Mitai nebeprivalo sietis su fėjomis, drakonais ar pasaulio tvėrimu. Dabartinis mitas – greičiau savaime susiformavęs ar sukonstruotas visuomenės požiūris į kokį nors reiškinį tam tikru laikotarpiu. Taip graikiškos kilmės žodis, reiškiantis šneką, žodį, pasakojimą, šiek tiek priartėja prie stereotipo sąvokos. (Ne)sąmoningas reikšmių iškraipymas, tam tikrų asociacijų priskyrimas kuriant naujas socialinio ar kultūrinio reiškinio reikšmes ir yra viena pagrindinių šiuolaikinės kasdienybės mitologijos savybių.
Mito buvimas užtikrina reikšmių universalumą, supaprastinimą bei galimybę atsisakyti papildomų aiškinimų, taigi ir privilegiją šiek tiek mažiau galvoti. Tuo jis yra ganėtinai patogus visuomenei. Mitologas, tyrinėdamas paplitusį mitą, gali atskleisti jame slypinčią istoriją ar ideologiją, tačiau, anot Roland’o Barthes’o, taip darydamas jis atsiriboja nuo visuomenės ir yra „išmetamas iš mitų vartotojų skaičiaus, o tai jau ne juokai“. Reikėtų gerai pagalvoti prieš imantis ką nors demitologizuoti. Nebent, žinoma, tavo bandymą skaitys labai nedaug žmonių.
Šitokia mito samprata suteikia galimybę nagrinėti daugelį socialinio, kultūrinio gyvenimo sričių ir kasdieninių aktualijų nesibaiminant, jog galbūt po kurio laiko tavo tyrimas neteks svarbos. Be abejo, jis ilgainiui tikrai neteks savo reikšmės, lygiai kaip ir ką tik atskleistas mitas, kartu su juo pasislėpdamas giliai istorijoje – juk viena esminių kasdienybės mito savybių yra ta, kad jis nuolat kinta ir praranda savo ankstesnę prasmę, kol pagaliau yra visiškai užgožiamas naujų mitų.
Todėl, kol dar ne per vėlu, norėtųsi pakalbėti apie elektroninės knygos mitą. Žinoma, JAV ar Didžiojoje Britanijoje debatai dėl elektroninių knygų jau slūgsta, žmonės ima prie jų priprasti ir naudotis, kartu suprasdami, jog įprasta popierinė knyga kol kas tikrai niekur nežada dingti. Tačiau Lietuvoje nemažai daliai žmonių įvairūs elektroninės knygos aspektai vis dar nauji, keliantys tam tikrų baimių ir vilčių, kurios ir konstruoja elektroninės knygos mitą visuomenėje.
Sąmoningai praleidžiu nelegalaus kopijavimo problemas, nes tai – jau atskiras mitas ir, beje, itin vertas dėmesio. Tik pridursiu, kad tai, mano manymu, toli gražu ne visada vien tik neigiamas dalykas (pvz.: senos, bet dėl vienų ar kitų priežasčių leidyklų nebeperleidžiamos knygos; be to, vienos kitos knygos parsisiuntimas iš interneto ne taip jau skiriasi nuo tokio įprasto skolinimosi iš draugo, o tai, regis, dar niekad nebuvo draudžiama). Spėju, kad jei toks genialus ir įprastas išradimas kaip biblioteka atsirastų tik dabar, jis nebūtų įteisintas kaip pažeidžiantis autoriaus, leidėjo ir visokias kitokias teises.
Elektroninių knygų baimė ir nenoras įsileisti skaitmeninį žodį visų pirma atspindi natūralią naujovių ir pokyčių baimę, būdingą daugeliui žmonių. Didžioji visuomenės dalis beveik visada žiūri skeptiškai į tai, kas jiems yra nauja, nepažįstama ir nebandyta, įžvelgdami tuose svetimuose dalykuose grėsmę savo įprastam gyvenimo ritmui. Tai susiję tiek su miesčionišku bailumu bei įtarumu, tiek su natūralia apsaugine reakcija į viską, kas nežinoma, išsivysčiusia per tūkstantmečius kaip žmonijos išlikimo sąlyga. Nežinomo, naujo kaip pavojingo, vengtino ir potencialiai žalingo mitas, ko gero, yra vienas iš seniausių žmonijos mitų, lygiai kaip ir mitas, kad tai, kas laiko patikrinta ir tradiciška, yra savaime gera ir turi būti saugoma. Taip yra ir su tikra, daiktiška popierine knyga sunkiai pačiupinėjamos skaitmeninės atžvilgiu.
Prisirišimą prie knygos, kaip daikto, išryškina visuomenėje gajus suvokimas ne kaip intelektinio turinio, o kaip kambario akcento, snobiškai nurodančio į pilnų lentynų savininko beribį išprusimą, nepaisant to, ar tos protingai atrodančios knygos buvo bent kartą atverstos, ar ne. Tai itin susiję su miesčioniška pasaulėžiūra, kai svarbu atrodyti išsilavinusiam, o ne tokiam būti. Žmogus, kuriam svarbu ne tik skaityti, bet ir būti tikram, kad ir jo svečiai tai pastebės ir įvertins, jokiu būdu nesutiks savo brangios kolekcijos sugrūsti į skaityklę, CD ar kompiuterį ir taip ją paslėpti nuo vertinančių akių.
Kartais knyga suvokiama kaip šventenybė pati savaime, į ją žiūrima romantizuotu žvilgsniu, ji taip sudievinama, kad tampa nebeįmanoma įsivaizduoti, kaip tokiu šaltu, robotišku daiktu kaip moderni technika galima gadinti knygos dvasią. Toks požiūris dažniausiai žymi tam tikrą negebėjimą (ar greičiau – nenorėjimą) objektyviai ir kritiškai vertinti aplinkos reiškinių, nuolatinį stabų (netgi intelektinių) ieškojimą. Antra vertus, šis požiūris turi savotiško žavesio. Kaip ir senelis, kuris statydamas namą pareiškia: „Bobos, kambary nešiksit!“ ir visa šeima laimingai gyvena be vandentiekio.
Knygos, kaip objekto, sureikšminimas, išaukštinimas neretai reiškiasi ir paties skaitymo proceso fetišizavimu. Jis dažniau pastebimas tarp moterų. Kūrinio turinys ir jo reikšmė nublanksta prieš patį skaitymą ir pasiruošimą jam, pilną juslingumo ir tam tikro geidulingumo: prieš skaitymą sukuriama ypatinga nuotaika, verdama arbata, degamos žvakės, smilkomi smilkalai, rūkomos cigaretės, apsistatoma pagalvėlėmis, jaukiai įsitaisoma (gal netgi ne sofoje, o karštoje vonioje!).
O jau pats skaitymas niekaip neįsivaizduojamas be atitinkamos įžangos: viršelio glostymo, popieriaus uostymo, švelnaus lapų lietimo pirštų galiukais, verčiant puslapius... Kas netiki ir mano, jog čia autorės fantazija taip įsišėlo, turėtų padalyvauti keliose diskusijose tema „Popierinė ar elektroninė knyga?“ arba tiesiog pamėginti šiuo klausimu atlikti internetinę paiešką. Nustebsite pamatę, kiek daug žmonių neįsivaizduoja skaitymo be lytėjimo, spaudos dažų kvapo, verčiamų puslapių šiugždėjimo. Šitaip erotizuoti skaitmeninę knygą gerokai sunkiau, tad skaitymo fetišistai tikrai nesileis pasodinami prie kompiuterio ar skaityklės. Bent pirmus kelis kartus, kol įpras ir ims kurti naujus literatūrinius ritualus.
Žinoma, vienokį ar kitokį pasirinkimą lemia ir logiškai paaiškinami prioritetai: skaitmeninių knygų gimtąja kalba trūkumas, poreikio skaityti užsienio kalbomis nebuvimas, nenoras apsikrauti brangiais prietaisais, kuriems reikia elektros energijos, kai įprastai knygai užtenka tik šviesos. Ar, priešingai, poreikis nuolat su savimi turėti daug skirtingos literatūros, žodynų, žinynų, kurių gabenimasis ne skaitmeniniu formatu sukeltų nemažai keblumų ir t. t. Tačiau grynas asmeninės naudos ir patogumo siekimas neturi tiek daug bendro su mitų konstravimu, skleidimu ir palaikymu, kaip anksčiau minėti pavyzdžiai.
Pagaliau knyga lieka knyga, nepriklausomai nuo jos formos ir pateikimo būdo: visos jos geros, kol patogios skaitytojui. Juk knygos forma kito nuolat ir drastiškai –­­ molinės šumerų lentelės ir egiptietiški papiruso ritinėliai, indėnų mazginis raštas kipu ir skandinavų runos, išraižytos ant akmens, minkštutės knygos iš pergamento lakštų, pagamintų iš dar negimusių veršelių odos, vienuolių kruopščiai perrašinėtos ir iliustruotos, milžiniški juodai ir raudonai spausdinti inkunabulai, sutvirtinti ir papuošti metalo apkaustais, šiuolaikiniai ryškiaspalviai kišeninio formato leidiniai minkštais celofanu trauktais viršeliais ir galų gale skaitmeninis tekstas kompiuterio, skaityklės ar mobiliojo telefono ekrane. Nepaisant šių didžiulių išvaizdos ir gamybos skirtumų, jos visos pajėgios atlikti savo funkciją: perteikti informaciją.
Ši kaita turėtų ne gąsdinti, o džiuginti ir žavėti, juk su kiekvienu formos pokyčiu knyga ir jos nešama žinia vis artėja prie žmogaus, tampa vis lengviau ir patogiau prieinama, taip suteikdama galimybę pasiekti šiuolaikinį Olimpą – informacijos ir žinių amžių. Tie, kas bjaurisi siaubingais pokyčiais, leidusiais kiekvienam žiopliui kišti nagus prie šios mokslo ir žinių šventenybės, gali tuojau pat laiko mašina persikelti atgal į viduramžius ir pamėginti iškeisti penkis arklius į vieną knygą. Jei tik kas nors bus pasivarginęs jus išmokyti skaityti, žinoma.
Jokiu būdu neteigiu, kad elektroninė knyga visais atžvilgiais tobulesnė už spausdintą. Tiek viena, tiek kita turi trūkumų ir pranašumų, abi yra savaip naudingos (išskirčiau skaitmeninės knygos pranašumą mokslinėje, techninėje literatūroje dėl itin lengvai atliekamos paieškos bei galimybės smulkioje laikmenoje nešiotis nors ir pusę bibliotekos; ir popierinės knygos pranašumą grožinėje literatūroje dėl didesnio skaitymo malonumo, estetinio vaizdo bei galimybės ją įteikti kaip dovaną, saugoti joje brangius prisiminimus ar be baimės neštis į paplūdimį, mėtyti ar paremti sofą). Jos abi vertos gyvuoti šalia, nesiverždamos viena kitą nukonkuruoti.
Žinoma, vis didėjantis suskaitmenintų knygų kiekis internete, pamažu vartotojų priimamos skaityklės, planšetiniai kompiuteriai ir kiti įrenginiai, ne tik kasdienės žiniasklaidos, bet ir kultūrinės spaudos persikėlimas į internetą, kur ji išties noriai skaitoma, rodo, kad skaitmeninis tekstas pamažu priimamas ir pas mus vis labiau toleruojama tai, kas neatspausdinta ir neįrišta. Tai reiškia, jog elektroninės knygos mitas jau dabar pamažu nyksta, tirpsta istorijoje, viename jos taškų susiliedamas su spausdintos, rankraštinės, popierinės, pergamentinės, papirusinės, molinės knygos mitais, o šis tekstas iliustruoja vieną esminių šiuolaikinio mito savybių – jo laikinumą.