Dovilė Dagienė. Vieta kaip kultūrinės užmaršties reliktas

Birželio 11–rugpjūčio 26 d. Miniatiūrų muziejuje Juodkrantėje (L. Rėzos g. 3) veiks Dovilės Dagienės fotografijų paroda „Tolimas nepažintas“. Parodoje eksponuojami 2013–2016 m. sukurti darbai, kurių pagrindinė ašis – fotografijų serija „Berniukas su lazda“.

Parodoje pristatoma fotografijų serija 2015 m. Pasaulio fotografijos organizacijos (World Photography Organisation) buvo nominuota ir laimėjo antrąją vietą didžiausiame kasmetiniame fotografijos World Photography Awards konkurse. Autorė papildė seriją naujais darbais, kuriuos sukūrė permąstydama savo kūrybinę patirtį ir toliau tyrinėdama atminties ir vaizduotės raišką fotografijoje.

Kulautuvos sinagogos  sienos dalis paruošta perkelimui į Lietuvos liaudies buities muziejų, 2016 

Apie Stambulą pirmą kartą išgirdau vieno Vilniaus buto naktinėje virtuvėje. Ko gero, niekada nebūčiau ten atsidūrusi, jei ne polėkio trupiniai, įkritę į gmailo dėžutę, anksčiau laiko džiugiai pranešantys „happy birthday!“ –­ liepos antrą pakils lėktuvas. Išskridau į Stambulą tiesiai iš stojamųjų į doktorantūrą desperatiškai ieškodama pamiršto paso ir jau beveik praradusi viltį suspėti į lėktuvą. Suspėjau.

Taip įkritau į Konstantinopolio likučius, nes visą šį trumpą vizito laiką skrodžiau jo gatves, pasislėpusias tarp sunkiai atrandamų požemių ir Venecijos pirklių turgaus stogų, myniau išplėšyto marmuro grindinį ir jaučiau, kaip į mane smelkiasi miesto dvasia, ir jos nepavadinsi niekaip kitaip, kaip tik melancholija. Vėliau žodžius „melancholija“ ar „liūdesys“ nuolat sutikdavau skaitydama svetimus prisiminimus apie šį miestą. Matyt, iš tiesų esama kažkokios bendros patirties, nepavaldžios mus skiriančiam laikui – „juk mes visi vienaip ar kitaip priklausome nuo istorijos“1.

Bet kokia patirtis, virstanti prisiminimu, neišvengiamai priklausoma nuo prisimenančiojo asmeninių savybių. Pasaulio matymas, o greičiau žvilgsnis, kuriuo pasaulį stebiu, atliepia tai, kas esu, taigi mano žvilgsnis neišvengiamai priklauso nuo mano asmeninių savybių. Kas man gali padėti ar bent leisti trumpam patikėti tuo, kad mano žvilgsnis gali būti objektyvus? Negaliu nesutikti su Brodskiu, kuris po kelionės į Stambulą rašė: „...objektyvumo įspūdis gali būti sudarytas tik tuomet, kai stebėdamas visiškai suvoki savo esmę ir savybes. Nemanau, kad tai sugebu, bent jau to nesiekiau. Ir vis dėlto tikiuosi, kad kažko panašaus būta.“

Byronas negailėjo Stambului gražių epitetų savo laiškuose ir kelionių dienoraštyje apibūdindamas šį miestą, kaip „mieliausią vietą žemėje“2. O Brodskis, vos atvykęs, skubėjo kuo greičiau išvykti – pabėgti iš „katorgos“. Galima būtų teigti, kad skirtingus vietos potyrius lemia būtent asmeninės savybės, tačiau esama ir kito ne mažiau svarbaus faktoriaus – žvilgsnio perspektyvos. „Baironas atplaukė į Stambulą fregata, Brodskis atskrido lėktuvu. Manau, tai svarbu.“3

Kokias mano patirtis atliepia žvilgsnis, tebūnie tik tariamas, į šį miestą, su kuriuo kol kas sieja tik įsivaizduojama patirtis? Kokias patirtis jis įgis ir kas atsitiks su tomis ankstesnėmis – įsivaizduotomis patirtimis? Ar jos nugrims į užmarštį? O gal liks aidu naujų patirčių? Bandant pažinti šią vietą teko perskrosti daug svetimų žvilgsnių, suvirškinti nemažą kiekį svetimos patirties, pamilti Pamuko vaikystės namus ir iš naujo atrasti Adomo Mickevičiaus biografiją. Tiesa, tikriausiai būtina paminėti ir tai, jog į Stambulą vykau ieškoti Konstantinopolio, tiksliau, jo liekanų, kurias taip vaizdžiai aprašo tinklaraštininkai.

Nežinau, ar dar esti pasaulyje vietų, kur gali pajausti didžiausią nusivylimą ir tuo pat metu susitaikymo su pasauliu lengvumą. Ar įmanomas kitoks jausmas matant, kaip kas rytą vietiniai pigių blizgučių, marškinėlių, guminių šlepečių ar kitos turistinės produkcijos prekijai įsitaiso ant tūkstantmečius menančių marmuro kolonų likučių?

Niekur kitur taip nepravers vaizduotė kaip Stambule. Vaizduotės ribos čia taip pat sunkiai įveikiamos kaip ir būtąjį miestą juosiančios Konstantino (nors tiksliau būtų sakyti Teodosijaus) sienos. Štai, kitoje Auksinio rago pusėje, pietinėje miesto dalyje, sienos papėdėje, vietiniai turkai augina daržoves. Daržuose, vietinių vadinamuose bostans (sodai) ir menančiuose Bizantijos laikus, taip puikiai veši ekologinės daržovės. Nepaisant visų įmanomų simpatijų ganėtinai vargingiems vietiniams, kurie daržų auginimo tradiciją perėmė iš savo tėvų, senelių ar net dar tolimesnių protėvių, nežinau, ar įmanomas didesnis kultūrinis paradoksas nei šios salotų, ridikų, morkų ir kitų gamtos gėrybių lysvės, šiltnamiai, lūšnos, rakandai, vietos benamių kolonijos su savo manta didingos imperijos sostinės sienos papėdėje.

Skubu fotografuoti, kad neužmirščiau, ką regiu. Ar ne tai fotografijoje reiškia žodis „įamžinti“? Vietinė valdžia nusitaikė išgyvendinti daržus, atkurti senuosius Konstantinopolio sodus ir nutiesti saugius pasivaikščiojimo takus. Jau išvažiavo pirmieji buldozeriai, stojo sodininkų ir juos palaikančių organizacijų demonstracijos − šie juk irgi kovoja už paveldo išsaugojimą. Gali būti, kad jei daržai ir išsaugos savo dabartinę vietą, tai tik fotografijose.

Stambulas, tiksliau, būtent šie daržai, buvo ta vieta, kur pirmą kartą išvydau akmenį, nukreiptą į objektyvą. Tas akmuo vėliau virto rūsčiu žvilgsniu, ranka uždengtu veidu, nesuprantamu šūksniu, todėl galiausiai turėjau pakeisti ir žiūrėjimo į miestą kryptį. Žiūrėjimo iš toliau, iš vieno kranto į kitą, kursuojant tarp jų keltais, kaip mums įprastais miesto autobusais. Iš Europos į Aziją, ten ir atgal, ten ir atgal.

Kolonos. Konstantinopolio gynybinės sienos (IV–V a.) fragmentas, 2015

Laiko, kaip ir vietos, suvokimas –­ didžiai individualus potyris. Jeigu pasakojimas fotografijoje neatsiejamas nuo laiko ir vietos, kyla klausimas, kaip fotografijoje reiškiasi laikas? Priešingai nei kine, fotografijoje veikia kitoks laiko matas. Galima būtų teigti, jog fotografijoje, kaip sustabdytoje akimirkoje, jo apskritai nėra arba jis tiesiogiai nėra reprezentuojamas. „Daugelis vietų mums egzistuoja tik kaip vaizdai, daugiau ar mažiau tokie, kokius mes prisimename. Žmonės visuomet prisimindavo vietas kaip vaizdus, bet šios rūšies vaizdai tarsi teigdavo, kad prisimenantysis iš tiesų buvo toje vietoje. Skirtumas yra tas, kad šiandien mes žinome daugybę vietų tik iš fotografijų, sukurtų mums nedalyvaujant“ (Hansas Beltingas). Laiko perspektyva visada keičia patirtį. Atsiranda naujų akcentų. Juk pasakodama apie Stambulą aš ne tik atkartoju, ką anksčiau galvojau apie šį miestą, bet ir papildau šį pasakojimą naujomis mintimis.

„Kad deramai pamatytum savo gimtinę, turi arba atsidurti už jos sienų, arba išskleisti žemėlapį“4, – o juk išskleisti žemėlapį ne visuomet lengva. Byronas į gimtinę rašė, kad turkai beveik niekuo nesiskiria nuo mūsiškių. Keista, galvoju aš, tą patį kartojau nuolat būdama ten. Persekiojo mintis: ne kartą mačiau šias melancholijos pripildytas akis ir abejingus žvilgsnius.

2016 m. sausio pabaigoje, viešėdama Kulautuvoje, iš vietos gyventojo išgirdau, jog ardant seną mūrinį buvusios kepyklos pastatą „išlindo žydų bažnyčia“. Supratau, kad kalbama apie medinę sinagogą, kuri, kaip teigia istorijos šaltiniai, miestelyje buvo pastatyta 1935 m., veikė gana trumpai, o po Antrojo pasaulinio karo buvo paversta sandėliu. 1967−1968 m. per remontą medinis sinagogos pastatas iš lauko apmūrytas baltomis silikatinėmis plytomis, statinio erdvinė-planinė kompozicija pritaikyta naujoms patalpoms: pirmas aukštas − kultūros namams, antras aukštas – bibliotekai5. Vėliau privatizuotame pastate kurį laiką veikė kepykla. Dar vėliau jau apleistas pastatas atsidūrė naujo šeimininko rankose, kuris ėmėsi jį griauti. Ardant silikatinių plytų mūrą ir pasirodė „žydų bažnyčia“.

Stambulo sodininkai. Konstantinopolio gynybinės sienos (IV-Va.) fragmentas, 2015

Galima bandyti nuspėti, kas verčia žmones žydų maldos namus vadinti bažnyčiomis (Lietuvos miesteliuose teko girdėti taip vadinant sinagogas ir mečetes), tačiau vis dėlto manau, kad pirmiausia reikėtų kalbėti apie gilesnes, su atminties kultūra ir jos reprezentacija susijusias priežastis. Ką paprastas šio ar kito miestelio, miesto gyventojas žino apie vietos istoriją? Kokias žinias gavo iš tėvų ir ką perduoda vaikams? Kokie šaltiniai formuoja vietos istorijos žinias? Ar atminties kultūros formavimas reikalingas? Koks jos vaidmuo viešose erdvėse ir populiariojoje kultūroje?

Keliaudama po Lietuvos miestelius, kuriuose vis dar išlikusios medinės sinagogos, suskaičiavau, jog didesnė jų dalis virto neaiškios paskirties sandėliais, pastatais vaiduokliais, kita dalis pritaikyta gyvenimui, buičiai ir tik viena (Pakruojo) medinė sinagoga šiuo metu tvarkoma siekiant ją pritaikyti vaikų bibliotekai. Šis apibendrintas medinių sinagogų likimas tarsi susišaukia ir su žmogaus atmintimi: didesnė praeities dalis virsta miglotais prisiminimais, kita –­ gyvuojančiu praeities aidu kasdienybėje, trečia – vieša reprezentacija, tuo, ką mes pasakojame kitiems. Didžioji dalis, virtusi griuvėsiais, išnyksta, mažoji dalis, virtusi pasakojimais, lieka.

O jei į fotografiją pažiūrėtume lyg į praėjusio laiko dokumentą, tam tikrą įrodymą – štai čia kažkada buvome mes, buvau mažas, buvo jauni tėvai, gyvi seneliai. Žiūrovas – lyg detektyvas, nuolat ieškantis įrodymų. Įrodymo, lyg neginčijamo testamento, galimybė visuomet labai jaudina. „It did happen. (…) Look see for yourself!“ –­ šaukia ranka rašytas užrašas po Duane Michals fotografija.

„Kam čia fotografuojate? Argi yra čia dar kas gražaus? – klausia pagyvenęs alsėdiškis ir nelaukęs atsakymo tęsia: – Kai buvau mažas, ateidavome čia su broliu. Brolis kalbą jų buvo pramokęs, turėjom draugų, kartu žaidėm. Vėliau čia ir moteris su vaikais buvo suvarę prieš išveždami. Žinau, ir kas šaudė... Buvo čia keli išgamos. Mes, vaikai, viską matėm.“ – „Ar nebuvo baisu?“ –­ klausiam. „Ne, nebuvo. Nėjom arti. Žiūrėjom iš toliau.“

Atminties, kaip ir žvilgsnio trajektorija, visuomet selektyvi. Ne vien atlieka atranką, ką prisiminti, o ką ištrinti, bet ir lyg sugedęs mechanizmas vykdo nenuspėjamus veiksmus – peršoka nuo vieno vaizdinio į kitą. Fotografuoju, kad neužmirščiau, ką regiu, kad savame užmaršties albume palikčiau bent vieną fotografiją atminčiai.

1 Josif Brodskij. „Pabėgimas iš Bizantijos“, Poetas ir proza.– V.: ALK/„Baltos lankos“, 1999, p. 254.
2 Benita Eisler. „Byron – Child of Passion, Fool of Fame“. – New York: „Vintage Books“, 1999, p. 264.
3 Петр Вайль. „Босфорское время“, magazines.russ.ru/inostran/1998/2/vail.html.
4 Josif Brodskij. Op. cit. p. 264.
5 www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/1042?at=1&rt=3&id=1042#_ftnref12.

Tekstas skaitytas „Doktorantų skaitymuose“ –­ kasmetinėje meno doktorantų konferencijoje, vykusioje Vilniaus dailės akademijoje gegužės 3–4 d.

Kurklių sinagoga, 2016. Dovilės Dagienės nuotraukos

Draugai