, kad neįžeistume tikinčiųjų. Kada galėsime būti tikri, kad ėmėmės visų atsargumo priemonių? Šeštadienį man teko kalbėti per CNN, kuris taip mirtinai bijojo atsakomųjų veiksmų, kad „suliejo" karikatūras, kurias žiūrovams pirmiausia ir turėjo parodyti. Ir ši gėdinga baimė Atlantoje kilo dėl iliustracijos mažame Skandinavijos laikraštyje, apie kurį niekas lig tol net nebuvo girdėjęs! Tad argi neaišku, kad tie, kurie yra pasiryžę būti „įžeisti", provokaciją vis tiek kur nors atras? Mes nesugebėsime prisiderinti tiek, kad patenkintume fanatikus, ir pati tokia pastanga būtų žeminanti.

Antra (ir tiek svarbu, kad atkakliai tvirtinčiau): ar galėtų diskusijos vykti negrasinant susidorojimu ir automatiškai nesigriebiant ginklų? 1988 m. Salmanas Rushdie publikavo „Šėtoniškąsias eiles", tikėdamasis paspartinti diskusiją, kuri tuo metu jau vėrėsi musulmonų pasaulyje tarp kraštutinių Korano literalistų ir tų, kurie tikėjosi, kad tekstą galima interpretuoti. Mes žinome, ko susilaukė Rushdie, bet kartais pamirštame, kad fatwa buvo nukreipta ne tik prieš jį, bet ir prieš „visus, susijusius su knyga", – dėl to buvo nužudytas knygos vertėjas į japonų kalbą, užpultas kitas vertėjas ir leidėjas. Laidoje „Crossfire" ginčydamasis su kažkokiu įžeistų tikinčiųjų atstovu sakiau, kad mes mielai svarstytume, ar dera naudoti šventus tekstus literatūriniais ir meniniais tikslais. Bet mes netarsime nė žodžio, kol žmogus kitoje scenos pusėje nepadės ginklo. (Mano oponentas – kumščiu grūmojantis pagyrūnas musulmonas – atsisakė pasmerkti valstybės remiamus žudikus ir, aišku, sulaukė palaikymo iš [laidos vedėjo] katalikų fanatiko Pato Buchanano.) Tas pats galioja tarptautiniams santykiams: nebus derybų, jei jos grindžiamos prievarta, šantažu ir teroru. Pilietinė visuomenė reiškia, kad išraiškos laisvė yra svarbesnė už emocijas tų, kuriems išraiškos laisvė nepatogi. Man labai liūdna, kad vis dar reikia skelbti šiuos akivaizdžius principus, ir tiesiog siutina, kad mūsų valdžia jų atsisakė vos išvydusi pirmuosius konflikto ženklus.

„Slate", 2006 m. vasaris (perspausdinta 2015 m. sausio 7 d.)

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė