21

Tą vakarą, kurį mes vėliau praleidome po paveikslu su piemenimi, aš netikėtai pasimečiau: kartu su kolega slovėnu negalėjome rasti kelio suniokotame mieste. Ėjome tamsiomis gatvėmis kažkur prie Miljackos, kai staiga pastebėjome, kad patekome į labirintą. Radome paprasčiausią sprendimą: sustoti po pirmu pasitaikiusiu žibintu, kad vietiniai kolegos galėtų mus rasti. Kurį laiką ieškojome žibinto ir pagaliau... Tai net nebuvo gatvės žibintas (miestas skendėjo tamsoje), o reflektorius, kuris nuo prancūzų kareivių pozicijų apšviesdavo sankryžą. Sustojome ryškios šviesos apskritime, užsirūkėme ir ramiai laukėme. Po kiek laiko mums tai pabodo ir vis dėlto nusprendėme iki viešbučio nusibelsti savarankiškai. Mojuodami sustabdėme taksi, kuris iš karto užvažiavo ant šaligatvio. Kai įsėdome – taksistas tuoj pat pajudėjo. Važiavo lyg beprotis, kaip sakoma, „iš atminties“.

– Ar galėčiau kai ko paklausti?

– Taip, prašau.

– Kodėl jūs važiuojate išjungtomis šviesomis?

– Kadangi visos sankryžos apšaudomos.

– Į taksi?

– Kodėl turėtų nešaudyti į taksi? Į visus šaudo.

Nežinau, kaip jautėsi mano bičiulis, kuris yra poetas, o, kaip žinia, poetai – drąsūs žmonės, bet aš pajutau dilgčiojant nugarą.

– Tai kodėl jūs važinėjate, o ne sėdite namie?

– Nes turiu iš ko nors gyventi.

– Važinėdamas tarp kulkų, šimto kilometrų per valandą greičiu, be šviesų?

– Taip.

– Tai turbūt ne pats geriausias būdas išgyventi.

– Ne, bet uždirbu tiek, kad galiu išlaikyti save ir savo šeimą. Tai papildomas darbas.

– O koks pagrindinis?

– Ginu Sarajevą.

Naktinis taksistas dieną ir naktį kariauja: dabar nevyksta nieko neįprasto, vieni kitus tik erziname, tai mes pradedame, tai jie, tik retkarčiais kažkas žūsta; o kitą visą dieną ir visą naktį jis kerta apšaudomas sankryžas, kad išgyventų. Kova fronte, žinoma, nėra pelningas užsiėmimas. Neseniai jiems pakėlė užmokestį, anksčiau gaudavo penkis, o dabar dešimt cigarečių „Drina“ pakelių per mėnesį.

Viešbutyje mus užtiko mūsų išsigandę Sarajevo draugai. Išgirdę mūsų istoriją, jie ėmė juoktis: „Jūs laukėte po gatvės žibintu? Tai reiškia, kad jūs esate normalūs. Mes jau seniai nebe tokie. Tačiau turite žinoti: šiomis sąlygomis – tai jūs esate nenormalūs.“

22

Šis klausimas buvo užduodamas dažnai: „Ar mes vis dar normalūs?“ Labai tikslus klausimas, kurio gilią prasmę suvokiau tik jau grįžęs į Liublianą, kuomet su draugu sėdėjome PEN klubo restorane ir pavargę spoksojome į normalius žmones, kurie kramtė savo kotletus ir sprendė savo problemas. Su kolegomis Sarajeve praleidau tik tris dienas ir tris naktis, o kai grįžau namo, dar keletą dienų atrodė, kad gyvenu kitame pasaulyje. Krovininio lėktuvo žibintai, tylūs kalnai aplink oro uostą, kuriame nėra aiškių linijų, tykios kalvos, supančios miestą, iš ten susikaupę snaiperiai stebi gyvenimą apačioje, šūviai, šūvių aidas naktį, rytiniai pranešimai apie nužudytuosius ir sužeistuosius; žmonės, vežimėliais tempiantys kurą, pavieniai automobiliai plačiose alėjose, tuščias „Holiday Inn“, ramūs veidai, naktinis gatves saugančių sargybinių švilpimas; sudeginti mūrai, didžiulės skylės pastatų fasaduose, ant metalinių sijų kabantys balkonai, šarvuočių ūžesys, viešbučio kambario tyla. „Viso šito, – tarė Siniša, – viso šito po trejų metų jau nebepastebi. Bent jau ne kiekvieną akimirką.“ Vis dėlto šis jaunas vaikinas, studentas, kasdien mus vežiodavęs savo sena mašina su smirdančiu kuro baku įmontuotu kabinoje, „kad į jį nepataikytų kulkos ir neišbėgtų benzinas“, buvo ašarų kupinomis akimis, kuomet atsisveikinome. Jis liko pasaulyje, prie kurio priprato. Jis ir toliau ten gyvena, tikiuosi.

Jie kitų ir savęs klausia, ar jie vis dar normalūs, nes po trejų metų nenormalumas virto norma. Liga – tai jau ne metafora, o norma. Beprotybė jau nėra išimtis, tik normalūs žmonės, kurie sustoja prie gatvės žibinto, kad juos pastebėtų, – keistuoliai. Jau neklausia: „Kodėl būtent aš, kodėl Sarajevas?“ Bet klausia: „Ar mes vis dar normalūs? Ar gali mus supantis pasaulis būti normalus?“

23

Nepaisant viso to normalaus nenormalumo bei pasaulio nuostabos, kurios yra apgaubti, jie dažniausiai jaučia visišką klaustrofobiją. Prie jos neįmanoma priprasti. Žmogų, atvykstantį į Sarajevą ir gerai pažįstantį miestą dar iš senų laikų, trikdo šios apgulties „dydis“. Teritorija, kurioje užspeisti žmonės gyvena savo nenormaliai-normalų gyvenimą, yra maždaug 8 kilometrų ilgio ir 3 kilometrų pločio. Serbų pozicijos matyti plika akimi: Grbavica, toliau žydų kapinės, Trebevićiaus kalnas, nuo kuriuo „juokaudamas“ iš automato šaudydavo Limonovas, yra iškart virš miesto. Iš miesto į oro uostą, kur greičiausiai laukia „oro bendrovės“ Maybe Airlines lėktuvas, galima nusigauti tik dviem keliais, vienas iš jų veda pro serbų pozicijas. Bet tik turint specialius leidimus, uždaruose šarvuočiuose; nors net ir iš tokios transporto priemonės šokiruotų UNPROFOR karių akivaizdoje serbai ištraukė ir sušaudė Bosnijos vyriausybės vicepremjerą. Trečias kelias veda po oro uostu iškastu tuneliu. Įveikus šį kelią, iki kelių bridus vandeniu, dar teks susidoroti su atvira teritorija, kurią reikia perbėgti, kartais ir pilant lietui. Paštas neveikia, tėra tik keletas palydovinių telefonų. Žinau, visi tai žino, tačiau, man atrodo, tai būtina kartoti, iš naujo prisišaukiant šiuos visus vaizdus, nes vėliau pats tuo patikėti nebegalėsiu. Patekus į Sarajevą, ištinka nuostaba, net jei jau visa tai matei ir girdėjai šimtą kartų. Žmogus staiga suvokia, kad pateko į kone hermetišką erdvę, Europos viduryje. Miunsteryje, kurio apgultis vyko XVI amžiuje, saloje, plauste, aplink kurį plytį pavojinga žemyninė banguojančių kalvų jūra, viso žemyno vandenynas. Šioje mažoje erdvėje, iš kurios nėra išėjimo, kurioje visąlaik žmogų lydi mirtis, badas, šaltis, baimė ir neviltis, šioje erdvėje gyvena beveik 250 000 žmonių. Teodoras Žeriko: „Medūzos“ plaustas.“

 

Sarajevas. Eglės Mikulskaitės nuotrauka

 

24

Vienas Dievas težino, kas įvyko fregatos „Medūza“ plauste. Išsigelbėjusieji neprisiminė visų detalių, dauguma apie tuos įvykius nenorėjo kalbėti. Tačiau žinoma, kad tarp nukentėjusiųjų, patekusių į priešiškos jūros bangas, švelniai tariant, tvyrojo podraug solidarumas ir nesupratimas. Po trejų karo metų artimiausių žmonių santykiai darėsi vis įtemptesni. PEN klubo būstinėje, vienintelėje sugriauto pastato sveikoje patalpoje po paveikslu su peizažu, aš tapau netikėto ir liūdno incidento liudininku. Dramaturgas Z. T., kuris išgyveno serbų nelaisvės siaubą, visą laiką pasakojo savo tragišką istoriją. Kai vienas iš jo draugų atsargiai pastebėjo, kad būtų galima pakalbėti ir apie ką nors kitą, Z. T. prarado savitvardą. Draugai ne tik jo nesupranta. Jie nežino, kas yra kančia. Jie, kurių sugriovė tik namus, kurie neturėjo vandens ir elektros, negali suprasti, kas atsitiko jam. Tiesiog neįsivaizduoja. Kažkas nesutiko: kiekvienas turi savo tiesą apie kančias, kiekvienas turi savo pasakojimą. Kančios samprata yra reliatyvi. Z. T. neleis reliatyvizuoti savo kančios, siaubingiausios iš visų įmanomų, ir savo pažeminimo, gyvenimo šalia mirties. Jie gyveno tarp gyvų žmonių, o jis – tarp lavonų, kasdien vis naujų lavonų. Jie tik kartais galvodavo apie tai, kad gali žūti nuo snaiperio, į jį iš mirtį sėjančių ginklų taikėsi kasdien. Jo nebuvo įmanoma nuraminti. Absoliutizuota tiesa apie jo kančias tapo pavojinga: tegul užsičiaupia kroatų poetas, kuris jau seniai nemėgsta musulmonų; tegul tyliai sėdi eseistas, kuris buvo žinomas kaip politinis prisitaikėlis ir pataikautojas, o labiausiai tegul liežuvį už dantų laiko serbų poetas. Z. T. asmeniškai jį vertina, nes liko mieste, bet jo brolis, četnikų generolas, iki kelių braido kraujyje.

Ir vėl kažkam išsprūsta tie baisūs žodžiai, kuriuos jau tiek kartų esu girdėjęs keliaujant po Jugoslaviją: doći će vreme¹...

Žinomas biblinis klausimas sarajeviškame „Medūzos“ plauste: „Ar aš esu savo brolio sargas?“ Ar, pavyzdžiui, ginkluotas sargybinis, su kuriuo kalbėjomės šiandien gatvėje, yra sargas? Jam atrodo, kad su Jais reikėtų kaip nors susitvarkyti. Su Jais, tai yra su serbais, kurie liko mieste. „Mes juos pridengiame, – sako, – o jų broliai mus žudo, mes rūpinamės jais, o jie išduoda mūsų pozicijas. Jie – tai penktoji kolona, o juk aišku, ką su tokiais reikia daryti.“

Galbūt skamba keistai, bet tai tiesa: tarp apgulto Sarajevo gyventojų sudėtingiausioje situacijoje atsidūrė čia likę serbai. Sugriautame, pamirštame mieste būtent jų padėtis yra labiausiai nepavydėtina, būtent jie dažniausiai pamirštami. Serbai iš Grbavicos juos laiko išsigimėliais, vadina poturčenci², išdavikais, aiškina, kad su jais suves sąskaitas iškart, kai tik užims miestą.

O bosnių sargybinis su automatu, aprengtas kažkuo, kas turėtų būti uniforma, ir apsiavęs sportbačiais, mano, kad su jais reikia susitvarkyti. Žinoma, kokiu būdu. Serbų, likusių mieste, yra apie 40 000.

25

Prisiekiu Dievu, kad, išskyrus šiuos du įvykius, jokios informacijos apie serbų padėtį Sarajeve neturėjau. Tačiau vėliau B. prasitarė, kad jam ir dar trims serbams (kurie su kitais intelektualais ir rašytojais iš Slovėnijos lankėsi pas prezidentą Aliją Izetbegovićių) pašiurpo oda, kai po mandagybių (trukusių pernelyg ilgai, turint omeny aplinkybes) aš prezidento paklausiau apie vietinių serbų saugumą.

O kodėl jiems turėjo pašiurpti oda? Nes tai tabu. Apie tai Sarajeve nekalbama. Kam B. galėtų pasakyti, kad pats vos neprarado gyvybės, maža to, du kartus? Pirmą kartą, kai serbų sviedinio skeveldra pataikė jam į pilvą. Antrą kartą, kai naktį ėjo gatve su žibintuvėliu kišenėje. Policininkai, kurie jį sustabdė patikrinti dokumentų, rado šį corpus delicti³: šių teigimu, jis greičiausiai turėjęs siųsti signalus saviškiams, esantiems ant kalvų, kažkuris iš policininkų pasiūlė jį likviduoti. Už gyvybę jis skolingas protingam patrulių vadui. Neracionali pagieža auga sulig kiekviena apgulties diena ir tarp bičiulių, darbe, tarkim, blogos nuotaikos vadovas pataria šiam nešdintis iš miesto pas savus.

Bet tai B. papasakojo man vėliau, kai likome vieni, po susitikimo su Izetbegovićiumi ir mano šiurpą keliančio naivaus klausimo. Izetbegovićius man atsakė, kad jis suvokia šią problemą. Kad bus padaryta viskas, kas įmanoma, dėl tolerancijos ir solidarumo išsaugojimo mieste. Akimirką pamąstęs, jis pridūrė, kad reikalas iš tiesų nelengvas. Kažkurią naktį, antrą valandą ryto, jį pažadino, pranešė, kad kažkas rengiama. Paskui pasakė apie kelių karininkų areštą.

Jis nepaaiškino, ką reiškė tie suėmimai. Kas norėjo, galėjo išskaityti tarp eilučių: kažkokie bepročiai rengė Baltramiejaus naktį. Tačiau Izetbegovićius to nepasakė. „Mes padarysime viską, – pareiškė jis, – kad išsaugotume Sarajevo įvairiatautiškumą.“ Nepaisant to, ši siekiamybė, deja, tolsta vis labiau.

26

Prasidėjus kroatų ir musulmonų konfliktui⁴, skirtumai ir įtampa išryškėjo dar labiau. Jau visą Bosniją pasidalino tautinės kariuomenės ir jų politinės administracijos, tik Sarajevo sala vis dar grįsta „pilietine“ simbioze, nors tai ir reikalauja neįtikėtinų pastangų. Tautinis ir religinis pasidalinimas vis labiau plinta. Vis daugiau bosnių, kuriems iki šiol musulmonai tereiškė tautybę, užsirašo į islamo teologinę mokyklą, jie ir vėl tampa musulmonais religine prasme. Kroatai atidarė privačią katalikišką mokyklą, jos deklaruojamas tikslas – palaikyti „Vakarų kultūros“ plėtrą mieste. Vietiniai serbai lieka izoliuoti, jugoslavų jau nebėra, nors Tito portretai tebekabo valdiškose Sarajevo įstaigose. Serbų nacionalizmas turėjo tiesioginę įtaką visoms konflikto pusėms ir jų radikalizavimuisi. Fundamentalizmas jau nebėra tik tuščias žodis. Musulmonų karių nekrologuose atsiranda žodis šachidas, kuris reiškia šventojo islamo karo kovotoją – kitaip tariant – šventąjį.

Laikraštis spausdina „Diversanto kodeksą“, tekstą, kuris akivaizdžiai ir negailestingai parodo, kaip be kompromisų vyksta karo veiksmai aplink miestą ir visoje Bosnijoje:

...Jūs esate BiH kariuomenės elitas... Trokškite kovos, tobulėkite joje, kad galėtumėt atlaikyti sunkiausius išbandymus... Kova bus jūsų didžiausias tikslas... Auginkite savyje tikrą draugystę, nes su savo kovos draugais jūs žingsniuosite iki pergalės arba mirties. Netuščiažodžiaukite ir būkite nepaperkami. Plepalai gali jus nuvesti iki kapo. Būkite ramūs ir atsargūs, stiprūs ir ryžtingi... Priešo priešakyje svarbiausia – šaudmenys. Tas, kuris šaudo be reikalo, neturi teisės vadintis diversantų dalinių kariu... Niekuomet nepasiduokite. Pergalė arba mirtis – tai jūsų likimas. Nėra kito pasirinkimo. Pirmoje vietoje – ginklas, tik antroje vietoje – „aš“...

Radikalizacija totali, iki pat mirties. Vos dvidešimties sulaukę vaikinai auga su „Diversanto kodeksu“ rankose. Tai juos neapykantos dėme paženklins visam gyvenimui! Kaip ir tuos, kurie nuo kalnų aplink miestą šaudo į civilius. Ir nekaltus žmones, kurie prarado artimuosius. Kelioms kartoms užteks šios neapykantos?!

27

Sarajevo gyventojai garsėja polinkiu nepiktavališkai pokštauti, tai galima pavadinti rytietišku noru džiaugtis gyvenimu net sudėtingiausiomis sąlygomis: smulkios apgavystės, kurios vyksta čaršijoje – bosnių turguje – persmelktos juoko, savotiškos tautosakinės gyvenimo pamokėlės – visa tai ir daug kitų dalykų, kurie sudaro Sarajevo genius loci, nenumaldomai klumpa prieš mirties fatalizmą. Juokai vis dar tebesklando, bet tik iš inercijos, žvilgsniai tušti, veidai papilkėję. Laukiant trečiosios apgulties žiemos, miestą apima bejėgiškumo, žiauraus, lėto dusinimo jausmas. Pranešimų buvo apsčiai, esą tuoj, jau greitai pajudės, blokados žiedas aplink miestą atsitrauks. Turėta tiek vilties, kad miestas išskirtiniu draugiškumu sugebės įveikti tą pyktį iš kalnų, nugalės jį supantį primityvizmą. „Labiausiai bijau, – tarė man kažkoks vyras, – kad tapsime panašūs į juos. Mes pradedame nekęsti ne tik jų, bet ir viso pasaulio.“

Klaustrofobija persikūnija į klaustrofiliją. Neperžengiamos miesto sienos vis labiau ženklina jo gyventojų gyvenimus, tolerancija pamažu nyksta. Už sienų ir apkasų jau nebėra pasaulio, vyksta kova už gyvybę, kiekvieną dieną vis mažiau turinti bendrybių su solidarumu. Jau treti metai praraja tik didėja, įtampa auga.

(...)

29

Kitą savaitę, grįžęs iš Sarajevo, buvau Prahoje, gyvenau viešbutyje „Atrium“, kurio architektūra priminė sarajeviškąjį „Holiday Inn“. Tarptautinis PEN klubo kongresas. Vaclavas Havelas, demokratija, žmogaus teisės, persivalgymas bankete Hradčanuose, salėse, kurias su dideliu užmoju suprojektavo Jožė Plečnikas⁵.

Vakar diskutuodamas apie toleranciją, jos stygių prisiminiau Sarajevą. Niekas iš esančių prie stalo nesiėmė šios temos, net Günteris Grassas. Niekas iš maždaug 500 salėje buvusių žmonių apie tai nenorėjo kalbėti. Panašiai kaip vėžys: kodėl Sarajevas? Liga lyg metafora, kurios niekas nemėgsta. Pasiduodu, nes nereikia per daug dėmesio skirti žaizdoms ir ligoms – tai blogo tono ženklas. Taigi kalbamės apie toleranciją, jos trūkumą dešiniojo ekstremizmo ir pornografijos fone. Kalbamės apie literatūrą ir toleranciją. Aš teigiu, jog rašytojai – netolerantiški žmonės. Kodėl mes a priori įsivaizduojame rašytoją kaip tolerantišką žmogų? Gali būti tolerantiškas kaip Havelas, gali toks ir nebūti. Kodėl manome, kad šiandien rašytojas negali būti nacionalistas? Argi nepakanka pavyzdžių iš Jugoslavijos ar Rusijos? Rašytojas gali būti ne tik nacionalistas, bet ir fašistas, kaip d’Annunzio ar Ezra Poundas; Musolini taip pat buvo dramaturgas. Rašytojas gali turėti svorį, palaikyti totalitarizmą, komunizmą: kaip naivus revoliucionierius Majakovskis ir visa socialistinių Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos rašytojų plejada. Rašytojas galu gale gali būti ir nusikaltėlis kaip Jeanas Genet. Panslavistas rašytojas priešais televizijų kameras šaudė iš automatinio ginklo į civilius gyventojus – tai Eduardas Limonovas. Rašytojas gali vadovauti veiksmams, kurie veda prie masinės ir nusikalstamos prievartos: Sarajevo poetas (ir psichiatras) Radovanas Karadžićius. Kažkas pirmoje eilėje linkčioja galva. Tai viskas. Tyla. Sarajevas yra kažkur kitur. PEN klubo diskusijos dalyvius domina kitos istorijos, įprasti pasakojimai , kaip valgyti arba nevalgyti, kaip mylėti arba nemylėti komunizme ir demokratijoje. Istorijos apie nailonines pėdkelnes.

30

O dabar, vėlyvą naktį, pasibaigus didžiajam valgymui, savo viešbučio „Atrium“ kambaryje netikėtai per CNN žinias matau viešbutį „Holiday Inn“ Sarajeve. Jau turbūt niekuomet nebegalėsiu žiūrėti į šiuos vaizdus kaip anksčiau. Nematoma sielos infekcija, infekcija, kurią atsivežiau iš Sarajevo. Prie viešbučio sprogo keletas sviedinių: „Nesijaudinkite, į viešbutį jau nebešaudys. Taip pat neišsigąskite, jei naktį išgirsite šūvius. Tai nieko rimto, tiesiog šiek tiek pašaudys.“ Kitas kadras: šalia viešbučio guli nužudytas penkiolikmetis, kuriam snaiperis pataikė į galvą. Prie jo ant žemės pasirėmusi į ratą sėdi jo motina. Ji gavo kulką į pilvą. Savotiškas šių dviejų viešbučių panašumas, naktinė haliucinacija: man vaidenasi, kad ši jau pažįstama gatvė, kurioje guli nužudytas berniukas kruvina galva, o šalia sėdi sužeista motina, gatvė, kuri į istoriją įeis kaip Snaiperių alėja, nutiesta tiesiog čia pat, už viešbučio „Atrium“ sienų Prahoje. Jei išvis bus kokia nors istorija. Viešbutis ima siūbuoti ir drebėti. Turbūt nuo vyno, išgerto per didįjį valgymą.

Sarajevas – skylė laivo dugne, Ivo Andrićiaus „Titaniko baras“. Prahos viešbučio „Atrium“ liukso kambariuose mes svarstome apie žmogaus teises. Geriame, užkandžiaujame sumuštinukais, pasakojame keistas, įprastas istorijas, kai kas šoka. Koks absurdiškas rytas! O vanduo įsiskverbia į laivo vidų. Visa Europa (Sarajevas – žemyno skylė) paskęs kartu su savo teisėmis ir rūmais.

Iš slovėnų kalbos vertė Nikodemas Szczyglowskis

1 Serb. ateis laikas.

2 Paniekinamas žodis, kuriuo Balkanuose dažniausiai serbų vadinami bosniai musulmonai, pabrėžiantis, kad jie suturkėję.

3 Lot. nusikaltimo įrodymas.

4 Turimas omeny karinis konfliktas tarp Bosnijos ir Hercegovinos kariuomenės (iš esmės musulmonių ir bosnių) bei vietinių kroatų paskelbtos vadinamosios Herceg-Bosnos respublikos (kurią rėmė Kroatijos Respublikos vyriausybė), trukęs nuo 1992 m. spalio iki 1994 m. vasario. Dažnai dar vadinamas „karu kare“.

5 Žinomas slovėnų architektas.