Be plano bastytis po pasaulį yra baisiai įdomu. Niekada nežinai, kas tavęs laukia už posūkio, į kokią pastato sieną atsimuši, neturi kišenėje žemėlapio, nėra murmančio gido pašonėj, nežinai, net kelinta valanda. Nes paprasčiausiai ir nenori žinoti. Tačiau toks nežinomybės būdas nekuria rimtos kelionės įspūdžio. Preciziškai suplanuota kelionė laikoma ne tik pavykusia, bet ir tam tikra privalomybe. Kurias tiks­liau Izraelio vietas planuojate aplankyti, dar nespėjus palikti Tel Avivo oro uosto klausia užsienio pasų patikros punkto darbuotoja. Atsakymą „nežinau, šiaip pasibastysiu“ pakeičiu teisingu – „visas šventąsias vietas: Jeruzalę, Betliejų, Nazaretą“. Noriu pasikasti šventos žemės. Močiutei. Lauktuvių. Ar ketinate važiuoti į Palestinos teritoriją? Atsakymą „kol kas nežinau“ pakeičiu teisingu „jokiu būdu ne“. Prieš išvykdama atlikau šiokius tokius namų darbus. Vieną dalyką teko išmokti jau ir seniau: užuot draugavusios, kaimyninės šalys dažnai nesutaria.

Maždaug prieš 60 metų pasaulio žydai pagaliau pasiryžo susiburti krūvon būtent ten, kur jau seniai ramiai gyveno palestiniečiai. Žydai sako, pasislinkite, mes pagaliau grįžome į savo žemę. Kur taip parašyta, klausia palestiniečiai. Biblijoje, sako žydai. Teko susiprasti. Tačiau nuoskauda išlieka peramžiusamen. Tai puikiai turėtų žinoti patys žydai, nė vieno taško neskiriantys Vokietijai „Eurovizijoje“, kad ir kaip gerai tais metais skambėtų šių daina. O dabar žydai patys skundžiasi, kad arabai mėtosi akmenimis. Įdomu, ką aš daryčiau, jei vieną dieną kaimynas man pasiūlytų apleisti butą, mat jis svajoja praplėsti savo salioną arba atsikraustyti pats?

Tad nenuostabu, kad šalyje rimtai susirūpinta saugumu. Autobuse stebi, kur važiuoji, hostelio valgykloje – ką valgai, duše – stebi tavo rankšluostį. Dėl tavo paties saugumo. Saugumas keliskart per dieną asmeniškai liečia mano rankinuką. Stoties ar prekybos centro apsauginis tiesia į jį rankas ir prašo parodyt, ką turiu. Ar tik nebūsi teroristė? Praleidžia į stotį, o ten – kas antras jaunuolis su automatais, kuriuos esu regėjusi tik TV ekrane –­ vaikystės filmų herojaus Rembo rankose. Neslėpsiu, svajojau tokį palaikyti ir aš. Ar tai reiškia, kad Izraelyje pildosi vaikystės svajonės? Neilgai trukus apima jausmas –­ čia kažkas ne taip. Argi aš ne šventoje žemėje, kur visi myli savo artimą kaip save patį, blogiausiu atveju – vienas kitam atsuka skruostą? Akivaizdu, kad ne skruostus, bet automatus jie vienas kitam atsukinėja. Ir tai daryti yra mokomi vos baigę mokyklą. Be išimties, tiek berniukai, tiek mergaitės. Patriotizmo išraiška, nieko nepadarysi. Tenka susitaikyti – Izraelis pirmiausia egzistuoja kaip valstybė su sienas saugančiais apsiginklavusiais jaunuoliais, šlapimu trenkiančiomis autobusų stotimis ir mažais versliukais prie kiekvieno kampo. Visa tai toli gražu neįtraukta į šventų objektų sąrašą. Apsirožančiavę piligrimai, tikėdamiesi čia patirti dvasinį pakylėjimą ir basom pamindžioti šventąją žemę, pirmiausia turi prapėdinti lipnius šaligatvius ir dešimtis aiškiaregių taksistų, kurie iš jų kojų jau žino, kur tiksliai reikia pavežt. Į artimiausią bažnyčią.

Kaip musulmonas privalo aplankyti Meką, taip kiekvienas rimtas krikščionis aplanko šventąją žemę. Tik pas­tarasis savo noru. Piligrimų būreliai slankioja po Jeruzalės senamiestį, mėgindami įminti ten, kur Jėzaus pripėduota. Turiu pripažinti, kad jiems visai neblogai sekasi. Tikėjimas, atrodo, jiems suteikia stiprybės ignoruoti tokią šalį, kokia ji yra dabar. Štai kur tikėjimo galia – matai viena, o tiki kita. Palaiminti tie, kurie tiki nematę. Arba tie, kurie mato, bet netiki. Kitaip sakant, bet kuris pralenktas piligrimas realiai su manimi neprasilenkia, nes jis po tas pačias gatves vaikšto tolimoje praeityje, o aš niekaip negaliu susitaikyti su nudvasėjusiu dabartiniu šalies įvaizdžiu. Sunku būtų nueiti visas kryžiaus kelio stotis neužmerkus akių, nes einant atsimerkus ties devintąja stotimi rikiuojasi plaukų segtukai, kaspinėliai ir maikutės. Jėzus tokių nenešiojo, pasipiktinu. Trūksta griežtesnės religinio paveldo kontrolės. Jei žmogus nusižengia prieš pačią gamtą pašiukšlinęs jos draustinyje ar rezervate, kodėl religijos paveldo vietovėje – Jėzaus kančios kelyje – nerūpestingieji arabai pardavinėja visokias šiukšles? Privaloma prekių cenzūra. What would Jesus do?

Tarp visiškai nereikalingo šlamšto galima rasti labai pikantiškų religinių suvenyrų. Mano favoritai štai šie: Jėzaus sandalai iš tikros kupranugario odos, Jėzaus erškėtrožių vainikai ir Jėzaus giminės medis. Jo duomenimis, Jėzus –­ ne Dievo sūnus, bet Ievos ir Adomo propropropro...proanūkis. Kaip ir visi krikščionys.

Keliaujant Izraelin labai patartina namie palikti visus neigiamus stereotipus apie žydus, nes nė vienas stereotipas nepasitvirtints. Tranzuojant mašina sustos per kelias minutes. Už dyką. Pas­kui su dideliu susidomėjimu išklausinės, kur keliauji, ir girs, kaip čia gerai sugalvojai atvykti į Izraelį. Jei atsidursi svečiuose, ne tik už dyką privalgydins, kad jau nebegalėsi atsistoti, bet pasiųs ir bendrą taurę vyno ar net paskolins jarmulką prisidengti pakaušį vakarienės metu. Autobuse pasakys, kada išlipti, bet dar spės papasakoti savo atvykimo į Izraelį istoriją, iliustruotą fotografijomis iš mobiliojo, beliks tik mandagiai linksėti. Gatvėje patys pasisiūlys padėti, vėlgi už dyką. Tereikia nejudant pastovėti kelias minutes su žemėlapiu rankose. Akivaizdžiai išsilavinęs žydas maloniu akcentu paklaus: „Do you know your way?“ O kareivukas su automatu beklaidžiojančiai senamiesčio gatvėmis netikėtai užkirs kelią, vedantį, tau pačiam nežinant, link švenčiausios arabų mečetės, dėl tavo paties saugumo. Taip pat už dyką.

Skaudžiausia Izraelyje yra tai, kas vis dėlto nėra už dyką. Izraelis – pati brangiausia Artimųjų Rytų šalis. Nemalonu ir tai, jog turistams kainos dar didesnės. Kaip nepilnamečiai prie parduotuvės kampo prašo svirduliuojančių pusamžių vyrų nupirkti ko nors nelegalaus, taip norėdamas sutaupyti turistas Izraelyje turėtų lūkuriuoti kokio žydo, kuris nupirktų duonos už padoresnę kainą. Nutariau prieš pirkdama suvenyrą griežtai siūlyti savo kainą – maždaug perpus mažiau, nei prašys. Beslankiojančią po senamiestį-turgų mane, kaip kobrą iš pintinės, su ilga dūdele-pirštu į savo nišą įsivilioja žydas. Kukliai įlendu vidun, o jis viliojasi mane artyn išsitraukęs fabrikinių kryželių maišelį. Praplėšia, įmerkia ranką, ištraukia saują kryželių ir tiesia į mane. Gražūs, neo­niniai –­ truputį susigundau. Kiek vienas kainuoja, klausiu. Penki šekeliai. Leidžia pačiupinėti, siūlo prisidėti prie krūtinės, sako, jaunimas labai perka. Hm... Mintyse suskaičiuoju savo kainą. Imsiu penkis už penkiolika. Mano pasiūlymas žydo lūpas pravėrė kaip Mozė Raudonąją jūrą – jaučiu, kad sandėris nepavyks. Penkiskart penki yra dvidešimt penki, primena žydas daugybos lentelę. O aš jam primenu, kad vis dėlto esame turguje. Bet tai nenormalu, aiškinasi situaciją toliau. Gūžteliu pečiais, bandau išlikti abejinga – nenormalu tai, kad jaunimas labai perka. Einu toliau pakalbinti kito pardavėjo. Senamiesčio prekybininkų gatvėse nejauku taip, kaip Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartale. Taip ir norisi pažvelgt į šoną, bet be įsipareigojimų, tiesiog patenkinti smalsumą, kas ką parduoda. Tačiau nors kiek pakreipus galvą, grįžtamoji reakcija garantuota – arba pradės viliotis vidun, arba žvilgsniu paklaus: „Ko žiūri?“ Jei egzistuotų pirkėjų viliojimo meno vadovėlis, į jį įtraukčiau štai šias frazes: „ar tai tu, kuris ieško mano parduotuvės“, „nedaužyk mano širdies, prašau, užeik vidun“, „gražuole, nori, aš tave papuošiu“, „užeik, turiu tau kai ką ypatinga“. Tik avantiūristas iš prigimties būtų ganėtinai drąsus išsiaiškinti, kokie suvenyrai laukia užėjus vidun. Prieinu rūpestingai savo audeklus glostantį arabą, matyt, interjero dizaineris. Kiek kainuoja šie nuostabūs rytietiškų motyvų pagalvių užvalkalai? Mašinų gamybos – keturiasdešimt, rankų darbo –­ dvigubai brangiau. Taikau kitą strategiją – na ir brangu, išrėkiu ir abejingai traukiuosi atgal. O kiek gali mokėti, užkibo arabas. Man pasiūlius vieno užvalkalo kainą už keturis, arabas atsidūsta, padaro išvadą „you are crazy lady“ ir stengiasi ją įrodyti. Išverčia rankų darbo užvalkalą ir demonstruoja jį iš vidaus. Ar matai – rankomis šilku siuvinėta, pačios geriausios kokybės siūlai, ilgaamžiškumo garantija, puiki interjero detalė, ar matai, crazy lady? Gūžtelėjau pečiais ir abejingai nupėdinau.

Jei taip ir toliau, niekas man nieko neparduos. Pasiryžau ką nors įsigyti. Vandens ir žemės. Klausiu, ar vanduo buteliuke su užrašu „Holy Water“ kartais ne iš krano. Ištraukia pakuotę ir rodo man sertifikatą, patvirtinantį, kad vanduo iš pačios Jordanijos upės. O šventa žemė iš kur? Iš Betliejaus. Tikiuosi, ne pats prikasėt, juokauju. Arabas įsižeidžia. Vandenį paimsiu, o žemės prisisemsiu pati. Jeruzalės žemė turėtų būti ne ką mažiau šventa nei Betliejaus, draugiškai tariuosi su vis dar įsižeidusiu arabu. Pasiimu vandenį ir keliauju toliau.

Šalies kurortai, kaip paprastai ir būna, yra nuodėmingiausi miestai. Šventoji žemė – ne išimtis. Kur kurortas, ten, žinoma, jūra. O kur jūra, ten, pasirodo, rusai. Kaip ir Klaipėdoj, taip ir Haifoj ar Eilate. Kol Jeruzalės (ultra)ortodoksai pavyzdingai laikosi šabo – baigę darbus, meldžiasi sinagogose, vėliau ramiai sėdi ir ilsisi namie, Eilato žydai šabo (beje, hebr. šabbāt – „poilsis“) metu pluša dėl turistų patogumo –­ užuot grįžę namo ilsėtis, taksistai įjungia turistinio šabo taksometrą, o paplūdimių barai išsitraukia naktines lemputes ir pagarsina muziką. Favoritas – Bobas Marley. Penktadienio vakarą sėdžiu ant jūros kranto ir švenčiu prasidėjusį šabą. Prieina vietinis jaunuolis ir klausia, ar tu iš Rusijos? Ne. O iš kur? Lietuvos. Mmm... Numykia. Matau, kad nežino, kurioje pasaulio vietoje tai yra. Bet kalbina toliau, Eilate labai daug rusų. Man patinka, kad čia tiek daug įvairios flesh. Atsisuku į jį ir tikslinuosi žodį: flesh? Gal turi omeny skin, daug žmonių skirtingais odos atspalviais? Ne, turiu omeny flesh, pakartoja griebdamas mane už rankos, kad gyvai pademonstruotų žodžio reikšmę. Sėdžiu apčiupinėta ir sukrėsta. Vysto pokalbį toliau – ar žinojai, kad Izraelyje auga pati geriausia žolė? Ne, nežinojau. Nevartoju. Nevartoji? Išpučia akis žydas. Nė trupučio? Nė trupučio. Kaip taip įmanoma, klausia aukščiausiojo. Bet atrodai, lyg vartotum. Dabar jau mano eilė išpūsti akis. Išpučiu. Tai komplimentas, nuramina mane. Galiausiai supratęs, kad tarp mūsų bendrų interesų neatsiras, nušliaužia jūros pakrante, palikdamas mane svarstyti apie Izraelio augaliją. Izraelio natūrali gamta, neskaitant spalvotų žuvyčių ir iš užsienio privežto juodžemio, – tai dykumų smėlis ir negyvoji jūra. Kaip čia gali augti pati geriausia žolė? Dievo malonė, sakote? Įdomu, what would Jesus think?

Išlydėdamas pasų patikros darbuotojas klausia, kiek laiko keliavote? Ką aplankėte? Kur apsistojote?

Ar daug išleidote pinigų? Ar tikrai nebuvote Palestinoje? Ar tikrai su niekuo nesusidraugavote? Ar patys krovėtės daiktus, ar kuprinė visąlaik buvo šalia? Ar neįlindo koks teroristas į kuprinę? Klausiu tik dėl jūsų pačių saugumo, nuramina. Ačiū, ačiū, sakau, už rūpestį. That’s what Jesus would do, nulydėdamas akimis šypteli izraelitas.