Dailininkas ir rašytojas Petras Rakštikas: „Pušyne randu sau svarbią informaciją“

1 Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Vilmanto Dambrausko nuotrauka

Žiniasklaidos ir pramogų pasaulio bažnyčią „Panasonic" su kunigais, klapčiukais, davatkomis, deivėmis ir dievais prieš trejus metus pastačiau ant žalio šiukšlių konteinerio. Nuo to laiko neturiu ir nekaupiu jokios informacijos apie joje rengiamas pamaldas. Gyvenu šalia Daugėlių pušyno ir jame randu sau svarbią informaciją. Atsiriboju nuo visko, kas man intuityviai svetima. Miške jaučiuosi daug geriau nei žmonių spūstyje. Į žiniasklaidos tapybą žiūriu kaip dailės mokytojas ir vertinu tai, kaip mokė pirmasis dailės mokytojas E. Juchnevičius: ,,Kūryba yra žaidimas." Kiek kūrėjų, tiek nuomonių, tiek žaidimo taisyklių.

2 Kaip gyvenate savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Kolegos dailininkai ir mokytojai man gyventi netrukdo. Mokytojo darbas man patinka. Visą laisvalaikį skiriu knygoms, filmų peržiūroms, muzikai. Neverčiu savęs kasdien gadinti popierių. Kai rašosi, rašau, kai nesirašo, lipdau, piešiu, kai nesipiešia – fotografuoju, grybauju, žvejoju. Jei ką įdomaus ir sukūriau, tai tik pagarbiai puoselėdamas kūrėjo duotą ugnį ir besirisdamas su viską žudančiu nuoboduliu. Konkurenciją jaučiu tik iš grybautojų ir žvejų. Išmokau tyliai praeiti pro šiuolaikinio meno etiketėmis pažymėtas musmires ir mėgautis grybavimo procesu. Kaip dailininkas ar rašantis nejaučiu konkurencijos, nes nedirbu pagal užsakymus. Valgau ŠU docento ir dailės mokytojo duoną, todėl galiu sau leisti būti laisvo vėjo menininku. Mano tekstus jau keliolika metų periodiškai publikuoja „Šiaurės Atėnai". Kam įdomu, tas paskaito. Gerbėjų ugnis manęs dar nenuplikė. Kūrėjas Petrui R. užmiršo įsiūti už savo kūrybos propagavimą atsakingą geną.

3 Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Kultūros leidinius skaitau popieriuje. Gerbiu fizinį teksto kūną. Popierinį leidinį galima liesti, uostyti, brazdinti, lankstyti, susukti į ritinėlį ir numušti juo įkyrėjusią musę. Susiklosčius ypatingai situacijai – suplėšyti skiautėmis, suminkštinti maigant ir panaudoti pagal senąją paskirtį. Ant popieriaus atspausdintą tekstą galima pasibraukti, iškirpti. O internete tekstas negyvas.

4 Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Tam ir sostinė, kad joje virtų kultūrinis gyvenimas. Renginių gausa ir masteliai dar nieko nesako apie jų kokybę. Kaziukų mugių dalyvių gausa akivaizdžiai liudija, ko reikia masėms. Amatininkų kūriniai ten nebrangūs, tokie pat arba panašūs kaip pas kaimyną. Į valdžią pretenduojančio verslininko organizuotos virvės traukimo varžybos su alumi visuomet sulauks didesnio pulko dalyvių negu rašytojo knygos pristatymas. Profesionalusis menas turi savo vartotoją, pramogų kultūra – savo. Bendra šalies politika –­ mažinti, trumpinti, karpyti meno krypčių programas visų lygių mokyklose – jau prisidėjo prie niekinės kultūros vartotojų gausėjimo. Profesionalusis menas reikalingas kultūringam žmogui.

5 Naujai įsteigta Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Žada visi, nes tai labai nesunku. Pirmiausia gaus tie, kam buvo žadėta. Nesitikiu nieko iš pažadų. Manau, jog kultūros sritis, gavusi svarią finansinę paramą, jausis labai moraliai pakylėta ir iš laimės pasigirs, pasireklamuos pati.

6 Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Sužavėjo A. Roy ,,Mažmožių dievas", R. Aubry, „Son Lux" muzika. Dailėje nebestebina niekas. Labiausiai per paskutinį penkmetį nustebino pilotas Kairys. Kad jį kur varnos! Virš Daugėlių surišęs mirties kilpą jis nukreipė savo staugiantį vienmotorį žemyn į Dainų šventės choristus ir dalyvius, kurie rankomis susikibę taip darniai klykė, kad garso banga nusviedė jo lėktuvėlį Smilgių link, o keli šimtai litrų išgerto alaus sinchroniškai vienu metu visiems išsiliejo į kelnes. Buvau aktyvus šio stebuklo dalyvis ir liudininkas. Ilgai, ilgai po to spaudžiau ant like. Tai ne poezijos naftalino ašarėlės mandagaus pavasarinio kosulio įdare.

7 Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?

Kadangi esu labai nuosekliai nepastovus kūrėjas, tai visas problemas sprendžiu spontaniškai. Dienotvarkę galiu surašyti tik vakare. Pakuriu, jei turiu popieriaus po ranka ir degtukų, bet dažniausiai neturiu, nes neberūkau. Nesu kūrybos darbininkas, tai leidžiu sau pasidžiaugti kitų kūrėjų kūriniais. Kad bandydamas užkurti priašarotas servetėles veltui negadinčiau degtukų ir oro, stengiuosi daug vaikščioti. Platinu palei Ventą sutryptus takus, kad ateities kartos galėtų vaikščioti saugiai kolonomis, susikibę rankomis po du, po tris, net po keturis ir mėgautųsi iš krūmuose paslėptų garsiakalbių aidinčiais mano kūrybinės sėkmės garso įrašais.