Dauguma psichiatrų šį tekstą kritikuotų, gal net pavadintų išpuoliu prieš psichiatrijos mokslą ir praktiką, tačiau pritartų nemaža dalis psichikos sveikatos paslaugų vartotojų (taip dabar vadinasi pacientai). Pasaulyje jie telkiasi į organizacijas ir kovoja su tokia psichiatrija, kuri piktnaudžiauja savo galiomis, per daug naudoja prievartą, psichotropinius vaistus ir mėgaujasi paternalizmu, nors jo medicinoje šiaip jau atsisakyta. Tokia didžiausia organizacija Europoje netgi yra pasivadinusi „European Network of users and survivors of psychiatry“ (ENUSP), suprask: „Vartojome psichiatriją ir net pavyko išgyventi.“

Filosofinis klausimas, kur šiuo atveju tiesa. Gal šie žmonės kartais ir perlenkia, bet teisybės dėlei turiu pasakyti, kad psichiatrija greičiausiai dar labiau perlenkia, kuomet tvirtina norinti tik gero ir daranti tik gerus darbus. Psichiatrijos ketinimai išties geri, bet dažnai rezultatai priešingi. Tokia psichiatrija, kokia, pvz., įsivyravusi Lietuvoje, neretai laužo likimus, nes itin paternalistinė gydymo ir globos samprata žmones, kuriems nustatoma sunkesnė diagnozė, ne tiek įgalina, kiek nugalina.

Dalis medikų pasakytų, jog apie psichiatriją kalbama panašiai kaip apie skiepus nuo tymų: visi, kurie prieš psichiatriją ir vaistus, skleidžia melagingas žinias. Bet tai nėra tas pats. Kitaip nei skiepai nuo tymų, kur viskas grįsta mokslo žiniomis, psichiatrija tik svajoja įrodyti, kad psichikos ligos – tai cheminio disbalanso smegenyse pasekmė ir kad vaistai, tą disbalansą sureguliuodami, veiksmingai gydo psichikos ligą. Deja, būtent psichiatrijai to įrodyti nepavyksta. Būtų gerai, kad Lietuvos psichiatrija imtųsi įgyvendinti svarbiausią medicinos principą – „primum non nocere“ („svarbiausia – nepakenkti“) – ir domėtųsi žmogaus teisėmis psichiatrijoje taip pat aistringai, kaip domisi psichotropiniais vaistais.

Požiūriuose į psichikos sutrikimų turinčius žmones ir į tai, kokios pagalbos jiems galėtų reikėti, nėra vienos tiesos ir niekada nebus. Netgi atvirkščiai – vienos tiesos monopolis gali būti žalingas. Mums labai reikia rimtesnio viešo diskurso šiais klausimais. Mano manymu, Dianos Romanskaitės tekstas, atstovaudamas vienam iš pasaulyje pripažintų požiūrių, prisideda prie tokio diskurso kūrimo.

Dainius Pūras

 

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daugėja siūlymų, raginimų, o kartais ir gana įkyriai brukamų reklamų gerinti savo ir artimųjų psichinę sveikatą, kreiptis užsitęsus pablogėjusiai nuotaikai, pašlijus santykiams, galvojant apie savižudybę ir t. t. Šiuos siūlymus transliuoja valstybės institucijos, viešos ir privačios organizacijos, pavieniai asmenys, tokie kaip sveikatos specialistai, įstaigų atstovai, žmonės, besidalijantys savo patirtimi sprendžiant dvasinius sunkumus. Tai supaprastintai vadinama „gydymųsi“, tarsi egzistuotų konkreti, apibrėžta liga, pvz., plaučių uždegimas ar auglys, kurį reikia skubiai išoperuoti. Emocinė būsena ir būtis pasaulyje tapo paaiškinama medicininiais terminais, klasifikuojama į tinkamą ir ne, kuriamos sveikųjų ir nesveikųjų kategorijos, o pastaruosius, įgijusius sergančiųjų tapatybę, stengiamasi „destig­matizuoti“ ir viešinti jų patirtis, šios dažniausiai byloja apie pasikeitusį aplinkinių požiūrį, nusivylimą, savęs nuvertinimą. Visuomenėje vykstantį ir galią turinčių jos grupių palaikomą procesą galima įvardyti higiena ar apsivalymu, mažai ką bendra turinčiu su meninėmis priemonėmis pasiekiamu katarsiu. Tai labiau išrūšiavimo, patologizavimo ir socialinės kont­rolės mechanizmas, veikiantis po skambiais atviros demokratijos ir žmogaus teisių šūkiais.

Šiame paternalizuojančiame diskurse sveikatinimo(si) atstovai reprezentuoja institucinę mediciną ir neišvengiamai su ja susikertančias asmenines patirtis. Dėl sudėtingų, sunkiai ištveriamų gyvenimiškų aplinkybių, kuomet stiprios emocijos trukdė atlikti įprastas veiklas, o mąstymas nebuvo pajėgus rasti racionalios ir logiškos išeities, jie kreipėsi į psichiat­rus. Šie specialistai nėra neutralūs ir objektyvūs stebėtojai, o į atėjusį nelaimėlį žiūri pro išankstinius patologizuojančius diagnostikos vadovėlių akinius. Pvz., šizoidinio asmenybės sutrikimo aprašyme teigiama, kad tokiems būdinga intraversija, fantazija ir introspekcija.¹ Atrodo, tai būdinga daugumai protaujančių žmonių, o ypač tiems, kurie dirba įtemptą ir susikaupimo reikalaujantį protinį darbą. Ribinio, arba emociškai nestabilaus, tipo asmenybės sutrikimo diagnozė yra absoliučiai šališka moterų atžvilgiu, o asocialaus – vyrų.² Psichiatrinių diagnozių epideminis mastas tarp žmonių, neturinčių aukšto socialinio statuso, patvirtina priežastinį jų ryšį su ilgalaikiu stresu, nesaugumu ir nepatenkinamomis gyvenimo sąlygomis.³

Tad išeiti iš psichiatrų kabinetų be diagnozės beveik neįmanoma. Todėl jie, išmokę miglotus, abstrakčius, kone kiekvienam pritaikomus kriterijus nustato diagnozę ir iš 3–4 psichotropinių vaistų rūšių paskiria vieną ar keletą. Tačiau viskas tuo nesibaigia. Kadangi vaistai dažniausiai netinka ar net pablogina būklę, vizitai pas psichiatrus gali trukti mėnesius ir metus, o nelaimėliui pasidaro chroniškai blogai ir jis tampa nuo gydytojų priklausomas, praranda valią, motyvaciją ir gebėjimą spręsti už save arba virsta pasyviu psichiat­rijos paslaugų priėmėju. O psichiatras, šiaip ar taip, nusprendė viską jau per pirmą susitikimą – žmogus iš prigimties yra netinkamas, defektuotas, jam smegenyse negerai veikia mistiškos, neišmatuojamos cheminės medžiagos ir tik vaistai, kurių tikslaus veikimo mechanizmo taip pat neįmanu paaiškinti, gali palengvinti jo nykią egzistenciją.

Būtų galima parašyti atskirą ir išsamų straipsnį apie šalutinį psichotropinių vaistų poveikį, kurį paprastai lydi nemenkas svorio padidėjimas⁴, slopinimas⁵, kognityvinių funkcijų nusilpimas dėl pilkosios medžiagos sumažėjimo⁶ ar galbūt netgi baisesnis už psichinį skausmą permanentinis nevalingas raumenų trūkčiojimas⁷. Šiaip ar taip, ši cheminė lobotomija sukelia tai, ką galima pavadinti „lėta mirtimi“, priešingą greitai ir efektyviai atmintį bei mąstymą žalojančioms elektroimpulsinei ar insulino terapijoms.

Žmogus, patekęs į šią sistemą, yra ne tik pažeminamas ar apribojamas jo savarankiškumas, bet jis dar ir paverčiamas tikru ligoniu, nes vaistų vartojimo truk­mė kai kurių diagnozių atveju neapsibrėžta. Belieka klausyti nurodymų ir abstrakčių teiginių, kad žmogui iš tiesų cheminių medžiagų disbalansas ar genetinė anomalija. Sėkmingesniu atveju, jei psichiatrui pasirodei „gana normalus“ ir įrašyta diagnozė lengvesnė, iš šio dehumanizuojančio proceso galima ištrūkti greičiau.

Kuo visa tai susiję su žmogaus teisėmis? Paradoksalu, padidėjęs diskusijų ir informacijos kiekis apie psichinę sveikatą ėmė lemti, kad ligos diagnozuojamos dažniau, o vaistų vartojimo mastai tapo milžiniški. Daugybė žmonių nurašomi, nugalinami, paneigiamas jų mąstymo adekvatumas ir legitimumas, reikalaujama visiško paklusnumo ir nuolankumo gydytojo atžvilgiu. Žinoma, šis modelis negalioja psichoterapijai – kai kurios jos atšakos neigia psichinių diagnozių validumą, skatinama pačiam ieškoti atsakymų ir analizuoti save, t. y. prisiimti atsakomybę ir galią už savo sprendimus, esant palaikančiam, saugiam ir abipuse pagarba grįstam ryšiui su kitu žmogumi. Tačiau Lietuvoje ji prieinama tik privačiai ir psichologams tenka šios sistemos autsaiderių vaidmuo.

Jau minėjau, kad vyraujantis medicininis požiūris susiaurina žmogaus asmenybės sampratą iki biocheminių procesų, o akivaizdžiai šiam požiūriui būdingas holistinio, filosofinio suvokimo deficitas negali pateikti atsakymų egzistencinę krizę išgyvenančiam žmogui, juo labiau padėti artikuliuoti nesuprastų individualių bei pasaulio fenomenų. Požiūris, grįstas valdymu ir kontrole, o ne išsilaisvinimu ir savo kelio radimu, psichiatriją, kaip varžančią žmogaus teises, keistai suartina su kraštutinės dešinės demagogija ir radikalizmu. Ko gero, šiais laikais Jeanas-Paulis Sartre’as ir Simone de Beauvoir būtų uždaryti į ūmių psichozių skyrių.

1 ebook.vlk.lt/e.vadovas/index.jsp?topic=/lt.webmedia.vlk.drg.icd.ebook.content/html/icd/66564.html
2 www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4364134/
3 academic.oup.com/epirev/article/26/1/53/384183
4 www.scientificamerican.com/article/many-psychiatric-drugs-have-serious-effects-on-body-weight/
5 www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC487011/
6 www.bmj.com/content/349/bmj.g5312/rr/775731
7 www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC5472076/