Edmundas Gedgaudas. Tvirtai besilaikantys

Iš laiškų toli nuklydusiam vilniečiui

Pameni, kaip prieš bemaž dvidešimt metų per Lietuvos televiziją drauge žiūrėjom „Nepakantumą" („Intolerance"), negalėdami atsistebėti to nebylaus filmo išmintim? Kokių masuočių būtent ją – išmintį – be žodžių atskleidžiant prireikė Davidui Griffithui, kokių stulbinančių dekoracijų, nes 1916-aisiais kompiuterinių triukų dar niekas nesapnavo. Bet nesavitiksliai to filmo efektai, tikrai ne.

Atmeni Mary Pickford iš mūsų bobučių albumėlių? Ji „Netolerancijoj" nevaidino, tik tas pats režisierius prieš šešetą metų (1910) ją buvo filmavęs kino juostoje „Two Brothers". Ir būtent toje pačioje pranciškonų misijoje, apie kurią jau seniau Tau rašinėjau –­ San Juan Capistrano, pusiaukelėje tarp San Diego ir Los Andželo. Nemažai to filmo kadrų jaunutę kino žvaigždę rodo didingų bažnyčios griuvėsių fone ir žadina (gal visai nesąmoningai) paprastų kino žiūrovų smalsumą arba ir sentimentus „Kalifornijos misijų deimantui". Trys pastarieji žodžiai – anuometinių žurnalistų kičas, bet Didžiosios akmeninės bažnyčios likučiai ir rimtus rašytojus, dailininkus bei šiaip keliautojus jau buvo sudominę prieš gerą pusšimtį metų. O mums gal įdomu žinoti, jog žemės drebėjimas šventovę griuvėsiais pavertė būtent 1812-aisiais, kai Zakrete (dabartiniame Vingyje) sugniužo caro Aleksandro I apsilankymui Martyno Šulco projektuota medinė pavėsinė, ir siaubo ar gėdos nepakėlęs architektas nusiskandino Neryje.

Iš smiltainio pastatytai (Kalifornijoje vieninteliais mūro skliautais!) San Juan Capistrano bažnyčiai buvo lemta tverti vos šešetą metų. Po to jos liekanoms teko kantriai lukterėti, kol kažkas pasakė, jog tai – American Acropolis. Taip, jau nebe ispaniškai, o angliškai.

Beje, laiške man minėdamas dvidešimt vieną senosios Kalifornijos misiją ir rašydamas, jog mes dabar atsiradom Visų Šventųjų litanijoje, klysti. Gal seniai ją giedant begirdėjai? Čionykštes vietoves globojantys šventieji į litaniją nesutilptų. Ispaniškos jų vardų formos skamba puikiai, vietovių pavadinimuose jie išliko. Gražu, nors juk būta ir senesnių, indėniškų. Ar apie tokius nutuokia išmanieji telefonai? Neturiu jo, tad ir klausiu. Beje, gremėzdiškas tos velnio išmonės pavadinimas. Siaubingas.

O laikas bei istorinės aplinkybės Vakarų Pakrantėje įvairavo ir tebeįvairuoja ne menkiau negu Vilniuje. Griuvėsiai, kuriems čia pravartu atrodyti senesniems negu yra, metų tėkmę kiek įmanydami spartintų, bet Holivudo damoms labiau patiktų priešinga jos kryptis (sovietmečiu planuota apgręžti Sibiro upes, pameni?) Kai aš, stebėdamas Los Andželo lietuvių parengime dalyvavusią kino artistę, pasiteiravau pusbrolio, kiek jaunystę imituojančių faceliftų pabuvojo jos veide, Mindaugas, kiečiau negu įpras­tai žemaičiuodamas, pasakė manąs, jog „tvirtai laiko anas, padarytas prieš keturiasdešimt metų". Ar išmanusis ir apie tai nuraukia?

Klausi, kodėl po trejeto metų mudu su Nora nepraleidom progos dar kartą aplankyti San Juan Capistrano. Kažką įtari. Gal vilnietišką snobizmą, turėjusį pakuždėti: „nejau jums šito negana?" Tiek to, atidėkim šią temą kitam kartui. Dabar dienoraštin tik įrašiau, jog „šį sykį nestigo išmaniaisiais fotografuojančių ponių ir panelių, bet jos telkėsi ties gėlynais arba spalvingomis baseino žuvimis", ir dar apie tai, kad „madinga tapo susikibus – tarkim, keturiese – stryktelėti visiems drauge į orą, „telefonistei" gaudant tą skrydį".

Beviltiškai senstantį ir tokių vaizdų į kompleksus genamą mano fotoaparatuką bemat patraukė kur nors dingti. Aš nesunkiai jį supratau, tad abu pasukom prie senatve besipuikuojančių bažnyčios griuvėsių. Gal taip tvirtai laikytis jiems padeda naujoviškos operacijos? Bet mudviem svarbiau, kad ten niekieno netrikdomi, pamiršdami laiką ir visokias mintis apie jį, galėjom rankioti rakursus, mažiau nudildytus interneto.

Tas į čia atkeliavusias taurias architektūros formas gal kur nors Toskanoje arba Katalonijoje brandino vėlyvojo renesanso saulė. Lyg vynuoges, kurių čionykščiai pranciškonai irgi nepamiršo, tad baigiantis aštuonioliktam amžiui misiją jau supo vynuogynai, o nedegtų, nors sodriai raudonų, plytų nameliuose ir jų rūsiuose brendo stebėtinai įvairios vyno rūšys. Tokias plytas vadina adobe (trauk savo mobilųjį eruditą iš kaimynystės tų vietų, kurias prigimtis skyrė anaiptol ne erudicijai). Kažkas vyndarystę turėjo neprastai išmanyti, nes netrukus buvo imtasi ir brendžio. Ar įsivaizduoji, kokį įspūdį tas „ugninis vanduo" darė aplinkiniams indėnams, dar nežinojusiems apie savo įgimtą neatsparumą šiems dalykams.

Mindaugui su žmona Violeta viešint Vilniuje, pastebėjau jo veido išraišką ir žvilgsnį lango pusėn „į kažką", kai paragavo mano įpilto vyno. Pasakiau, jog jis prancūziškas, bet išgirdau – „tai kas..." – „Ir nuo kada prancūzai nebemoka gaminti vyno?" – „Niekada nemokėjo." Užtat Mindaugų namuose ragaudami vyną, nuo terasos galime žvelgti ne „į kažką", o į nuolat besikeičiančias vandenyno varsas, tinkančias prie nebūtinai brangiausio Kalifornijos vyno. Tariuosi ten sušvelninęs savo neišmanymą, tik kaip to nepamiršti...

„...dar įpilti?" – „Žinai, Mindaugai... žmonės čia kartais mane nustebina – anądien toji muziką išmananti ponia (juk lietuviškai kalbanti ne prasčiau už mus, o ir dar keliomis kalbomis) manęs paklausė, ar Lietuvoje buvo dar koks nors kompozitorius, be Čiurlionio" – „Ar ji privalo tą žinoti? Visai neprivalo" – „Bet juk dainuoja neprastame chore, viešai pakoncertuojančiame..." – „Tai kas? Važiuojam!" – „Aš tuoj..."

Autoriaus nuotraukos

Ir jau skriejam greitkeliu – keturios juostos vienon pusėn, keturios priešingon, įjungta ištisai klasikinę muziką transliuojanti University of Southern California radijo stotis, terasoje išgertas vynas didina komfortą jos besiklausant. O jam ir vairuojant? Pagalvoju, jog Mindaugas tik metais už mane jaunesnis, bet liežuvį prikandu. Gal sumurmėtų –­ „taigi..." Bet gal nesakytų: „ar privalau tą žinoti?"

Jie abu su Violeta žino iš tiesų daug. Sykį jinai, perskaičiusi iš Lietuvos gautą man dar negirdėtą knygą, gretino autoriaus teiginius su savo požiūriu. Kadangi tą darė stovėdama už living roomą nuo virtuvės skiriančio barjero, aš sukamuoju krėslu atsigręžęs į ją įdėmiai klausiausi. Kai Violeta grįžo tęsti su mumis maloniai lėtos vakarienės, Mindaugas pasakė, jog aš likau nematęs, kaip smarkiai mano stikle teliuškavo alus

– „Ką?" – „Nes ką tik žemė drebėjo!"

Ir vėl su Mindaugu skriejam greitkeliu, kažkas skambina Johanno Sebastiano Sarabandą, lėta jos slinktis gerai jungiasi į pašėlusį čionykščių autostradų tempą. Akimirkos hedonizmas sulieja seniau ir prieš kelias dienas matytus Capistrano vaizdus į vieną, laikų skrydžio nepaisanti muzika nuo pagreitintai senstančių piliast­rų ir karnizų valo rimtį imituojančių žvilgsnių nuosėdas, manųjų irgi, gerai kad aparatėlyje kažkas nors trumpam liko. Vienoje vietoje greitkelį dar labiau platina, Mindaugas murma apie baisiausią parazitą, kuris pasaulį sunaikins, apie žmogų, nes juk reikėtų ne platinti, o siaurinti, ir vis labiau, kad nebegalėdami čia lakstyti pagaliau sustotų, bet šito nebus...

Draugai