Drago Jančar. Trumpa ataskaita iš ilgai apgulto miesto (III)


16

Kroatų poetas iš Sarajevo I. L., kuris dabar gyvena Zagrebe (o kažkur Grbavicoje liko jo su visomis knygomis ir rankraščiais sudegęs butas), kasdien šimtus kartų savęs klausia: „Kas visgi neteisingai buvo padaryta, kaip ši realybė tapo įmanoma?“ Gyvenimas mieste, pasak jo, tekėjo savo vaga. Miestas mus jungdavo. Tikra tapatybė, kuri laisvai remiasi tradicijomis, semiasi iš jų ir jomis dalijasi, Sarajeve niekuomet nesužydėjo. Būtent todėl visą laiką vis uzurpuojama teisė į gyvenimą, o dabar norint ją uzurpuoti naudojama ir prievarta. Nebuvo leista įsisavinti gilesnės tapatybės, ji liko be imuniteto ideologinei ir galiausiai fizinei agresijai. Nei kroatų literatūros tradicija, nei taip visų mėgstami bosnių pranciškonai, nei šiuolaikinis menas negalėjo gyventi be Centrinio komiteto paritetų ir tautinių raktų, spontaniškai. Sarajevo „musulmoniškumas“ svetimųjų akyse visada buvo tik tautosaka iš Baščaršijos1, o mečetės seniai tapo praeities reliktu; bet iš tikrųjų, kaip teigiama čia, Sarajevo „musulmoniškumas“, nepaisant europietiškumo, visuomet nešiojo islamo žymę. Kai Sarajevo „musulmoniškumas“ tapo kažin kuo daugiau nei tautosaka, ši erd­vė iškart buvo įkalinta rezoliucijomis. Beje, viskas panašiai atrodė ir serbų nacionalistų atveju, daug jų išvyko į Belgradą. Musulmonas rašytojas D. K. taip pat negalėjo suprasti, kaip tai įmanoma, kad bosniai netikėtai tapo Europos indėnais, kurie gyvena rezervate ir pasmerkti pamažu išnykti. Jis niekad neatkreipė dėmesio, jog Sarajeve nėra gatvės, pavadintos kurio nors musulmono menininko ar bent miesto įkūrėjo vardu, pagrindinių gatvių pavadinimai vis dar Vaivados Stepo, Vaivados Putniko ir Jugoslavijos liaudies armijos. Šia prasme Sarajevas labiau persmelktas grynai serbiškosios ir sunkiai įvardijamos jugoslaviškosios tapatybės (Maršalo Tito gatvė yra iki šiol) nei ta autentiška, atspindėjusi tikrą kultūrinį turtą ir įvairumą.

Musulmonų bendruomenė buvo fatališkai pasyvi, kroatų – nusivylusi, serbų – kontroliuojama. Tikrojo, daugiakultūrio Sarajevo nebuvo. Buvo miesto gyvenimo ir visiems priimtinos masinės kultūros sujungta bendruomenė. Ir vieno, ir kito pasirodė per maža, kad būtų galima pasipriešinti partinės ideologijos bei nacionalistiniams dogmatikams.


17

Dar iki konflikto Bosnijoje pradžios, ant Sarajevo sienų kasnakt pasirodydavo nauji nacionalistiniai šūkiai. Ant pašto sienos kažkas parašė: „Čia yra Serbija!“ Kita ranka pridėta: „Kvaily, tai paštas!“ Šiandien sunku būtų taip parašyti, nes iš buvusio pašto liko tik griuvėsiai. Šiandien apie monokultūrą bei mitinį primityvizmą pasakojami niūrūs pokštai. Pavyzdžiui: „Mėnulyje atsidūrė kroatas, musulmonas ir du serbai. Kroatas sako: „Tik pažvelk į šiuos akmenis, juk tai Dalmatija.“ Bosnis nesutinka: „Ne, tokia akmenuota gali būti tik Hercegovina, tai BiH2.“ Serbas savo ruožtu išsitraukia pistoletą, šauna į kitą serbą ir sako: „Čia yra serbo kapas, tai Serbija.“

Įvykiai Sarajeve neturi nieko bendra nei su monokultūra ar multikultūra, nei su kultūra per se. Tai „nekultūrinio“ politinio mąstymo, valstietiško samprotavimo būdo, neprotingo elgesio, tik save matančių demagogų, kurie taip ilgai laikė žmonėms primetę savo jungą ir stengėsi kontroliuoti kiekvieną kūrybiškumo apraišką, pasekmė. Kai su demokratijos atėjimu (kad ir kokia ji būtų) pradėjo klibėti patriarchalinės valdžios pamatai, jie, paniškai bijodami prarasti valdžią ir privilegijas, pagiežingai griebėsi paskutinės priemonės – agresijos. Tam tikslui turėjo pasitarnauti Jugoslavijos „liaudies“ armija ir neapsakomai dideli Bosnijoje sukaupti ginklų kiekiai bei minios „kovotojų už serbų laisvę“, kuriems susisuko galvos. Kultūra, pavojus jos vertybėms, šventas serbų reikalas, jų tradicijos, mitai, literatūra, dalykai, kuriems tik galėjo grėsti pavojus – viskas tapo ideologine propagandos užuolaida, pateisinusia prievartos naudojimą ir bandymą susigrąžinti valdžią bei žmonių kontrolę. Serbų kultūra ir serbų menininkų veikla su tuo irgi neturi nieko bendra, nors beprotiškoms pjautynėms vadovauja ir poetas, o kartu su juo profesorius, vokiečių literatūros žinovas.

Be abejonės, tai buvo veiksmai dėl kultūros, dėl kūrybos. Vis dar gyvybingi tokie juokeliai – ir ne tik ant sienų, ne tik mėnulyje; taip pat ir Trebevičiuje, virš miesto, kuriame dėl slaviškumo ir stačiatikiškumo leidžia sau pokštauti rusų rašytojas Limonovas. Jo humoro jausmas labai specifinis. Limonovas dėl stačiatikiškumo ir slavų brolybės simboliškai, priešais vaizdo kameras iš kulko­svaidžio paleidžia šūvių seriją į civilius miesto gyventojus. Turbūt todėl, kad ten, kur šaudoma į nekaltuosius, yra Rusija. O čia – Sarajevo turkų kapai. Čia yra Rusija.


18

Slovėnijoje iki šiol, užbaigiant sakinį ir norint pabrėžti mintį, vartojama populiari frazė: „Rami Bosnija!“ Apie tai papasakojau susitikime su prezidentu Izetbegovićiumi. Jo teigimu, šios frazės kilmei greičiausiai turėjo įtakos faktas, kad Bosnija praeityje nebuvo rami šalis. Savaime aišku, šiame kontekste minima frazė taip suprasta, nes Bosnijoje nebuvo ramybės. Iš kur tuomet atsirado plačiai paplitęs ramios, idiliškos šalies įvaizdis, galiojęs iki akimirkos, kai prasidėjo šių dienų beprotybė? Nuolat girdime, kaip Bosnijoje, o ypač Sarajeve, žmonės gyveno kartu, šalia vienas kito, kupini tarpusavio supratimo ir tolerancijos. Iš tiesų bosniai yra tolerantiški žmonės. Nors, žinoma, ne visi ir ne visada. Tačiau palikime tolimą praeitį. Šimtmetis, prasidėjęs kruvinais Sarajevo įvykiais, buvo kupinas konfliktų, politinio smurto aktų ir fizinio susidorojimo. Tarpukariu įtampa tarp serbų, kroatų ir musulmonų augo, taip pat ir jų politinių partijų. Turbūt neprasminga minėti teorijas, pagal kurias musulmonai – tai niekas kitas, o kadaise islamą priėmę kroatai, arba tikri, tik suturkėję serbai? Tokios teorijos vėliau persikėlė į absurdiškus politinius šūkius, pradedant senuoju apie „išdidžią kroatišką Bosniją“ ir baigiant visai neseniai paskelbtu: „Bosnija tokia pat serbiška, kaip Maskva – rusiška.“ Kaip lengvai Bosnijos gyventojai nusisuko nuo savo kaimynų ir atsigręžė prieš save, parodė Antrasis pasaulinis karas, kuomet Nepriklausomoje Kroatijos valstybėje3 kroatų musulmonai tapo „kroatų tautos žiedu“, kai prasidėjo žiaurūs četnikų žudymai, kai kitas šio nelaimingos visuomenės „žiedas“ susibūrė į SS diviziją „Chandžar“, kai Sarajeve viešpatavo antisemitizmas; ir tik partizanų judėjimui pavyko sukurti kažką panašaus į pusiausvyrą. Tačiau baigiantis karui dėl eilinių masinių žudynių ir persekiojimų grįžta į ankstesnę būklę. Gaila, bet nauji laikai, nešę tarpusavio susitarimo viltį, prasidėjo ir baigėsi tuo pačiu kaip dabar – agresija.

Jau rašiau apie posakį, kurį mielai savo kalbose naudojo Tito: „Mes – viršuje, jūs – apačioje.“ Viršuje buvo jis ir jo žmonės, o apačioje – liaudis. Nieko ypatinga. Stebėtina tik tai, kad Jugoslavijoje, o ypač Bosnijoje, kuri, kaip tai buvo įprasta vadinti, buvo „sumažinta Jugoslavijos kopija“, žmonės šią frazę priimdavo kaip kažką savaime suprantamo, kaip kažką normalaus. Balkanuose visuomet kažkas buvo viršuje ir kažkas apačioje. Kaip Bizantijoje. Arba Osmanų imperijoje. Valdovai – viršuje, raja, minia – apačioje. Viena tauta – viršuje, kita – apačioje. Biurokratinė partinė kasta – viršuje, buožės ir reakcionieriai – apačioje. Kiekvienas poelgis, kiekviena mintis buvo susijusi su tuo, kas „viršuje“ ir kas „apačioje“. Pačiame „viršuje“ – Tito, kiek žemiau, bet vis dar „viršuje“ koks nors mažas bosnių Ceauşescu, vienoks arba kitoks, „viršutinės“ eilės gale buvo Branko Mikulićius – kaip paskutinis grandyje vietinių kietos rankos žmonių, kurie džiaugėsi ypatingu Tito dvaro palankumu ir jo valdose palaikė ramybę ir tvarką.

Kiekvienoje iš buvusiųjų respublikų galima rasti panašų vietininką ar mažiausiai pilkąjį kardinolą. Tito stovėjo taip aukštai, jog įgavo dievybės bruožų ir negalėjo būti nė kalbos apie kokią nors kaltę dėl neteisybių ir problemų, su kuriomis žmonės susidurdavo apačioje. Šaltakraujiškas žudikas ir prievartautojas Hajrakas tardymo metu – mes tai matėme per televizorių – jaudinančiai pasakojo, jog toks žmogus kaip Tito gimsta vieną kartą per šimtą metų. Tai apie Tito akivaizdžiai nieko nepasako, bet byloja apie Bosnijos gubernijoje viešpatavusią atmosferą ir kaip atiduota dieviška pagarba jo „asmenybei ir kūriniui“.


19

Tragedija, palietusi Sarajevą ir visą Bosniją, nėra tik absurdiškas, iracionalus atsitikimas, labiau liūdna pasek­mė. Netikrų idėjų, klaidingų sprendimų ir primityvaus subjektyvumo, kuris viešpatavo kvazidemokratinėje, kvazitolerantiškoje Jugoslavijos liberalaus socializmo, trumpai tariant, diktatūros atmosferoje. Sarajevo gyventojai šio fakto iki šiol nenori suvokti ir įsisąmoninti. Aukštuosiuose miesto ir respublikos valdininkų kabinetuose mūsų vizito metu kabėjo Tito portretai. Prisimenu vaizdus iš televizijos (trejų metų senumo), kai Sarajeve tik prasidėdavo tikras konfliktas: jau šaudė serbų nacionalistai, kartu su jais ir komunistiniai policininkai, o gatvėse žmonės rengė demonstracijas su Tito nuotraukomis rankose. Gerai, sutinku, šiame šimtmetyje tik Tito pripažino lygias teises musulmonams; religinės priklausomybės sąvoka – musulmonai (tai reiškė islamizuotus kroatus arba suturkėjusius serbus) – pasikeitė į tautos apibūdinimą, tautos, kurios pavadinimas tapo musulmonai, su savo kultūra ir tradicijomis, kurias – be jokios abejonės – jie turi. Tačiau faktas – būtent valdant Tito buvo naudojama prievarta prieš individus: musulmonus, kroatus ar serbus; kad kalėjimai po karo buvo perpildyti politinių kalinių, kad kiek mažiau jų buvo Informacinio biuro veiklos laikotarpiu, vėliau dar sumažėjo; kad galiojo tautinių kultūros draugijų veiklos draudimas; kad nebuvo laisvos spaudos, už Partijos ribų bet kokios politinės iniciatyvos, nekalbant apie organizacijas, buvo draudžiamos; kad visoje tuometėje Jugoslavijoje Bosnija ir Hercegovina buvo žinoma kaip sustabarėjusio Jugoslavijos komunizmo kiečiausia tvirtovė – visų naujų košmarų akivaizdoje visa tai ir daug kitų dalykų tiesiog išsitrynė iš atminties. O sąmonė, apeliuojanti į tokias vertybes, – pavojinga ir neatspari naujiems kolektyviniams viską apimantiems sprendimams, arba, kaip dabar sakoma, fundamentalizmui. Net jei teiginys, kad anksčiau buvo geriau nei dabar, yra absoliučiai teisingas. Tai tikrai yra absoliuti tiesa.

 

„Saulėta Adrija“. Jugoslavijos reklaminė knygutė (1965)
„Saulėta Adrija“. Jugoslavijos reklaminė knygutė (1965)

 

Ar nauja visuomenė, turinti tokią patirtį, atras kokią nors „demokratijos“ prasmę – dar pernelyg anksti klausti. Dabar kalbame apie elementarius dalykus. Dabar reikia sustabdyti žiaurią agresiją. Daug žmonių būtų patenkinti, jeigu pavyktų sustabdyti bent pamišėlius snaiperius, pasislėpusius su šautuvais rankose.


20

O kas juos sustabdys?

Sunaikintame Sarajevo oro uoste, apjuostame apkasais ir spygliuotos vielos užtvaromis, keleivių laukia ironiškas užrašas, „reklamuojantis“ UNPROFOR oro linijas: Maybe Airlines. Šis šmaikštus posakis jau gan gerai žinomas. Prancūzų kareiviai pridėjo dar vieną. Šalia įėjimo jie prikalė lentelę, panašią į originalią, su užrašu: Champs Elysees. Maybe Airlines lėktuvais kasdien atskrenda prezidentai ir ministrai, žinomi žmonės ir lordai, fotografuojasi, spaudžia vieni kitiems rankas, o tuo metu kulkos švilpia beveik be pertraukos ir pamišę snaiperiai tęsia savo užduotis. Išdidūs Gavrilo Principo palikuonys nesileis trikdomi.

Aš nepriklausau tiems, kurie mano, kad už kiek­vieno bepročio poelgius šiame žemyne atsakomybę dėl vartotojiškos visuomenės pertekliaus privalo prisiimti Vakarų Europa ar Vakarų diplomatija, neturinti didžių asmenybių. Nemanau, kad už viską, kas čia vyksta, būtų galima kaltinti ką nors kitą, išskyrus tiesiogiai įvykiuose dalyvaujančius žmones.

Priešingai, stengiuosi įrodyti, jog tragedija gimė iš vietinių protų ir vietinių priežasčių inercijos, panašiai kaip šiame šimtmetyje nacistinės Vokietijos siaubas buvo tuometės situacijos ir vokiečių nacionalistinės demagoginės paranojos rezultatas. Tačiau vieną dalyką Europos ir pasaulio visuomenė turi suvokti, aiškiai ir giliai suprasti: kas pirmas panaudojo jėgą, o kas ginasi. Privalo žinoti, kas yra budelis, o kas – auka. Ir galiausiai, kai paaiškės, griebtis veiksmų. Jei reikalai pažengė taip toli kaip čia, privalu įsikišti ir auką apginti. Ne dėl kažkokių interesų ar baimės, kad gaisras išsiplės, bet dėl etinių normų. Ten, kur nesivadovaujama kompromisais, ir yra gerbiama norma, o to tiesioginė pasekmės – ten nėra vietos agresijos plitimo baimei, ten nėra ir poreikio kalbėti apie interesų zonas ir panašų idiotizmą. Tai, kas prieš 50 metų buvo savaime suprantama, šiandien jau taip neatrodo. Kroatijoje ir Bosnijoje pastaruoju metu egzistuoja dešimtys gernikų4, nekalbant jau apie lidices5 ir aušvicus.

Netgi aklas praregėtų, pamatęs Vukovarą ir Dub­rovniką. One thing is needful: agresijos, deja, negalima išvengti – ją reikia stabdyti jėga. Sakoma, kad jau per vėlu. Bet taip kalbėta nuo pat pradžių. Mes regėjome siaubą Vukovare kiekvieną dieną ir kasdien akivaizdžiai buvo vis per vėlu. Vėliau galvojome, jog Europos kultūros ir demokratijos gynėjai vis dėlto saugos Dubrovniką ir jį apgins. Diena po dienos matėme sviedinių keliamą chaosą. Ir niekas nebuvo daroma, išskyrus tai, jog žmonės, ačiū Dievui, sugebėjo apsiginti patys. O turint omenyje, kad gynėsi aršiai, ant pastatų, bažnyčių ir gyventojų galvų vis intensyviau krito sviediniai ir kulkos.

Vėliau – Zadaras ir Karlovacas. Turėjo ateiti eilė Sarajevui, tai buvo logiška. Ir Jaicei. Taip pat kaip Mostarui, Goradžei ir Bichačui. O Europos diplomatai vyko su tarpusavio vizitais ir tik šypsodavosi į televizijų kameras. Bet apie tai jau kalbėta šimtus kartų.

Pirmą kartą kalbėta prieš 81 metus. Mažiausiai vienas rašytojas šimtmečio pradžioje visa tai aiškiai suvokė, rašytojas, kurį laiką gyvenęs ir Sarajeve.

Štai Ivanas Cankaras6: „Pyktis turi kilti kiekvienam sąžiningam ir blaiviai mąstančiam žmogui, kuris suvoks, kad visas tas siaubingas kraujo liejimas buvo nereikalingas; jeigu tik Europa su savo niekinga diplomatija būtų tuo, kuo ji teigia esanti. Tačiau niekuomet nebuvo ir, deja, greičiausiai niekuomet nebus kultūros ir civilizacijos gynėja. Nuo Berlyno kongreso iki pat šių dienų, tai yra daugiau kaip trisdešimt metų, Europa šėrė ir ganė savo tautų nevėkšlų, grafų ir baronų bandą, kad jie susimąstytų apie situaciją Balkanų pusiasalyje. Jei jie tuo užsiims dar eilinius trisdešimt metų, viskas, ko gero, liks po senovei“ („Slovėnai ir jugoslavai“, 1913).

Ar tereikia dar ką nors pridurti? Ar verčiau palaukti dar 30 metų?


Iš slovėnų kalbos vertė Nikodemas Szczyglowskis


1 Baščaršija – Sarajevo senamiestis, išsiskiriantis Osmanų laikų architektūra. Pats pavadinimas yra turkų kilmės ir reiškia „pagrindinį turgų“.
2 BiH (Bosna i Hercegovina) – Bosnijos ir Hercegovinos santrumpa.
3 Nepriklausoma Kroatijos valstybė (kroat. Nezavisna Država Hrvats­ka) – marionetinė nuo Trečiojo Reicho priklausoma valstybė, įkurta per Antrąjį pasaulinį karą sujungus dalį Kroatijos su Bosnija ir Hercegovina.
4 Gernika – miestelis Baskų krašte, Ispanijoje, subombarduotas per pilietinį karą Ispanijoje 1937 m. balandžio 26 d. vokiečių nacių ir italų fašistų aviacijos, Francesco Franko karinių pajėgų sąjungininkų.
5 Lidicė – kaimas vidurio Čekijoje, sunaikintas nacių A. Hitlerio įsakymu 1942 m. kaip parodomoji represinė priemonė.
6 Ivanas Cankaras (1876–1918) – vienas žinomiausių slovėnų rašytojų, dramaturgas, eseistas, simbolizmo ir modernizmo atstovas.

Draugai