Dipeshas Chackrabarty: „Žmogus nebėra vienintelis istorijos veikėjas“

× Povilas Andrius Stepavičius

Neretai įsivaizduodami, kad istorija yra tik būtųjų laikų pasakojimai ar liudijimai, pamirštame, jog istorijos mokslas niekuomet nestovi vietoje. Atrodo, istorijos mokslas prisitaiko prie vis greitėjančio žmogaus gyvenimo būdo. Pavyzdžiui, suaktualėjus aplinkosauginiams judėjimams, istorikai pradėjo domėtis gamtos istorija, nuo skaitmenizacijos neatsiejamoje dabartyje – skaitmenizacijos keliamais iššūkiais ir t. t.
Šių laikų istorijos mokslo atstovai pradėjo svarstyti naujas prieigas prie žmonijos praeities, taip keldami klausimą – kaip geriau galime pažinti save praeityje ir dabartyje, kokius iššūkius kelia nauji bandymai pažinti žmonijos praeitį ir kokį tikslą galime jais pasiekti. Deja, kol kas apie tai mąstoma ir diskutuojama tik didžiuosiuose Vakarų Europos bei JAV mokslo centruose, todėl labai svarbu pristatyti šias temas ir mūsų regiono žmonėms, parodyti, kad istorijos mokslas ne vien tradiciškai suprantamas datų ar įvykių užrašymas, bet ir įrankis geriau pažinti dabarties visuomenę. Apie tai kalbuosi su Čikagos universiteto istoriku Dipeshu Chackrabarty.
D. Chackrabarty (g. 1948) – Indijos istorikas, dirbantis Čikagos universitete, daugiausiai prisidėjęs prie postkolonialistinės teorijos vystymo bei subalterno studijų. 2014 m. apdovanotas Arnoldo J. Toynbee prizu, kuriuo nuo 1987 m. įvertinami socialinių mokslų atstovai už išskirtinę veiklą ir tyrimus, susijusius su žmonių visuomenėmis, žmonijos bei socialinėmis problemomis.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 


Koks istorijos tikslas XXI amžiuje? Ar istorija – vis dar gyvenimo mokytoja?

Istorija nebemoko taip, kaip ją būtų supratęs Machia­velli. Ieškodamas geriausių valstybės valdymo pavyzdžių, kuriuos rodytų savo laikotarpio valstybių vadovams, Machiavelli galėjo rasti paprasčiausiai skaitydamas Livijų. Tais laikais politika buvo tiesiogiai susijusi su valstybės valdymo menu ir paties valdovo charakteriu. Tai galėjo būti tobulinama studijuojant senesnių laikų pavyzdžius. Mes tokiu būdu istorijos jau nebeskaitome ir nebesuprantame. Užsiimdami istorija, perkeliame idėjas ir žmones į savalaikius kontekstus. To Machiavelli, kaip skaitytojas, tikrai nedarytų. Be to, XX a., ypač antrojoje amžiaus pusėje (bent jau anglakalbėse šalyse), politinė istorija užleido vietą pradėjusiai dominuoti socialinei istorijai. Istorija absorbavo daug sociologijos – iš principo marsksistinės pakraipos – ir politiką aiškino daugiau per grupės, klasės ar nacionalinių interesų sąvokas, taip sumenkindama pavienių istorijos veikėjų – individo ar valstybės atstovo – įtaką.
Tuo metu istorija, kaip disciplina, tapo lengvesne sociologijos versija, nors tiek individui, tiek grupei buvo atviresnė nei „socialinis mokslas“. Tai nunyko kartu su marksistiniu socialiniu mokslu. XX a. 8–9 dešimtmečiais pastebėtas vis gilėjantis skilimas tarp humanistinio ir „mokslinio“ marksizmo. Tai geriausiai iliustruoja vienpusiški ginčai, kuriuos didysis anglų marksistas istorikas E. P. Thompsonas pradėjo su prancūzų marksistu filosofu Louis Althusser. Tačiau ir tai nuslūgo marksizmo istorikams pradėjus vykdyti tyrimus, susijusius su lytimi, seksualumu, postkolonializmu, subalternu, materialumu, neuroistorija ir kitomis įvairiomis temomis. Istorikai taip pat atsitraukė nuo nacionalinių kontekstų, kuriais reminatis istorija dažniausiai studijuota. Globalios ir jungiančios istorijos temos tapo vienijančiu šūkiu XX a. pabaigoje. XXI a. prasidėjo naujų istorijos sampratų – didžiosios ir giliosios – įtraukimu į minėtąjį temų sąrašą, taip pažymint vis didėjančią giliosios praeities svarbą žmonijos šiandienai suprasti.
Šiandien istorija ir istorikai yra daugybės disciplinų kryžkelėje: bandome išsiaiškinti, kaip kasdienės patirtys gali būti susijusios ne tik su mūsų sukurtomis analitinėmis ar euristinėmis vidutinio lygio abstrakčiomis struktūromis, tokiomis kaip globalaus kapitalo idėja ar kapitalizmo institucijos, bet ir idėjomis, išvestinomis iš evoliucijos, neurologijos, didžiųjų duomenų, geomokslo, globalinio atšilimo, antropoceno ir kt. Žinoma, tai nereiškia, jog senieji istorikų interesai pradingo, tačiau naujieji yra vis pastebimesni.


Savo darbuose ir tyrimuose parodėte, kad dominuojantis europocentrinis žvilgsnis į istoriją gali būti netikslus. Kodėl svarbu atsiriboti nuo šio požiūrio taško ir ką paliekame už suvokimo ribų, jeigu į istoriją žvelgiame vien iš Europos perspektyvos?

Tiksliau būtų sakyti, kad toks požiūrio kampas yra veikiau nepilnas negu netikslus. Savo darbais stengiausi parodyti, jog dauguma Europos mąstytojų (tokių kaip Marxas ar Weberis) buvo įtakingi globaliu lygiu. Jie nebūtų tokie paveikūs globaliai, jeigu būtų padarę akivaizdžių klaidų. Vis dėlto jų mintys apie žmoniją dažnai buvo neišbaigtos, kadangi jų teiginiai ir filosofija dažniausiai grįsta imperinės ar krikščioniškosios Europos istoriniais pavyzdžiais. Dėl šios priežasties esu sakęs, kad egzistuoja poreikis neeuropiečiams žemyną „provincializuoti“, nes patys europiečiai smarkiai paveikti europietiškosios minties.


Nors diskusijos apie neeuropietiškojo žvilgsnio į istoriją privalumus yra ganėtinai gerai žinomos pasaulyje, tokiose šalyse kaip Lietuva (t. y. tiek mažo gyventojų skaičiaus, tiek nedidelės teritorijos), požiūris į istoriją yra grįstas ne vien europietiškumu, bet nukreiptas ir į nacionalinius jausmus. Galėtume teigti turintys lituanocentrinį požiūrį į istoriją. Ar toks žvilgsnis į istoriją gali sukelti problemų, kai norime pažinti istoriją, mūsų mentalitetą, visuomenę ir kt.? O gal požiūriai galėtų koegzistuoti?

Žinoma, toks požiūris rizikuoja tapti aklai nacionalistiškas, galintis paskatinti rasizmo protrūkius, sumenkinti kosmopolitiškumą, pakurstyti šovinizmo jausmus. Savąją istoriją žinoti labai svarbu, tačiau ne ką mažiau reikia išmanyti ir savosios istorijos santykius su kitomis istorijomis ir kitais žmonėmis. Esame viena didelė žmonių šeima, kuri, nors ir iš vidaus padalyta, bet ir glaudžiai susijusi. Sakyčiau, į tautą centruotos istorijos turi būti papildomos mūsų domėjimusi globalia istorija, didesnėmis modernaus pasaulio istorijomis, tokiomis kaip modernių imperijų, ideologijų, kapitalizmo ir kt.


Kadangi apie pokyčius galime kalbėti per erdvines istorijos struktūras, ar galėtume pokyčius aiškintis ir per istorinį laiką? Kaip skirtingos istorinių tyrimų perspektyvos lemia istorinio laiko supratimą skirtingose šalyse, tautose, visuomenėse?

Egzistuoja nuolatinė įtampa tarp laiko istorijos chronologijoje – dažniausiai suprantamo kaip paprasto linijinio laiko, kurį sudaro tiesmukas datų išdėstymas kalendoriuje, ir įvairių patirčių (tiek sekuliarių, tiek religinių) laiko, formuojančių žmonių veiksmus. Vasnessa Ogle yra parašiusi labai įdomią knygą apie globalaus laiko vystymąsi, kuris tiesiogiai susijęs su modernaus pasaulio susikūrimu. Tačiau žmonės mintyse ir darbuose yra įpratę naudoti įvairius laiko konceptus. XX a. 9–10 dešimt­mečiais, susiformavus minties srovėms, tokioms kaip postkolonializmas, postmodernizmas, ir pasirodžius autochtonų istorijos tyrimams, kilo daugybė diskusijų apie Vakaruose išvystytos istorijos disciplinos prigimtį ir ribas. Haydenas White’as XX a. 8 dešimtmečio pradžioje davė pagrindą rimtai diskusijai apie istoriją kaip rašymo formą. Tuo pat metu Natalie Zemon-Davis ir Carlo Ginzburgo darbuose užgimstanti mikroistorija bei Indijos subalterno studijos taip pat atnaujino diskusijas apie istoriko metodus, kuriais galime pažinti praeitį.


Šiandienos pasaulis pasižymi ne vien nuolatiniais ir greitais pokyčiais, bet ir supratimu, kad žmonija tapo vienu iš svarbiausių Žemės planetos likimą lemiančiu faktorių. Ar žmogus – vienintelis istorijos veikėjas? Kaip galime atsakyti į tokį klausimą ir kaip atsakymas pakoreguotų mūsų pasaulio istorijos supratimą?

Dėl globalaus kapitalo išplitimo ir nenutrūkstamo polėkio auginti ekonomiką, nuo kurio neįstengiama nusijunkyti, žmonės sukūrė visą planetą apimančią gamtos krizę. Vis dėlto būtų klaidinga teigti, kad žmonės yra vieninteliai istorijos veikėjai. Pamažu suprantame, kaip žmonių veiksmai paveikia planetą, ir bandome sukelti procesus, kurie padėtų šioje planetoje sutvarkyti gyvenimą. Galima tarti, jog pati planeta savaime – dinamiška tarpusavyje susijusių ryšių sistema – yra bendras veikėjas. Žinoma, vaizdinį galima padaryti komp­likuotesnį. Gyvūnai, kuriuos auginame ir kurių gyvenimus industrializavome, taip pat stipriai lemia šiltnamio efektą, bet ar mes juos laikytume bend­rais veikėjais? Iš pirmo žvilgsnio laikytume, bet juk jų kiekis priklauso nuo mūsų maisto industrijos organizavimo, taigi atsakomybė tenka mūsų gyvenimo būdui ir pasirinkimui.


Ką galime sužinoti tirdami kitų gyvų organizmų (ne žmonių) istoriją ar klimato istoriją? Galbūt per daug įsipainiojome į antropocentrinį pasaulio modelį?

Žmogaus ir gyvūno santykių istorija ar net žmogaus ir nežmogaus santykių istorija yra sparčiai populiarėjanti tyrimų kryptis, ypač tyrinėjant aplinkos istoriją. Visa tai prasidėjo nuo aplinkosauginių judėjimų pradžios XX a. 8 dešimtmetyje, o pastaraisiais metais neapsakomai išpopuliarėjo. Vienas kolega visai neseniai parengė knygą apie imperinį gyvūnų panaudojimą britų valdomoje Indijoje, o buvęs studentas išleido knygą apie žmogaus santykį su vabzdžiais Asamo valstijos arbatos soduose (Indija). Vadinasi, nežmonės tampa naujų žmonijos istorijos tyrimų objektais, tad mūsų įprastam antropocentriškam žvilgsniui jau mestas iššūkis.


Kokia ateitis laukia istorijos tyrimų? Ar istoriografija bus užversta dideliais darbais iš „didžiosios“ ar „giliosios“ istorijos barų? O galbūt istorikai pradės atlikti visiškai skaitmenizuotus tyrimus, leisiančius analizuoti fantastiškas praeities ir dabarties problemas? Ar vis dėlto istoriko profesija pasidarys per sudėtinga, kai visi šių dienų istoriniai šaltiniai bus suskaitmeninti ir priklausys privačioms kompanijoms?

Nemanau, kad didžioji ar gilioji istorijos užims dominuojančią poziciją prieš humanistinę istoriją. Tačiau, manau, ateityje bus daugiau diskusijų tarp istorijos subdisciplinų, o humanistiniai istorikai turės daug akyliau stebėti pokyčius minėtose istorijos tyrimuose. Juk jų metodai yra gan skirtingi: originalus tyrimas didžiojoje ar giliojoje istorijoje reikalauja nemenko pasirengimo naudojantis moksliniais metodais ar net darbo laboratorijoje (tai archeologai neblogai išmano). Tekstus nagrinėjantys istorikai neturi tokio pasirengimo, nors toks galėtų būti ir bendras visų darbas: juk tai visados ir vyksta tarp archeologų bei tekstus nagrinėjančių istorikų, kuomet tiriami išlikę tekstiniai ir archeologiniai artefaktai. Šaltinių skaitmenizacija, žinoma. įvyks. Jau dabar kyla komplikuotų juridinių problemų dėl el. komunikacijos nuosavybės teisių, pavyzdžiui, kam priklauso „Gmail“ laiškai? Be jokios abejonės, archyvų prigimtis kinta tiesiog mūsų akyse. Ateities istorikai privalės papildyti savo įgūdžius skaityti rašytinius šaltinius naudodamiesi naujais įrankiais: skaitydami filmus, audiovizualinius šaltinius ar skaitmeninę mediją. Istorijos forma gal ir pasikeis – galbūt ateities istorikai turės gaminti multimedijos pasakojimus apie savo tyrimus, bet verta paklausti, ar žmonių interesas pažinti žmonijos praeitį sumažės? Manau, ne. Žmonės iš prigimties domisi savo praeitimi. Tai vienas būdų, kuriais bandome paaiškinti savo gyvenimus ir dabartį. Todėl, iškylant vis didesnėms globalioms krizėms, žmonės vis labiau norės sužinoti, kaip tai įvyko.

Draugai