Drago Jančar. Trumpa ataskaita iš ilgai apgulto miesto (I)

Tiek skaitytojams, tiek ir Vakarų Europos redaktoriams bei leidėjams jau pabodusios niūrios scenos iš komunistinių lagerių ir psichiatrijos ligoninių. Skaitančiajai europietiškai visuomenei jau pabodo ar net įgriso plėtojamos temos apie revoliucionierius bei herojus, visuomenės reformatorius, disidentus ir jų persekiotojus. Ne ką mažiau atsibodo ir tekstuose minimi pilki Rytų Europos miestų pastatai bei nakties tamsoje tykantys grėsmingi juodi automobiliai. Dabar skaitančioji ir išsilavinusi visuomenė teikia prioritetą nūdienos aktualiems paveikslėliams iš šalių, kur vos prieš kelis dešimtmečius vis dar viešpatavo totalitarinis tragizmu persmelktas sovietinis režimas. Skaitantieji pastebi paveikslėlius bei vaizdinius, kurie atskleidžia tokias visuomenės gyvenimo detales kaip tuometį maistą, valgymo įpročius, mados tendencijas, alkoholio vartojimo įpročius, meilės koncepciją... Galų gale, tai ne taip ir sudėtinga įsivaizduoti. Tačiau kas gali suprasti poetą, kuris visą dieną žiūri į sieną, papuoštą į visas puses tįstančių laidų puokšte, o vakare sėda prie stalo ir rašo eilėraštį „Mikrofonas sienoje“? Vaizdą žmogaus iš Rytų, godžiai ryjančio „hamburgerį“ kokio nors kafkiško miesto gatvėje, galima įsivaizduoti nesunkiai. Nesunku įsivaizduoti ir vieną iš Rytų Europos genties atstovių, liūdnai stovinčią priešais stulbinančią kvepalų parduotuvės vitriną vienoje iš Vakarų Europos sostinių su rytietiška valiuta kišenėje... Ji tokia pat, kaip ir mes. Tik gyveno komunizme, vargšė. Šiandien Vakarų skaitytojas mėgsta literatūrą iš serijos „Kaip mes gyvenome be nailoninių pėdkelnių, besišypsodami ir nekreipdami į tai dėmesio“.

Skaitytojams, o kartu su jais ir Vakarų redaktoriams bei leidėjams jau pabodo Sarajevo griuvėsiai bei skurdūs jo gyventojai, kertantys paskutinius krūmus parke, nelaimėliai, kuriuos atveža į ligoninę su kraujo dėmėmis ant drabužių. Skaitytojai jau nebegali žiūrėti į šūvių salves, kurios televizoriaus ekrane apšviečia Sarajevo naktinį dangų, šiame ekrane nepageidauja ir šarvuočių ar kariškių, besisukinėjančių aplink arba gulinčių nužudytųjų purvinuose apkasuose. Žmogaus nelaimėje yra kažko nepadoraus, kažko, kas žmogų verčia jausti kaltę. Tai taip sunku suvokti. „Svarbiausia, kad mes visa tai jau matėme, apie visa tai jau skaitėme, – sako skaitytojas, – apie visus tuos koncent­racijos lagerius Bosnijoje, apie prievartavimus irgi. Visas šis „žiaurumas“ jau „išsikvėpė“, duokite mums ko nors padoraus ir šiuolaikiško. Tik kad nebūtų apie badą ar vandens stygių; apie tai, kaip gamina valgį, kaip prausiasi (arba negamina valgio, nesiprausia), apie tai mes jau žinome.“

 

Sarajevas. Eglės Mikulskaitės nuotrauka
Sarajevas. Eglės Mikulskaitės nuotrauka


2

Nelengvas rašytojo likimas. Tai turi įsidėmėti: net jei atvyks į Sarajevą kariniu krovininiu lėktuvu ir su juokingu šalmu ant galvos, net jei paskui egiptiečiai kariškiai iš UNPROFOR (kuriems net šarvuočio viduje ginklai krinta iš rankų) per klaidą jį išveš į serbų pozicijas, net jei vėliau, literatūriniame vakare, Sarajevo poetas pasveikins jį ir su šiai akimirkai pritinkančiu patosu palygins jį su Malraux1 („kuris į Ispaniją taip pat atvyko kariniu lėktuvu...“), privalo tai žinoti. Kuomet, viešėdamas mieste, jis nuolat girdės šūvius bei ataidinčius sprogimus, privalo tai žinoti. Kai žiūri į neseniai atsiradusius kapus parkuose, privalo žinoti: visa tai jau buvo pasakyta, pastebėta ir užrašyta, visa tai jau niekam nebeįdomu. Tai ne Ispanija, ne Malraux ir ne nuostabus pasakojimas. Čia Sarajevas (apie tai jau seniai žinoma) – tai juodoji žemyno skylė, nuo kurios visuomenė nusuka žvilgsnį. Ją regint, išjungiami televizoriai, į šalį padedamos knygos.


3

J. M. yra literatūros profesorius. Rašytojas su juo žingsniuoja gatve, kurioje pastatai išdaužytais langais, o parduotuvių vitrinos užkaltos lentomis. Jie praeina turgų, vietą, kur kulkų buvo suvarpyta dešimtis žmonių. Profesorius ryši šilkinį kaklaraištį, su akiniais plonyčiu rėmeliu.

„Ar jis bijojo, kai kasdien – dieną ir naktį – skriejo kulkos?“ – klausia rašytojas. Profesorius tik numoja ranka: „Kam tai rūpi! Tai buvo siaubinga, – ištaria po akimirkos, – juk nuo pat pradžių mieste veikė net dvylika skirtingų karinių grupuočių.“ – „Dvylika?“ – klausia rašytojas.

„Taip, dvylika, pirmieji susibūrė ir sukūrė savigynos būrius nusikaltėliai. Vėliau jie savotiškai palaikė tvarką. Dabar jau geriau. Tik snaiperiai, – priduria profesorius, – kai nuo kalvų aidi šūviai, siaubinga. Niekuomet nežinai, iš kur atskris dar viena kulka.“ Rašytojas norėtų sužinoti, koks čia įprastas, kasdienis gyvenimas. Profesorius numoja ranka: „O kam tai rūpi?“

„Visiems, – užtikrina rašytojas, – kaip tik tai juos ir tedomina.“ – „Jei iš tikrųjų nori sužinoti, – atsako stabtelėjęs profesorius, – siaubingiausia ne kulkos. Suprantama, tai praeis. Siaubingiausia buvo tai, kad negalėjau nei miegoti, nei skaityti, nei rašyti.“ – „Tai, – sako rašytojas, – būtent tai ir yra ta įprasta istorija, kurią nori išgirsti prie baisiausių dalykų pripratęs skaitytojas: apie profesorių, kuris negalėjo skaityti.“


4

Literatūros profesoriaus istorija tikra, įprasta. Jis per karą jautėsi beveik taip pat, kaip moteris komunistinėje valstybėje be nailoninių pėdkelnių. Profesorius J. M. išgyveno beveik dešimt mėnesių be knygos rankose. Paklausyk, skaitytojau, tu viską žinai apie valgio gaminimą bei rengimosi ypatumus per karą, nes apie skaitymą, matyt, dar nesi girdėjęs.

„Per nuožmiausius mūšius, – tęsia pasakojimą profesorius, – per devynis mėnesius miestas buvo be elektros. Žiemą dienos trumpos. Nebuvo šildymo, nebuvo nieko, draugų nepasikviesi. Draugai irgi nieko neturėjo, kad galėtų pasikviesti mane, jie irgi stipo nuo šalčio. Vaikščioti gatvėmis neįmanoma. Taigi kasdien penktą valandą vakaro atsiguldavau į lovą, apsiklodavau viskuo, ką tik turėjau, ir imdavau svajoti apie tai, kaip būtų buvę puiku ką nors paskaityti. Žvakių nebeturėjome jau seniai, tad norėdamas neužmigti tiesiog žiūrėdavau į sieną. Jei užmigtum, atsibustum dešimtą vakaro, o vėliau nebeužsnūstum iki ryto. Kai pavykdavo neužmigti, dešimtą mintyse sau tardavau: „Dabar jau, profesoriau, gali miegoti.“ Ryte prasidėdavo vandens, draugų paieškos, rūpesčiai dėl valgio – skaitymui nebuvo laiko, nebent kartais kokia viena kita laisva valandėlė. Taip ir eidavo dienos, viena po kitos, devyni mėnesiai...“


5

– Neperdėkite, – sako skaitytojas žiovaudamas, – esame jau tokių girdėję, o gal net ir geresnių istorijų. Kai kurie rašytojai Sarajeve negalėjo skaityti tik dėl to, kad visas savo bibliotekas sudegino, nes žiemą šalo. „Tai tiesa, – atsakau, – ši istorija dar geresnė, įprasta, įspūdingesnė. Tačiau, atkreipiu dėmesį, dalydamasis profesine nuoskauda, kad negalėjo skaityti, profesorius J. M. nepaminėjo, jog buvo ir sužeistas. Jį išties sužeidė: kulka pataikė dešimt centimetrų žemiau širdies, ir ji, beje, ten lindi iki šiol.“ – „Kas iš to? – sako skaitytojas. – Kuris iš Sarajevo gyventojų nebuvo sužeistas dešimt centimetrų žemiau širdies? Kas vakarą televizija rodo ką nors sužeistą.“ – „Profesorius, iš paskutiniųjų beviltiškai bandęs atkreipti skaitytojo dėmesį, buvo Sarajevo meras. Kai prasidėjo susišaudymai, jis toliau ramiai žingsniuodavo gatvėmis, nes bėgdamas gimtojo miesto gatvėmis jaustųsi nepatogiai. Kulka į jį pataikė būtent todėl, kad nenorėjo slėptis, bėgti. Ar nevertas dėmesio šis faktas?“

„Na taip, – sako skaitytojas, – tebūnie, jei jau išties buvo meru.“


6

Artėja tūkstantoji Sarajevo apgulties diena. Kiek pasakojimų... Kaip iš „Tūkstančio ir vienos nakties“... Kiek tikrų, tragiškų istorijų... Kiekvienas turi savąją: du šimtai penkiasdešimt tūkstančių pasakojimų. Pradedant istorija apie literatūros profesorių ir baigiant istorija apie benamį šunį, kuris po raketos sprogimo pačiupo ranką iš vaikų žaidimų aikštelės – todėl ligoninėje jau nebebuvo ko prisiūti. Pasakojimai visuomenėje cirkuliuoja be perstojo. Jau seniai pamiršta jaunoji pora, Romeo ir Džuljeta, serbas ir musulmonė, kurie bandė pabėgti iš miesto, bet niekieno žemėje, tarp dviejų fronto linijų, juos pasiekė kulkos. Keletą dienų jų kūnai gulėjo tiesiog ant asfalto: nebuvo kaip paimti. Sarajeve tokių istorijų, kurias miestas pasakoja pats sau, daug; daug vaizdų, kuriuos jis mato tik pats ir kaskart permąsto. Sudeginta biblioteka baugina tuštuma. Sviedinys pataikė ir į Tapybos galeriją. Pasakojimai ir vaizdai keliauja į pasaulį, bet nieko nedomina, išskyrus pačius Sarajevo gyventojus. Iš buvusio pašto liko tik pajuodusios sienos. Neskaitant mažumos žmonių, turinčių savus kurjerius, niekas niekam nerašo ir negauna laiškų. Nepaisant to, visi žinome viską, tie, kas ten liko, ir mes, esantys išorėje. Apie Sarajevą viskas parašyta, viskas pasakyta, viskas nufotografuota ir nufilmuota. Viskas taip ir tebesitęsia, jau tūkstantąją dieną. Armėnų žudynės šimtmečio pradžioje buvo surengtos kažkur tolimoje Anatolijoje, koncentracijos stovyklos buvo hermetiškos, uždaros, GULAG’ai – pasaulio pakrašty, o tai, kas vyksta Sarajeve ir apskritai Bosnijoje, vyksta mūsų akyse – mes tai matome ir apie tai atvirai kalbame jau kitą akimirką. Nepaisant visų šių vaizdo kamerų ir televizijos kanalų, televizijos pasaulis dar niekuomet nebuvo toks aklas ir kurčias kaip šiandien. Visi raginimai, visi šūksniai (kiek kartų esame jau girdėję šią frazę: „Europos ir pasaulio akyse vyksta naikinimas“), visa tai dėl destruktyvumo jau virto absurdu. Net šio teksto autorius stengiasi parašyti įprastą istoriją tik dėl to, kad ją bent kažkas perskaitytų. Ir dėl šių pastangų pats sau atrodo šiek tiek kvailas ir naivus.


7

Ant sienos kaba didelis paveikslas, nutapytas aliejiniais dažais, – tikra idilė: baltos avelės žalioje pievelėje, teka upelis, medis meta šešėlį, šalia sėdi piemuo. Paveikslas nupieštas kiek nepatyrusios rankos, proporcijos ne visai dera, bendrai paėmus – vaizdas kiek kičinis. Man atrodo, šis paveikslas užima beveik visą sieną; kažkas šiame bute, šio paveikslo pavaizduotame peizaže greičiausiai ieškojo ramybės, kurios dideliame mieste šalia judrios gatvės turbūt niekuomet nejautė. Dabar negirdėti pravažiuojančių automobilių: gatvė apačioje tamsi ir tuščia. Sėdime apdegusio namo bute, sienos laiptinėje bei koridoriuje aprūkę, butai suniokoti, išskyrus vieną – šį, kuriame esame, su idilišku paveikslu ant sienos. Bute yra Bosnijos ir Hercegovinos PEN klubo būstinė. Ant stalų stovi žvakės, kuklios vaišės, rakija, kurią gurkšnoja apie penkiolika susirinkusiųjų: Sarajevo rašytojai, tapytojai ir žurnalistai kartu su atvykusiais svečiais iš Slovėnijos. Tamsą ir tylą lauke kartkartėmis pertraukia šūviai. Kai kurie ataidi iš netoli esančių kalnų, kiti – visai šalia. Be mūsų, neįprastų čia ir retų svečių, niekas į juos nekreipia dėmesio. Ant sienos – gausūs kulkų pėdsakai. Paveiksle toks pėdsakas matyti tik vienas. Kulka kliudė piemenį. Iš tokios simbolikos mūsų šeimininkai juokiasi. Piemens ši lemtis neaplenkė... Visi žino: Sarajeve geriausia būti žmogumi „pro šalį“.


8

Sėdintys kartu su mumis nepanašūs į žmones „pro šalį“, nepanašūs į nevykėlius, kurie prasilenkė su savo likimu. Jie kalba išmintingai, išlaikytai, su ironija, pakylėtu balsu ir griežtai tik kartais, be kompromisų. Snaiperių kulkos bei sviediniai nuo kalnų neaplenkė nė vieno iš jų: žinomas vyresnės kartos poetas I. S. turi kulkos žymę ant kaktos; jau žinomas mums profesorius gavo kulką dešimt centimetrų žemiau širdies, ji tebėra ten; teatro kritikui S. F. sviedinio skeveldra sudraskė abiejų kojų sausgysles, sudegino poetės F. D. namą, T. K. prarado žmoną, G. S. (serbų poetą) „tautiečiai“ paskelbė tautos išdaviku vien dėl to, kad liko mieste. Neklausiu, ar aplenkė (arba neaplenkė) poetę ir publicistę L. O., kroatų poetą Ž. I., profesorių H. K., menininkę, kuriančią „retus paukščius“. „Reti paukščiai“ – tai moliniai, keistai iškreipti, negyvi balandžiai.Geriau paklausti dramaturgo Z. T., ar jo kulka neaplenkė? Musulmono Z. T. pasakojimas – lyg nuotykis iš košmariško sapno. Vieną vakarą, po spektaklio Kameriniame teatre, kur sėkmingai buvo statoma jo pjesė, nuosavame bute Grbavicoje2 jį suėmė kaimynai serbai ir perdavė... Kam? Sarajeve iki šiol niekas nesako, jog serbams. Taigi perdavė „jiems“, „tiems kalnuose“, geriausiu atveju – „četnikams“3. Paimtas į Sarajevo nelaisvę dramaturgas Z. T. kasė apkasus pirmojoje fronto linijoje, ant kalno, kiek aukščiau virš miesto, jis ir kiti karo belaisviai atliko gyvo skydo funkciją: stovėjo ten, kad juos nužudytų „tie iš miesto“. Z. T. buvo priverstas traukti sužeistuosius serbų karius iš mūšio lauko ir užkasinėti nužudytųjų kūnus; jam nepasisekė, kaip ir jo privilegijuotam draugui, kuriam atiteko duobkasio vaidmuo. Z. T. per kiekvieną puolimą drebėjo dėl serbų karių gyvybės, kadangi nukovus serbų karį karininkas belaisviams įsakydavo stoti į rikiuotę ir iš revolverio šaudavo į vieną iš jų. Taip Z. T. nelaisvėje išgyveno šešis mėnesius. Per belaisvių apsikeitimą Sarajevo oro uoste atsitiktinė kulka nuskriejo iki autobuso, kuriame buvo jie, pataikė į bičiulį, ten vos prieš akimirką sėdėjo jis pats.

Z. T. nežino, kodėl tai turėjo nutikti būtent jam, kodėl turėjo praeiti visą šį siaubą, kodėl išsigelbėjo būtent jis. Kaip ir kiti, jis sau tebeužduoda klausimą: „Kodėl Sarajevas? Kodėl būtent Sarajevas?“

Šį klausimą, kurį gerai žino visi vėžininkai, Susana Sontag užduoda savo knygos „Liga kaip metafora“ pradžioje: „Kodėl būtent aš?“

Iš tiesų: „Kodėl Sarajevas? Kodėl būtent Sarajevas?“

 

Iš slovėnų kalbos vertė Nikodemas Szczyglowskis

1 André Malraux (1901–1976) – prancūzų rašytojas, kovotojas ir politikas, sukūrė „muziejaus be sienų“ koncepciją. Buvo pirmuoju Prancūzijos kultūros ministru (1960–1969). Aktyviai dalyvavo Ispanijos pilietiniame kare palaikydamas antifrankistinę koaliciją, buvo vienas iš pagrindinių respublikonų karinių oro pajėgų kūrėjas, apie šią savo patirtį parašė knygą „Viltis“ („L’Espoir“).

2 Grbavica – vienas iš Sarajevo gyvenamųjų daugiabučių rajonų. Sarajevo apgulties metu per Grbavicą ėjo fronto linija, vyko aršūs gatvės mūšiai.

3 Četnikai – per Antrąjį pasaulinį karą serbų kariniai daliniai, įkurti buvusio Jugoslavijos kariuomenės pulininko Dragoljubo „Draže“ Mihailovićiaus, vykdė etninius valymus iš esmės Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos teritorijose. Per Bosnijos karą ir karą Kroatijoje taip buvo vadinami serbų nacionalistinių karinių grupuočių dalyviai, kurie didžia dalimi patys tapatinosi su četnikų judėjimo idėjomis.

 

Pokalbis su D. Jančaru čia.

Draugai