Douglas Coupland: „Dar niekad nebuvome tokie išmanūs ir dar niekad nesijautėme tokie kvaili“

Kanados menininkas ir rašytojas Douglasas Couplandas, išpopuliarinęs terminą X karta, yra akylas šiuolaikinio gyvenimo stebėtojas. Anot jo, mes nuolatos perdirbame ankstesnių kartų kultūrą, tačiau tai ne prakeiksmas, o priešingai – palaiminimas. Su D. Couplandu kalbasi Maxas Thollis.

Filmo „Briliantinas“ kadras

Pone Couplandai, neseniai rašėte, kad dabartinei laiko dvasiai būdinga daug laiko, bet mažai dvasios. Ar turite omenyje naujovių trūkumą?

Turiu omenyje ne kultūrinių ar technologinių naujovių trūkumą, o tai, kad šiandien turime tokią gausią koegzistuojančių istorinių elementų visumą, jog prarandame gebėjimą tiesiogiai jausti savo būtį ir suprasti, kad dabarties momentas yra konkretus kultūros istorijos taškas, turintis abipusį tęstinumą.

Dabartis yra praeitis?

Kultūra tebekuriama, netgi su aršia konkurencija. Tai itin akivaizdu muzikos srityje. Tarkime, 8 dešimtmetyje įrašus pirkdavote iš vietinės muzikos parduotuvės, ir jūsų muzikinis skonis nesikeisdavo visą gyvenimą, pomėgiai išlikdavo tokie pat. Šiandien niekas nebekaupia muzikos atsargų, dabar jos klausomės visai kitaip. Muzikinė patirtis šiais laikais tęstinė, visi klausosi visko.

Kaip jūs vertinate tokį požiūrio kismą?

Manau, kad naudinga praplėsti akiratį ir pasiklausyti naujų gabalų, tik dėl pasiūlos pertekliaus muzikantams darosi vis sunkiau užsidirbti pragyvenimui. Vis dėlto man džiugu, kad išleidžiama vis daugiau naujos muzikos, o senoji tapo itin lengvai prieinama.

Britų kultūros kritikas Simonas Reynoldsas teigia, kad šis prieinamumas skatina savotišką retromaniją. Žinoma, žmonės visada romantizavo praeitį, bet kodėl retro staiga tapo visuotinai svarstomu dalyku?

Nemanau, kad retro yra kažkas naujo. Kai mokiausi gimnazijoje, išėjo miuziklas „Briliantinas“ („Grease“, 1978), ir staiga 6 dešimtmetis grįžo į madą. Retro –­ kaip jį dabar suprantame – egzistuoja mažų mažiausiai nuo 1975-ųjų, ir nemanau, kad šis fenomenas dabar sulaukia daugiau dėmesio nei anuomet. Vienintelis pakitęs dalykas –­ paties retro kiekis, išaugusios praeities atsargos.

Informacijos fondai pasipildė.

O tai savo ruožtu skatina požiūrį, kad reikia domėtis, kas vyko praeityje. Medžiagos tam pilna.

Bet kam remtis praeitimi, jei gali kurti dabartyje? Kuo vilioja retro?

Taip daug lengviau, ir tiek.

Bet ar tai nesutrukdys mums palikti savo kultūrinę žymę istorijoje?

Nerimas dėl to tikrai pagrįstas. Šią problemą visada iliustruoju tuo pačiu pavyzdžiu: įsivaizduokite, kad po 20 metų einate į vakarėlį, kurio tema – 2010-ieji. Kokį kostiumą rengtumėtės?

Tai svarbiausias mūsų pokalbio klausimas! Ką rengtumėtės jūs?

Iki šiol sakydavau, kad nieko ypatinga, bet, ko gero, tiktų apsirengti hipsteriu.

Bet tai juk irgi nėra autentiška, viso labo skirtingų dalykų iš skirtingų laikotarpių mi­šinys.

Nesutikčiau. Ar manote, kad grunge buvo autentiškas muzikos ir stiliaus požiūriu?

Manau, kad taip.

Bet grunge judėjimui besikuriant, žmonės sakė, kad tai viso labo perdirbtas pankrokas. Populiaru teigti, kad visa, kas nauja, tėra ko nors seno kopija ar tąsa. Praeitimi remiamasi ir kuriant naują muziką ar madas – taip visada buvo ir, ko gero, visada bus. Tai ne piratavimas, o inspiracija.

Tai novatoriškumas tebeegzistuoja?

Iš dalies. Prieš porą metų dalyvavau tokioje konferencijoje Floridoje; ten buvo ir žymusis mokslinės fantastikos rašytojas Williamas Gibsonas. Jis kalbėjo apie rugsėjo 11-osios įvykius ir tai, kad žmonės 2012-aisiais atrodė lygiai taip pat kaip 2001-aisiais. Vienintelis skirtumas – 2001-ųjų žmonės nelaikė rankose išmaniųjų telefonų. Tik iš to galima atspėti, kelintų metų įvykis atvaizduotas istorinėse nuotraukose. Jei žiūrinėtume 8, 9, 10 dešimtmečių nuotraukas, būtų labai lengva atpažinti metus, bet, man atrodo, dabar esame tarsi praradę tą gebėjimą, nes mados per pastaruosius dešimt metų tiesiog nelabai tepasikeitė. Vis dėlto keitėsi požiūris į pasaulį.

Ką turite omenyje?

Dabar viską matome per savo „iPhone“ objektyvą, ir tai kuria pagreitėjusio, save ryjančio laiko bei smulkmeniškai apibrėžto stiliaus įspūdį. Neseniai mačiau gatvėje paauglius, besiklausančius pankroko – tikro 1978-ųjų pankroko,­ bet, matyt, labiau dėl stiliaus nei dėl pačios muzikos. Jaunimas buriasi į stiliaus gentis, o tokie reiškiniai kaip „Insta­gram“ yra pagrindinis to variklis. Jei „Insta­gram“ mums nuolatos nesufleruotų, kaip atrodyti, būtume daug labiau stengęsi sukurti išskirtinius 2014-uosius, kurie nepasimestų būtojo laiko masėje.

Savo knygoje „X karta“ (liet. „Tyto al­ba“, 2005, – vert. past.) gyvenimą „tokiu metu, kai, atrodo, niekas nevyksta“ pavadinote „istoriniu nepakankamumu“. Ar ir dabar tai išgyvename?

Taip rašiau 1989-aisiais, tada visas šitas retro reikalas dar neatrodė toks reikšmingas kaip dabar, bet net ir tada kai kuriems žmonėms jo jau buvo per daug. Nesu įsitikinęs, kad gyvename būtent tokiais laikais, bet nujaučiu, kad taip.

Dainininkė Amanda Palmer sako, kad retro yra tiesiog būdas pabėgti nuo dabarties. Ar pritartumėte?

Ne visai, manau, kad santykis su dabartimi išlieka, tik kitokio pobūdžio. Gyvename tarsi nesibaigiančiame helovino vakarėlyje. Kostiumus dėvime visą parą. Taip... Įdomu tai, kad žmonės taip rengdamiesi ne tik keliauja laiku, bet ir išreiškia savo ego – daug džiaugsmingiau ir kūrybiškiau nei jų pirmtakai. Kai kas sako, kad retro mada yra nuobodi ir kuriama tingiai, bet aš su tuo nesutinku. Žmonės save išreikšti dabar stengiasi daug labiau, o istorija tam yra puiki priemonė. Dabar kiekvienas gali peržvelgti visus skirtingus laikotarpius ir pasirinkti, kas geriausiai reprezentuoja jo asmenybę.

Ar manote, kad net ir tam tikro laikotarpio išskirtinumą įmanoma nukopijuoti?

Nemanau, kad žmonės to siekia. Praeitį norisi ne atkartoti, o savaip atkurti; šiandieniniai 7 dešimtmečio rūbai ne tokie pat, kaip 1965 metais. Pedantiško tikslumo nesiekiama, čia ne Smithsonian muziejus. Manau, dėl to tai ir gali būti suprantama kaip novatoriška – gal ir ne visiškai, bet vis dėlto nauja. Jei tai ir perdirbimas, tai novatoriškas perdirbimas.

Kaip manote, kas charakterizuoja šį dešimtmetį, kuo jis išskirtinis?

Dar niekad nebuvome tokie išmanūs ir dar niekad nesijautėme tokie kvaili.

Kultūros naujovės anksčiau eidavo ko­ja kojon su kultūriniais sąjūdžiais. Neseniai rašėte, kad „šiandien nebeturime sąjūdžių, turime tik memus.“

Tiesa, bet kita vertus, įtariu, kad jūs tiesiog norite sukurpti ilgą, depresyvų, vokišką straipsnį (juokiasi). Nors iš dalies suprantu jūsų pesimizmą. Memai trumpalaikiai, vienadieniai, ir mums tai patinka, nes galime daug jų suvirškinti per trumpą laiką. Anuomet, 7 dešimtmetyje, to nebuvo, todėl tekdavo kurti ilgaamžiškesnius dalykus. Tačiau kontrkultūros – nebūtinai savaime geras dalykas. Dabar sakome, kad jos buvo tikros, autentiškos, bet pamirštame, kad ta autentika turėjo savo kainą: kontrkultūros buvo labai homogeniškos. Dabar esame atviresni ir daug laisviau renkamės pomėgius bei aprangą.

O ką jūs pasirinktumėte vizualiai re­prezentuoti šį dešimtmetį?

Įsivaizduoju gigantišką „Tumblr“ ar­chyvą su tūkstančiais gifų ir paprastų paveikslėlių, viskas blyksi, žybsi, o pats archyvas neišsemiamas ir nesibaigiantis. Yra tokia nuostabi knyga, pavadinta „Google. I tomas“, kurioje kiekvieną anglų kalbos žodį reprezentuoja pirmas paveikslėlis, gautas tą žodį įvedus į „Google“ vaizdų paiešką. Visi tie paveikslėliai – visiška XXI a. estetika. Taip šis dešimtmetis ir bus prisimenamas.

Iš anglų kalbos vertė Paulius Balčytis

„The European“, 2015-07-31