Justinas Sajauskas. NEUŽMIRŠTAMI SUVALKIJOS VARDAI. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Justino Sajausko knyga „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ bus įtraukta į literatūros apie pokarį sąrašus. Taip, tai ir vėl ta tema. Ši tema, pastebiu, pastaruoju metu atgimsta. Tik visai kitokia forma negu pirmaisiais nepriklausomybės metais. Tuomet suskubta leisti daug tremtinių atsiminimų lektūros. Kaip iš gausybės rago pasipylė plonos atsiminimų knygutės, kurios išėjo vienos didesniais, kitos mažesniais tiražais. Tačiau jau tuomet buvo aišku, kad ne visa, kas išeina susegta ir turi viršelį, yra gera literatūra. Meniniu brandumu išsiskyrė vos kelios knygos. Viena iš jų ‒ D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Šiuosyk viskas kitaip. Plunksnos ėmėsi talentingi lietuvių rašytojai – iš vyresniosios kartos galima būtų paminėti R. Granauską, V. Kalvaitį, iš jaunesniosios ‒ A. Žagrakalytę. Ir pokaris iš memuarų pereina į grožinės literatūros skiltį. Tik štai ‒ kur tos ribos tarp tikrovės ir fikcijos, taip ir lieka neaišku. Kita vertus, juk ir atsiminimai menasi taip, kaip menasi, o ne taip, kaip buvo.

Tarp šių temų kartais tyčia, kartais visai netyčia kaip žuvelė nardau jau trejus metus. Vis ateina į rankas pačios knygos apie pokarį, vis sutinku tremtinių, kurie man iškloja savo gyvenimo istorijas, vis pavartau nuotraukas, kurioje matosi ant pusplikės įšalo žemės stovinti Motina ‒ glaudžianti tris vaikučius, o ketvirtasis ant keisto triratuko išdidžiai sėdi. Bakūžė sukrypus, sulinkus, o užuolaidėlės net nespalvotoje nuotraukoje švyti švara. Taip visur ir persekioja mano kasdienybėje pokaris. Pasitaiko, kad pasiimu knygą ir nubloškiu į kampą, nes neišgaliu skaityti. Ypač jei knyga grožinė. Juk negražu rašyti apie šį laiką netalentingai ir dar sudėti savo pafilosofavimus. Bet rašo. Bijau, kad temos imsis populiariosios literatūros plunksnagraužiai. Bet Justino Sajausko „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ įtraukia: trikdo, neramina tai, ką skaičiau, negaliu paleisti iš minties tekstų. Norisi pasidalyti.

Formaliai knyga yra sudaryta iš penkių dalių. Tai lyg ir atitiktų turinį: centras, šiaurė, pietūs, rytai, vakarai. O vardai, veikiantys šiose Suvalkijos platumose, keliauja per visą šio krašto geografiją. Tik kelionės skirtingo tipo būna: vieni ‒ iš pietinės krašto dalies į šiaurę, kiti ‒ prievarta iš Suvalkijos trobesių į Sibiro įšalą, o būna ir tokių, kurie patys pabėga, nes supranta, kad nebesugyvens čia gyvenimo:

„Sūdavos kaime gyveno tokie Legotos. Vyras kaip vyras, vaikai kaip vaikai, o štai Legotienė iš širdies nekentė „liaudies priešų“ ir jų rėmėjų. Kai keturiasdešimt šeštųjų žiemą iš Kybartų į Marijampolę varė suimtųjų koloną, Legotienė stovėjo pakelėje ir džiaugėsi:

‒ Banditus veda!

Paskui liudijo prieš juos teisme.

Ką vežė, tą išvežė, ką sodino – pasodino, o draugė Legotienė ūmai pasijuto likusi viena priešų apsupty. Neilgai svarsčiusi išsikraustė įMarijampolę, Montvilos gatvę.

Vieną dieną į duris pasibeldė du jaunuoliai, iš pažiūros – moksleiviai ar studentai. Mandagiai pasilabino, pasiteiravo ar negautų išsinuomoti kambarį. Išgirdę „ne“, paprašė bent vandens atsigerti. Legotienė pasilenkė puoduko – ir jau neatsitiesė, kulkos pakirsta.

Jaunuoliai dingo“ (p. 270).

Motyvai keliaujančiųjų taip pat skirtingi. Kaip ir vaidmenys vardų istorijoje įsirašė skirtingai. Kiekvienas pasirinko ar buvo priverstas pasirinkti gyvenimo kelionės motyvą. Gyvenimo kelionė šioje knygoje įgauna savitą prasmę: daug gyvenimų čia pat, knygos puslapiuose, ir pasibaigia. Čia daug mirties. Daug pabaigų. Visi tie „daug“ suteikia kinematografiškumo, mozaikiškumo. Nėra linijinės įvykių sekos, nors šie įvykiai yra glaudžiai susiję laiko ir erdvės ryšiais, vaizduojama visuma. Pagrindiniai veikėjai neturi vieno vardo, jų jie turi daug: naktinis, miškinis, partizanas, vyras, kaimynas, lietuvaitė, ryšininkė, „banditas“, merga... Visi vardai nuolat cirkuliuoja vienas šalia kito. Pagrindinis veikėjas – pokario žmogus. Būtent apie šio laiko žmones, situacijas ir sukasi visas, sakyčiau, Suvalkijos krašto pokario epas. Situacijų romanas, rodos, sutelkiamas ties laiko įvykiu: jungtimis tampa erdvė ir konkretus istorinis tarpsnis.

O būta tų žmonių Suvalkijos krašte, kaip ir visur, pasirodo, visokių. Ir gyvenimų sugyventa iki paskutinės akimirkos visokių. Žavi tai, kad nėra vienas ar kitas vaidmuo istorijoje nusaldintas iki šleikštumo arba įjuodintas iki purvo. Charakterių vaidmenis istorijoje kūrė žmonės. Nuo jų moralės, vidinės kultūros, pilietiškumo, meilės ir ištikimybės pamatinei žmogaus laisvės vertybei, šeiminiams ryšiams ir priklauso atliekamas vaidmuo:

„Po išdavystės Citavičių netruko aplankyti pražudytų miško vyrų draugai. Rado išdaviką ne vieną, o su moterimi, sudrėbtine, kaip senaisiais laikais tokios moralės damas kartais pavadindavo kaimiečiai.

‒ Jeigu jau šaunat, nušaukit ir mane! – supratusi, kas netrukus įvyks, pradėjo karščiuotis moteris.

Vyrai pasitaikė sukalbami: nušovė.“ (p. 195).

Beveik viso romano leitmotyvas ‒ išdavystės padariniai. Po išdavysčių neretai ateidavo mirtis. Ryškiausiai J. Sajausko romane vaizduojami partizanų ir stribų susidūrimai. Skaitant tuos mažus, trumpus, ryškius sakinukus nugaron nuolat alsuoja absurdo poetika. Pirmiausia atsiminiau S. Becketto „Gerąjį žmogų iš Sezuano“, kur, rodos, kiekvienai tezei yra antitezė, ir vis verti, verti lapus vieną po kito įdėmiai rydamas tekstą, svarstai, koks tikslas visų šių priešpriešų, visų šių situacijų sproginėjimų, o, pasirodo, nieko ‒ šiaip sau toks absurdas vyksta. Be paaiškinimo. Logikos nėra, tik komunikavimo sunkumai. O tas kažkas, suskaitytas, kelia bjaurastį ir gailestį. Bjauriesi tokia situacija, gaila į ją pakliuvusiųjų. Panašiai ir J. Sajausko miniatiūrose ‒ žmogus dažnai tampa bejėge marionete racionaliai nesuvokiamų būties dėsnių akivaizdoje: „Liudinavo „gynėjas“, pravarde Skiedrų Jonas, tarnybos neteko per prekybą: pardavė artimiesiems žuvusį partizaną. Paėmė nuo gatvės ir realizavo.“ (p. 126).

Dar prisiminiau ir F. Kafkos „Procesą“, na, tą žmogelį, vienądien gavusį šaukimą į teismą ir niekaip negalėjusį išsiaiškinti, už ką. Ir paskutinė, turbūt ryškiausia sąsaja ‒ su Tėbų mitu, Sofoklio „Antigone“. Ta pati paradokso poetika ‒ ir J. Sajausko tekstuose.

Pasakotojo vaidmuo čia ryškus. Vietos ir vardai autentiški. Kaimų pavadinimai ‒ ne tik tikslūs, bet ir sukirčiuoti, leidžiantys pažinti Suvalkijos krašto pokario geografiją: Turupėlis, Pašešupiai, Šliurpiškė, Pavyžupys, Menkupiai, Serbentiškės... Juose vyko tai, kas šiandien mums jau yra istorija.

Paskutinis miniatiūros sakinys – savotiška išvada, kartais nuskambanti pranašiškai, kartais ironiškai, o kartais – geliamai karčiai:

„Ištaikęs laisvesnę valandėlę, partizanas Giedris sukalė medinę dėžutę nuotraukoms ir įteikė ją motinai.

‒ Kai aš žūsiu, bus jums, mamyte, atmintis!

Vaikai – tėvų džiaugsmas.“ (p. 35).

Arba:

„ – Adolfas tai nors namus mato, ‒ palaidojusi brolį tėviškės langų akiratyje, parypavo Pašvaistė draugei. – O aš tai nežinau, kur galvą padėsiu.

Pasapnuok, Petrone, sostinę. Arba išsyk Tuskulėnus.“ (p. 173).

Arba:

„Išsiveržę iš mūšio, vyrai buvo taip pavargę, kad, atsidūrę gretimame miške, krito žemėn ir kaipmat užmigo. Pabudo vidurnaktį – nuo tylos.“ (p. 148).

Tai tik kelios vietos, kuriose justi pasakotojas. Beveik visur cituojama visa istorija, o ne iškarpa. Tiesa, smalsesni skaitytojai ir tie, kurie akylesni, pagal vardus gali sekti vieno ar kito žmogaus gyvenimo atkarpos istoriją. Tačiau beveik visos telpa į kelis ryškesnius pasakojimus. O pasakotojas, bandydamas paliudyti pokario tikrovę, nedaugžodžiauja. Bet jo žodžiai sminga taikliai.

Kalbant apie žodžius, būtina paminėti ir teksto sinonimiką. Pokario įvykių dinamika daugmaž panaši, skiriasi tik motyvai, kodėl viskas įvyko. O autorius žodžių kišenėje neieško ir vaizdingai, bet nevartodamas beprasmių epitetų, charakterizuoja veikėjus veiksmažodžiais. Kaip tai įmanoma? J. Sajausko miniatiūrose ateiti galima šitaip įvairiai, kad bemaž ir kuo apsiavęs, nusakysi, ir kokios nuotaikos, nuspėsi: traukti pas (p. 67), parsigavo (p. 67), įvirto (p. 131), klapsi (p. 130), išsiruošė į Palias apsiūti (p. 136), pūškavo (p. 229), pėdina, atšlitiniuoja (p. 253) ‒ tai tik keli paprastesni, o dar kerzino ir kitaip ėjo tiek miško vyrai, tiek stribai, tiek visi kiti neužmirštami Suvalkijos vardai. Knygos žodinė raiška itin įtaigi, o pasirinktos pasakojimo formos lakoniškumas sutelkia skaitytojo dėmesį ir palieka erdvės pamąstyti apie dar artimą pokario tragediją.

„Neužmirštami Suvalkijos vardai“ įprasmina ne vieno žmogaus, bet viso pokario laiko istoriją, leidžia pajusti kalbos vaizdingumą, kartkartėmis įpinant sodrų žargoną, laiku ir vietoje skambtelinčią tarmybę, šiuodien retai vartojamas gramatikos formas. Tai nėra saldi knyga. Ir neteisinamas joje niekas. Iš krikščioniškosios pusės ją skaityti sunku – absurdo poetika, farsas, ironija ir mirtys, tačiau greta visų šių, keliančių slogulį dalykų, yra daug vilties ir vidinio pasitenkinimo, kad štai ir atėjusi ta diena, kurios taip laukė, kuria taip tikėjo anuomet žmonės ‒ ir jų vardai neužmiršti. Liko ženkluose.