Eglė Mikulskaitė. Sarajevo monologai

Tekstas apie Sarajevą turėjo atsirasti dar Naujųjų naktį, kai visas miestas pokšėjo nuo fejerverkų. Tąkart kaimynas bosnis nesivargindamas leido petardas tiesiai iš balkono, žybsinčio kaip kvaištelėjusio mokslininko laboratorija. Sarajevas spjaudėsi ugnimi iš visų kampų – akimirka, kita, ir pagaudavai save drebant, jog vėl prasideda karas. Tuščia gatve nulėkė paklaikęs, atgal besigręžiojantis šuo. Visur biro išsigandusios varnos, dar savo akimis mačiusios Sarajevo apgultį. Tąnakt prisiminiau čia populiarų posakį: „Jei vėl prasidėtų karas, bosniai būtų pernelyg užsiėmę kavos gėrimo ritualais, kad jame dalyvautų.“ Ramiau nepasidarė, tik dar nervingiau ėmiau gurkšnoti ir mėginti surišti, sukišti maištingąjį Sarajevą į „Wordo“ dokumentą (Times New Roman, 12 pt, Align text left). Sarajevas Naujųjų naktį spyriojosi kaip laukinis vilkiūkštis, tad tekstas negimė.

Kai į priekinį dantį man įstatė plombą, nuolat matau reikalą pasitikrinti, ar ji vis dar ten. Tai nebuvo kažkas netikėta, – talonėlius pas dantistą kolekcionavau nuo vaikystės ir jau po kelerių metų turėjau po skirtuką kiekvienai savo bibliotekėlės knygai. Kadangi kažką kaltinti visuomet norisi, kartais dėl šio praradimo atsakomybę suversdavau vienai suomių roko žvaigždei, susitranzuotai kelionėje. Tada šis barzdotas, pusplikis vyriokas „Metallicos“ marškinėliais ilgesingai tarė: „I’m sure I left my heart in Slovenia.“ („Esu tikras, kad savo širdį palikau Slovėnijoj.“) Žodžius palydėjo svajingas žvilgsnis pro langą, fone didingai ir likimiškai grojo „Nigthwish“. Galbūt dramatiško komiškumo ir užteko, kad ši banaloka frazė įstrigtų kaip užkeikimas. Lygiai po savaitės lankiau žaviąją Veneciją, kur visą parą vaikščiojau išsižiojusi iš nuostabos. Kiek pasistengusi milijoną nykių turistų kaipmat pakeičiau į renesansinius veikėjus, todėl jausmai miestui vis augo. Ir štai. Deprimo. Kitą rytą pusryčiaudama įstabiosios Venecijos pašonėje palikau savo dantį.

Sarajevas – tai kiniškas, bespalvis drakonas. Įspraustas tarp dviejų išstypusių kalvų, tiksliau, jų sienų, kuriose kažkada slėpėsi serbų snaiperiai. Dabar šios kalvos apsodintos mažais namukais veikiau primena močiutės daržą nei karo zoną. O patį miestą skersai išilgai pereiti pakaktų vos valandos, prireiktų tik kalninių batų. Kur pažiūrėsi, šaligatvių pavėsiuose po rytinės meditacijos ilsisi benamiai šunys. Vos judėdami markstosi prieš saulę, kartais svajingai nusišypso. Nors bosniai sutrikę gūžčioja pečiais („mes patys nežinom, kaip jie veisiasi“), vienas jų pasakoja istoriją apie kadais priglaustą gatvinį šuniuką. Keturkojis jo namuose neištvėrė nė savaitės: netrukus buvo rastas to paties namo kieme, iš kurio ir atklydo. Su ta pačia septynių šunų gauja, lyg nieko nebūtų nutikę, rytą pasitiko savo buvusį dvikojį šeimininką vizgindamas uodegą. Tačiau namo grįžti kategoriškai atsisakė. Taip, juk Sarajevo šunys – daugybė mažų ir didelių sidhartų gautamų, namų laminato blizgesį iškeitę į šiukšlinas pakampes ir medžio pavėsį.

Gruodį Sarajevas apsitraukia tokiu rūko sluoksniu, kad gali pasijusti lyg gyventum pliušinio žaisliuko sinteponiniuose viduriuose. Dėl pavojingo smogo visur įkyriai kaukia sirenos, draudžiančios palikti namus be kaukių. Bet šioji rūko – šioji nežinios zona dėkinga visiems paribių mėgėjams. Taip ir tu tyliai prajuksi, įsispirsi batus ir trauksi ant Sarajevo tiltų. Antai ant tilto, skiriančio Novo Sarajevo tamsą nuo likusio miesto, gali eiti kad ir kiekvieną vakarą. Tačiau netgi tada, net vakarop, miestui nusimetus sunkią, neskalbtą smogo paklodę, nieko, ničnieko nenutiks. Gali miestui sakyti ką nori, – gėrėtis juo, gailiai šniurkščioti, prašyti papozuoti. Lesinti jo paukščius, iki beprotybės šypsotis jo žmonėms, ryti akimis jo kalnus. Rėkti, šlykštėtis jo purvu, šiukšlėmis ir pramoniniais dūmais, tada vėl mėginti susitaikyti. Bet susitaikyti su kuo?.. Sarajevas paprasčiausiai persirengia kitu, naktiniu apdaru ir nuvinguriuoja išilgai kalnų. Bespalvis kiniškasis drakonas.Rytais lyg nieko nė nebūtų nutikę vėl kils saulė, nuodus toliau spjaudys kaminai. Vieną tokių ankstyvų, žavių ir apsiblaususių rytų žengiu skersai miestą. Skubu, vėluoju, bet Sarajevas stabdo kiekviename žingsnyje – pirmiausia praviros kepyklėlės šurmuliu ir kvapais, paskui – iš smogo išnyrančiais žmonių siluetais, ar netikėtai gatvėse priartėjančiomis mašinomis. Reikia traukti toliau: susigūži nuo pastumdėliu tave laikančio vėjo. Vis vien pavyksta tik japoniško dydžio žingsneliai. Posūkis dešinėn, stotelė jau čia pat, dar keli žingsneliai... Štai ir jis. Pats tikriausias Sarajevas. Toks, kokį ir įsivaizdavai, – pilkas kaip pats smogas, nors beveik permatomas, tirtantis, trapus ir nedarniai palinkęs į priekį. Čia pat, vos už kelių metrų, smarkiai pasilenkusi ir ištiesusi ranką, net grybštelėtum nagais. Netikėtai šoka į tramvajų, atriedėjusį iš niekur, paskui jį pasipila laukusiųjų stotelėje minia. Vos spėji žengtelėti atgal, kad šis būrys nepasiglemžtų ir tavęs, durys kaipmat užsidaro. Lieki stovėti atsisukusi į tramvajuje įsipatoginusią minią, o šis mikliai trukteli ir nerangiai nuvinguriuoja kalnų link, tuojau prasmegdamas smogo gerklėje. Tramvajaus languose Sarajevas dingsta dar greičiau. Pasiguodi, bent žinojimu, kad tai tramvajus Nr. 3, – jis veža nuo vienos kalnų grandinės iki kitos. Galbūt traukė į Baščarčijos aikštę, o gal prie akmenimis nukrautos upės... Kiniškasis drakonas, pasukęs kalnų link, pašaipiai ir tyliai pavypso. Neliudija ir nesaugo.

 

Sarajevas. Autorės nuotrauka
Sarajevas. Autorės nuotrauka

 

„Būti ar nebūti“, – rytais klausia Sarajevas. Niekas nežino, kas tu. Daugelis nesupranta, ką kalbi. Negali net dorai atsiprašyti užmynęs ant kojos. Dažniausiai negalime susišnekėti, apie tai juk jau rašė Pinteris ir Beckettas, tačiau Bosnijoje tai plikas faktas, kurį blaiviai suvokia jau abi pusės. Šis neįgalumas juk ir saugo, nors dažnai nekantriesiems bosniams kelia apmaudą. Tačiau išmokti žodeliai „duhan“, „papieri“ ir „hvala, hvala“ (tabako, popierėlių, ačiū, ačiū) kioskelio pardavėją nuoširdžiai džiugina. Dar nesenai raukiusi antakius, ji šiandien jau visa burna šypsosi ir paduoda blizgančio kroatiško tabako. Matyt, pamaniusi, jog per savaitę įvaldžiau bosniškąjį žodyną, mėgina tęsti pokalbį, tad tenka sprukti gestais vaizduojant, kad vėluoju į tuoj prasidėsiančias paskaitas.

Neįgalumas dar ryškesnis, kai su kolegomis bosniais bandai suvaldyti anglų kalbą, – kurią iš dalies juk ir moki, tačiau kiekvieną sykį nemaloniai tebenustebina. Vos tik susijaudini, imi džergžti, painioti laikus ir asmenis, tad rašomas tyrimas iš „places and spaces in the essays of Camus“ („vietos ir erdvės Camus eseistikoje“) staiga virsta „Coelho“, o tai keistai nuostebina dėstytoją. O pametus banko kortelę ir kursiokei paraginus prisiminti, kur paskutinįsyk ja naudojausi, užtikrintai rėžiu: „In the cemetary“ („Kapinėse“). Jos tankūs, bosniški antakiai pakyla... „Egle, are you planning something?“ („Egle, ar ką nors planuoji?“) Tačiau net ir tuomet kai vaistinės nuveda į kapines, bandyti prisijaukinti kalbą tebėra gera. O Sarajevas?.. Sarajevas tik abejingai stebi šiuos vaidus.

Tebetamsų rytą, dar nepatekėjus Sarajevo saulei, su lagaminu skubu kaip bėglys, kaip nusikaltėlis. Kelio jaudulys visada aptemdo atsisveikinimo tikrumą, nors ir stabteli, – pamoji Novo Sarajevo tamsai, gestas nekantrus ir netikras. Sarajevas atsako tuo pačiu – ramia medituojančio šuns šypsena. Būtų galima ir įsižeisti, bet mitrus taksistas jau artėja tavęs ir tavo turto link. Dar sykį bandau deramai pamoti jau oro uoste, veidu į rytus, klupteliu ir pridedu delną prie žemės, bet ir šis gestas – kažkoks negrabus ir suvaidintas, nors nesiliauju jo kartoti svetimose žemėse. Topteli, kad pats geriausias laikas pasitraukti turbūt ir yra miestui pradedant savą monologą. Ypač... kai pastarasis personažas toks dviprasmiškas. Manau, jis tąsyk iš visų „visada“ ir „niekada“ tyliai ir ironiškai prunkštelėjo. Iš pažadų ir priesaikų. Vakarop pats prieš miegą apkamšys savo benamius šunis, sušelps purvinus, Baščarčijos romų vaikus ar sankryžose lūkuriuojančius bekojus išmaldų prašytojus.


/ / /

Miestus belieka suspausti į „Wordo“ dokumentą. Sarajevas nepakenčia monotoniško klaviatūros tarškėjimo, nesupranta lygiavimo prasmės (kairėn, dešinėn, į centrą), o forma – šriftas – jam rūpi tiek pat, kiek nupoliruotas ąžuolo laminatas. Nėra ir nė vieno atvirukinio peizažo, kuriuo jis galėtų pasigirti. Niekas nepalieka ten savo širdies, galiu spėti, ir dantų... Vis dėlto vieną, itin kaprizingą saviškį, ten palikau. Infekcijos būta tokios, kad savaitė įsikandus pagalvę prabėgo įsivaizduojant artėjančią mirtį. Ištraukęs dantį stomatologas bosnis patenkintas išsišiepė ir plačiai numojo ranka: „Gyvensi, niekur nedingsi.“ Tačiau odontologė Lietuvoje nebuvo tokia optimistiška: „Bijau, nebegalėsite normaliai, patogiai kramtyti. Ateityje reikėtų pasvarstyti apie protezavimą.“

Draugai