Diana Romanskaitė. Viešas gėdinimas – vidinės pabaisos projekcija

Lietuvos pilietinių iniciatyvų ir protestavimo kultūroje susiformavo reiškinys, per kurį „štampuojama“ tapatybės politika virsta tam tikrų socialinių grupių ar joms priklausančių asmenų viešu gėdinimu. Ar tai maišto forma?

Bendriausia prasme maištas – tai nepasitenkinimas patiriamomis gyvenimo sąlygomis ir viešai pareikštas reikalavimas numanomai atsakingiems, sprendimo galia disponuojantiems asmenims – valdžiai – jas pagerinti. Protesto dvasia užvaldo žmogų jau įkvėpus pirmą oro gurkšnį, po palaimingos pilnatvės motinos pilve pajutus skausmingą realybės nepakankamumą, kai rėkimu ir verksmu išreiškiama gimimo trauma – konfliktas su savojo „aš“ dalimi, kurios visiems laikams teks atsisakyti. Tolesni asmens raidos etapai pranašauja įvairaus masto ir skirtingo pobūdžio sankirtas su tėvais, juos primenančiais autoritetais, hierarchizuotomis kolektyvų struktūromis, galiausiai – pačia visuomene. Individualus egzistencinis maištas dar pasireiškia skundų, atsišaukimų ar tokių straipsnių kaip šis rašymu, jame ir susitelksiu į kolektyvinį maištą – tai yra „mano“, kaip dalies socialinės „mūsų“ tapatybės, solidarią kovą prieš engiančiuosius, savo tiesos atspindį matant kito veide.

Viešo gėdinimo fenomenas yra vienas populiariausių nuomonės raiškos būdų, dažniausiai pasitaikantis socialiniuose tinkluose, diskusijų forumuose. Viešo gėdinimo atveju aktyvistų psichinė energija nukreipiama ne tiek į nukentėjusių, diskriminuojamų asmenų užtarimą ir problemos sprendimą, kiek į savo pačių įtvirtinimą šalininkų grupėje, šitaip pasididinant socialinį kapitalą ir įtaką. Tokią veiklą ryškiausiai atspindi manipuliatyvios apkalbos ir gandai, padedantys empatizuotis su publika. Ši veikla išreiškiama binarine opozicija tarp „mūsų“ tapatybės teisingumo ir „jų“. Gėdina tiek konservatyvių pažiūrų, tradicijas ir lietuviškas vertybes saugantys (tik kažin, ar galintys jas paaiškinti ir argumentuoti) piliečiai bei jų atstovai politikai, tiek pažangos ir tolerancijos trokštantys kairieji ir įvairios pilietinės organizacijos. Gėdinimas pasireiškia plačiu diapazonu: nuo tiesmukų, neapykantos kupinų anoniminių komentarų po straipsniais apie LGBT („iškrypėliai“, „ligoniai“, „ir vėl demonstruojasi“) iki gerai organizuotų, savo tapatumą atstūmimo ir neigimo pagrindu formuojančių grupių („už šeimą“, „už vaikus“). Tokiai retorikai būdingas alogiškas bei veidmainiškas apeliavimas į religiją („mylėk savo artimą kaip save patį“). Šių žmonių tautiškumo vaizdinys tarsi krištolinis indas – išgrynintas, vientisas, švarus, trapus, nuolat puolamas išorėn iš jų pačių psichikos išsiveržusių „įvairovės“ pabaisų.

Kairiojoje fronto pusėje įsiraususieji naudoja identišką taktiką, tik su kitomis reikšmių vertėmis: NVO, kovojančios už vargšų ir „psichiškai sutrikusių“ gerovę ir teises, nepastebi, kad atstovauja tai pačiai dominuojančiai ideologijai kaip jų priešai. Šie žmogaus teisių gynėjai priima ir patvirtina represyvaus psichiatrinio diskurso primetamas normatyvines tapatybes, iš kurių sąrašo homoseksualumas tegu jau išbrauktas, tačiau persidirbusi ir vyro mušama moteris būtinai serga depresija, o jautrus, keistai besielgiantis, vietos po saule nerandantis jaunuolis neabejotinai turi šizotipinį sutrikimą. Siekdami integruoti sutrikėlius, jie romantizuoja Vidutinybės gyvenimo būdą – idilišką oidipinę šeimą, visuomenei (tiksliau, rinkai) naudingą sėdėjimą troškiame biure, paklusnumą sociumo taisyklėms ir hierarchijoms. Didžiausia baimę jiems kelia galimybė, kad globojamieji nelaimėliai, išbridę iš savigailos ir savinaikos liūno, pradės galvoti už save ir siūlys nešabloninį realybės suvokimą, kad iš naujo apmąstę ryšius tarp racionalaus, pragmatiško proto ir intuityvių, nekognityvių jausenų sukurs vieną kitą, pasąmoninių impulsų inspiruotą revoliucinę mintį. Ar tik nesuformulavau „agresyvaus“ ir „grėsmę žmonių gyvybei ir turtui keliančio“ psichikos ligonio apibrėžties, kuriai pritartų ir policinės jėgos struktūros?

Po daugiau nei prieš metus nuskambėjusių istorijų apie priekabiavimą prie studenčių (-ų) protestas už lygiaverčius akademinius santykius virto su aptariamais įvykiais mažai susijusių nuomonės formuotojų, viešųjų ryšių atstovų emocijų kurstymo, įžeidinėjimo ir mėgavimosi dėmesiu žaidimų aikštele, iš kurios nukentėjusiosios (-ieji) buvo išvaryti, kaip ir jų skriaudikai... Nesiimu spręsti, kas teisus: visi hierarchiniai santykiai turi išnaudojimo potencialą, o kultūros ir meno pasaulyje, kur darbas neatsiejamas nuo užsidegimo ir aistros, mokytojo ir mokinio ryšys gali būti labai įtemptas ir permainingas. Man įdomesnis kolektyvinis žmogaus užsipuolimas, išjuokimas ir gėdinimas viešai (priešingybė garbingai vyriškai dvikovai), šitaip socialiai jį izoliuojant ir ištremiant į abjektiškas visuomenės paraštes. Su panašiu reiškiniu pati susidūriau gimnazijoje, kai mergaitės verbališkai ir fiziškai kabinėdavosi prie manęs, atiminėdavo daiktus, dėl to mokslus teko tęsti namie. Perkeliant šį mokyklinį socialinės opresijos modelį į visuomeninį lygį, kuriame IT priemonėmis apkalbos bei virtualios patyčios dar labiau išdidintos ir padaugintos, gauname būseną, kai publikos nuomone žongliruojantys influenceriai tampa budeliais, o „nusidėjėliai“ dėl bet kokio aniems neįtikusio elgesio ar nemandagios frazės (nesvarbu, atlikę nusikalstamą veiklą ar ne) – savigarbą praradusiomis ir pažemintomis aukomis, išstumtomis į užribį. Ir tose paraštėse jos ne persiauk­lės ir nepasikeis, bet laikys didelį pyktį ir nuoskaudą, svarstys apie teisingumo trūkumą visuomenėje, o gal net taps juodojo metalo gerbėjais... Vėliau į jų vietą ateis kiti, daug atsargesni ir klastingesni, geriau prisitaikę prie institucinių ir viešosios komunikacijos subtilybių, taip nuslopindami bet kokį įmanomą protestą.

 

Roko Morkūno nuotrauka
Roko Morkūno nuotrauka

 

Mano minėtų socialinių grupių (kairiųjų, dešiniųjų, LGBT, psichikos sveikatos atstovų, moterų) tapatybiniai karai remiasi savo pačių išstumtų ir į kitą projektuojamų savybių gėdinimu, sykių prisiimant silp­nosios pusės vaidmenį. Kovojimas su savo tamsiąja puse suteikia iliuzinę harmoniją, socialinį pripažinimą ir bendrumo jausmą, tačiau nepaveikia realių išnaudojimo ir engimo režimų – tik įrodo sociologinėmis klišėmis konstruojamo savivaizdžio klaidingumą ir neefektyvumą.

Galbūt šios mintys paskatins ieškoti protesto atspirties taško savo autentiškame pasaulio patyrime, atsivėrus nepažabojamoms psichinėms jėgoms ir pajutus savo, kaip žmogiškumo idėją įkūnijančiojo, stiprybę ir savivertę. Juk laisvė yra vienintelis konceptas, skiriantis mus nuo kitų gyvų būtybių.

Draugai