Eduardo Mendoza: „Gyvename klasikinių modelių permąstymo epochoje“

Eduardo  Mendoza.  Mr. Tickle  nuotrauka

Minėjote, kad dabar nerašote?

Taip, bet tai įprasta – daug laiko leidžiu be darbo, t. y. be rašymo. Dirbu lėtai, o pabaigęs knygą iškart nepradedu kitos, padarau pertrauką. Vieną dieną vėl sėsiu rašyti. Arba ne. Nesu rašymo maniakas. Turiu daug kitų pomėgių: keliauti, dėstyti, versti pjeses, dalyvauti diskusijose, skaityti, užsirašinėti...

Nenorėtumėte vėl parašyti didelės apimties romano, tokio kaip „Stebuklų miestas“?

Tiesą sakant, tokių planų neturiu. Jaunystėje svajojau parašyti 1500 puslapių romaną, apimantį skirtingų šeimų, kartų istorijas. Vis dėlto šios idėjos niekada neįgyvendinau, o dabar nebesiimčiau – toks romanas manęs nedžiugintų. Be to, nenorėčiau jo skaityti! Supratau, kad romanai manęs nebedomina, nebent kaip pramoga, bet ji nebejaudina kaip kadaise. Jei nuolat rašai romanus, tavęs, kaip skaitytojo, jie nebetraukia. Tik pradėjęs rašyti, buvau apsėstas romano ir kaip skaitytojas, ir kaip rašytojas. Dabar romanai mane domina tik kaip rašytoją. Galbūt kai kam atrodau veidmainis, bet, manau, viskas gyvenime praeina, išlieka tik akimirkos.

Dėstydamas universitete, rekomenduojate „subalansuotą literatūrinę dietą“. Svarbiausia – gebėti pasirinkti knygas?

Taip, vienos knygos įtraukia, o kitos kelia žiovulį, bet yra svarbios. Skaitydamas kartais kovoju su nuoboduliu, tačiau žinau, kad iš to bus naudos. Taip skaičiau Marcelį Proustą, Henry Jamesą, Benito Pérezą Galdósą... Kartais turi sau pasakyti: „Kelionė bus ilga, teks ne kartą sustoti, tačiau galiausiai atsivers įspūdingi vaizdai.“ Bet esama ir trumpesnių kelių. Jie nėra prastesni. Svarbu mokėti pasirinkti tinkamiausią knygą ir neapsiriboti vien tomis, kurios iškart „užkabina“. Tai vienas šiuolaikinės leidybos industrijos ypatumų.

Manote, „užkabinančiomis“ knygomis piktnaudžiaujama?

Tai gali būti knygos privalumas, bet nebūtinai. Manydami, jog skaitymui gresia išnykimas, atliekame daug nereikalingų veiksmų. Kartais mūsų prašo, kad važiuotume į mokyklas ir aiškintume vaikams, jog skaityti smagu. Tačiau kas iš to?

Kur veda tokie bandymai „gelbėti“ skaitymą?

Manau, tai žalinga, nes kuriama šou principu paremta sistema: reikia gauti autoriaus parašą, nusifotografuoti... Nieko bloga, bet tai gali turėti neigiamų pasekmių ne knygoms, kurios yra materialūs objektai, o literatūrai kaip komunikacijos priemonei. Rizikuojame, kad svarbios knygos liks tik specialistams, nepasieks plačiosios auditorijos... Tačiau knygų mugės, susitikimai, premijos iš tiesų atkreipia skaitytojų dėmesį.
Dėstant įgyta patirtis labai naudinga, mielai prisimenu savo studentus. Labai užjaučiu tuos, kurie neišlaikė mano kurso, bet būtų absurdiška, jeigu visi norintieji gautų diplomus. Deja, šis reiškinys plinta, o jo padariniai akivaizdūs. Nostalgiškai prisimenu tikrai malonų vertėjo darbą.

Teigiate, kad jūsų romanai lengvai skaitomi. Kodėl šią ypatybę vadinate trūkumu?

Tai nėra romanų trūkumas – mano knygos įtrauktos į mokyklų programą, nes yra lengvai skaitomos. Tačiau taip jauni žmonės pratinami prie skaitymo kaip pramoginės veiklos, nors literatūra negali būti lyginama su vaizdo žaidimais ar televizijos serialais. Literatūra reikalauja susikaupimo ir, net jei kelia nuobodulį, praturtina. Literatūra – humanistinio išsilavinimo dalis, ji ne mažiau svarbi už matematiką. Juk niekas neįtikinėja, kad matematika yra „jėga“ – mokytis tiesiog privaloma.

„Bobas Dylanas – poetas? Pats niekada nebūčiau taip sugalvojęs“. Šis jūsų komentaras reiškia, jog sprendimą skirti Nobelio premiją B. Dylanui vertinate kritiškai?

Ne, tai nuostabu. Galima sakyti, užaugau su B. Dylanu, nuo jaunystės domėjausi jo kūryba. Tačiau Nobelio premiją turėtų gauti rašantys, o ne dainuojantys. Ko gero, Švedijos akademijai pabodo premijuoti vis tokius pačius autorius, todėl nusprendė praplėsti sferą. Esu prastas kritikas, ypač – poezijos. Tačiau nelaikau jo nei kitų dainininkų, tokių kaip Leonardas Cohenas, kūrybos poezija, neskaitau jų dainų tekstų. B. Dylanas ne tik didis menininkas, jis – ištisa istorija: muzikos, kultūros, istorijos istorija... Bet ar tai literatūra? Ar kažko nepainiojame?

Esate linkęs menkinti savo pasiekimus?

Jaučiuosi, lyg stovėčiau tikrovės nuošalėje. Šiais laikais informacija taip lengvai pasiekiama, kad net patys kvailiausi gali sužinoti daugiau nei išminčius prieš šimtą metų. Nors skaitant mano romanus tai nėra akivaizdu, bet visada mėgau filosofiją. Tiesa, maža ką apie ją išmanau.
Niekada kūryboje nevykdžiau misijų. Nekalbu iš sakyklos. Komunikacijai turime daugybę priemonių. Vaizduotė – viena iš jų. Tai tarsi mūsų tikrovę atpažinti leidžiantis individualių prisiminimų, neperduodamų patirčių, išmoktų modelių derinys. Grožinė literatūra padeda pažvelgti į mūsų tikrovę iš tam tikros perspektyvos.

Tokiam pasaulio regėjimui būtina ironijos ir humoro prizmė?

Humoras ir ironija – tai būdas žvelgti į pasaulį, gyvenimo, problemų sprendimų ir mąstymo komponentas, atveriantis platesnę perspektyvą nei tai, kas vyksta čia ir dabar. Taip pat veikia pasipiktinimas ar įsiūtis. Nesugebėčiau tapti kitoks, į viską žvelgti su humoru. Vienuose mano kūriniuose humoro yra, bet jis neperšamas, o kituose skelbiu: „Ponios ir ponai, štai romanas, pasijuokime.“

Ar jums pavyktų įtikinti jaunimą, daugiau laiko praleidžiantį interaktyvioje erdvėje nei bibliotekoje, kad Miguelį de Cervatesą skaityti verta?

Manau, pavyktų. Be to, šiuolaikinis jaunimas M. de Cervantesą skaito taip pat, kaip jis buvo skaitomas anksčiau. Ir prieš 50 metų nerymodavome prie M. de Cervanteso ištisas dienas, bet skaičiusieji nenusivylė. Teko dėstyti, todėl žinau, koks šiuolaikinis jaunimas – ambicingas ir smalsus. Nors technologijos keičia bendravimą ir požiūrį į gyvenimą.

Rašymas jums – įprotis, malonumas, ambicija?

Jei nerašyčiau, nežinočiau, kuo užsiimti. Privalau rašyti, o priežastis – tarp inercijos ir būtinybės.

Nesate viešumos mėgėjas, taigi žurnalistai tikriausiai jus vargina?

Nesu nei viešumos mėgėjas, nei priešas. Viskas, kas susiję su mėgstamu ir kitų vertinamu darbu, yra gerai. Interviu man labai naudingi ir įdomūs: užduodami klausimai padeda susivokti, kur ir kas aš esu.

Nemanote, jog į viską žvelgiame pernelyg rimtai?

Geras gyvenimas turi vieną trūkumą: kartais susikuriame nereikalingų problemų. Pamenu, kai Ispanijoje gyvenome vargingai, nuvykęs į turtingas šalis stebėjau gyvenimą, kur laisvė ir prabanga buvo tikrovė, mąsčiau, kaip absurdiška, turint visa tai, ištisas dienas kivirčytis. Ispanijai prisijungus prie turtingųjų, ir mes pradėjome ginčytis tarpusavyje, nors dar visai neseniai ieškojome vietos prie bendro katilo. Ko gero, tokia yra žmogiškoji prigimtis. Šiandien kiekvienas, žvilgtelėjęs į laikraštį, sužino, kas vyksta Sirijoje ir kokie ginčai kyla dėl biudžeto. Kokie skirtingi pasauliai!

Skaitote daugiau anglų nei ispanų literatūros. Ar ispanų literatūra jums ne tokia vertinga?

Ne, bet man visada labiau patiko skaityti kitomis kalbomis, skaityti kaip užsieniečiui. Vienas vokietis dėstytojas pavadino tai lingvistiniu sąmoningumu. Skaitydamas svetima kalba atkreipi dėmesį į teksto medžiagiškumą. Bet iš tiesų skaitau viską. Nors gyvendamas Anglijoje skaitau daugiau anglų ir amerikiečių literatūros, nuolat seku, kas leidžiama Ispanijoje.

Iš kritikų esate sulaukęs pastabų, kad neva nemokate rašyti...

Tai buvo prieš daug metų, tikriausiai laikui bėgant pramokau... Pats taip ne kartą pagalvojau. Nežinau, ar kritikai pateikė svarių argumentų, tačiau išsakė savo nuomonę ir ji nėra neteisinga. Literatūra tuo metu keitėsi. Galbūt kritikai buvo senovinių pažiūrų. Tuomet suvokiau, jog romanas turi keistis, ir laikas tai patvirtino. Gyvename klasikinių modelių permąstymo epochoje, kai technologijos trina geografines ir intelektines ribas.

Pasirodžius pirmajam romanui „Tiesa apie Savoltos bylą“ buvote vadinamas ispanų prozos novatoriumi. Ar tai netapo našta?

Tai buvo nauja galimybė. Ispanų proza jau buvo atnaujinta – tai atliko Manuelis Vázquezas Montalbánas, Javieras Maríasas, Juanas Marsé... Jie savo romanuose jau nagrinėjo – kaip vėliau teigė Fernando Savateris – „susigrąžintą vaikystę“, neslėpė simpatijos Tarzano ir Šerloko Holmso nuotykiams. Mano romanas pasirodė labai svarbiu metu. Sėkmė aplankė du kartus: „Tiesa apie Savoltos bylą“ sutapo su istoriniu lūžiu, o „Stebuklų miestas“ buvo išleistas 1986 m., kai Barselona, paskelbta olimpiniu miestu, neatpažįstamai pasikeitė. Nežinau, ar romanai keičia epochą, ar nauja epocha keičia romanus. Tai ekstraliteratūriniai veiksniai, bet jie taip pat labai reikšmingi.

Išleidęs pirmąjį romaną numanėte, kad parašysite dar keturiolika ir sulauksite tokio pripažinimo?

Žinojau, kad rašysiu visą gyvenimą. Kai rašiau pirmąjį romaną, nemaniau, kad jį išleis. Kaip ir kiekvienas rašytojas, nuėjau kryžiaus kelius tąsydamas iš leidyklos į leidyklą didžiulį portfelį, nes rankraštis užėmė daug vietos. Tačiau žinojau, jog nemesiu rašyti, nes tai mėgstu. Jau tada pragyvenimui užsidirbdavau iš kitų veiklų, bet laisvalaikiu gyvenau rašymu.

Keliuose romanuose išpranašavote tai, kas dabar vyksta Barselonoje ir daugelyje kitų miestų, aprašėte juos neatpažįstamai pakeitusius stebuklus.

Neatpažįstu Barselonos. Tokia miestų transformacija – naujas fenomenas. Anksčiau vien Paryžius, Roma, Venecija ar Florencija traukė fantastiškumu. Tik visai neseniai turistai į miestus pradėjo plūsti dėl parduotuvių, barų, restoranų. Gyvendamas Niujorke stebėjau, kaip miestas, garsėjęs dangoraižiais, pavojais, nešvara, staiga pavirto traukos centru. Šis pokytis mane ypač sudomino, todėl nusprendžiau aprašyti XIX a. Barselonos virsmą iš šlykštaus vidur­amžiško miesto į Paryžių mėgdžiojantį modernų industrinį buržuazijos ir muzikos miestą. Įdomiausia, kad rašant romaną įvyko tikra transformacija: užkampis prisipildė turistų.

Minėjote, kad pasiekėte finišo tiesiąją. Ką turite omenyje?

Buvau ištiktas lengvo šoko, todėl spaudos konferencijoje prasitariau, ką galvoju. Tai mano silpnybė, ne kartą sukėlusi problemų. Pasijutau kaip toreadoras, kuriam į sprandą šnopuoja bulius. Tačiau nesėdėsiu ant suoliuko stebėdamas praeivius... Nemoku gyventi be rašymo.
Staiga imi suvokti, kad po truputį traukiesi. Nors jautiesi puikiai, supranti, kad bet kurią akimirką viskas gali pasikeisti. Nenustebčiau vieną dieną išgirdęs, kad man leidžiama valgyti tik liesą vištieną, privalau užmiršti keliones lėktuvu ir nuo šiol turėsiu vaikščioti su vaikštyne. Iš pradžių kiekybiniai, paskui – kokybiniai apribojimai. Kol kas nieko neatsisakau. Atmintis nebe tokia kaip anksčiau, bet veikia. Žinoma, visuomet svarbus saikas. Kaip visada.

Iš ispanų kalbos vertė Marija Aurelija Potašenko
Parengta pagal „El periódico“ (2013-10-17 ir 2016-12-21), „La vanguardia“ (2017-04-20), „Noticias de Navarra“ (2016-12-17)