Eimutis Markūnas: „Pagavęs žuvį – paleisk“

Menininkas Eimutis MARKŪNAS per pastarąjį pusmetį surengė dvi parodas – „Prieblandos zona“ Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje ir „Didžiojo chaoso mažoji versija“ Kauno paveikslų galerijoje. Abi skirtingos, tačiau puikiai pristatančios menininko kūrybinius siekius. Naujesnėje parodoje Kaune eksponuota tapyba grafitu ir retrospektyviai atskleistas šešerius metus trukęs šios technikos gvildenimas. Pats menininkas teigia, jog galiausiai ateina metas ieškoti kažko naujo ir nė nebandyti savęs kartoti. Apie naujas kūrybines paieškas, pedagoginį darbą (Markūnas dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete bei Antano Martinaičio dailės mokykloje) ir savotiškai neigiamą daugybės matomų vaizdų įtaką kūrybai kalbėjomės menininko namų terasoje spiginant kaitriai saulei.

Beje, prieš pradedant pokalbį menininkas pateikė siūlymą: „O tu rašyk tik apie pačius geriausius, įdomiausius, stipriausius menininkus.“

Eimutis Markūnas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Neatsitiktinai susitikome pasikalbėti praėjus geram mėnesiui po parodos „Didžiojo chaoso mažoji versija“. Apie ką ji buvo?

Apie gyvenimą. Apie dalykus, kurie yra ne tiek matomi, kiek jaučiami. Kūriniuose perteikiamos nuotaikos iš susidarančių atminties peizažų. Jie kyla intuityviai, neplanuotai, taip, kaip gimsta ir mano tapybiniai kūriniai – be eskizų, čia ir dabar. Paroda buvo apie mano egzistencinę būseną šiuo metu. (Kokia ji?) Žinau, kad dar gyvas. (Juokiasi.) Nors ir tuo galima abejoti. Kartais atrodai esąs gyvas, nors iš tiesų toks nesi. Čia labai slidi sąvoka.

Kokią tavo egzistencinę būseną išduoda paveikslai?

Įvairią, priklauso nuo nuotaikos. Aišku, ji nebus kasdienė – nesu impresionistas, kuris reaguotų į skirtingus saulės pašvietimus. Nors, aišku, kūriniuose yra ir tos momentinės nuotaikos aspektų. Yra egzistencinio, mane supančio egzilio. Išoriniai ir vidiniai veiksniai darė įtaką vieno ar kito darbo atsiradimui.

Grįžtant prie praėjusio klausimo, labai detaliai atsakyti, apie ką buvo paro­da, negaliu. Kūriniuose galima įžiūrėti vaizdus, savyje slepiančius gilesnes prasmes, jausmus. Tai tiesiog ta pati egzistencinė būtis.

Parodoje dėmesį atkreipiau ne į tai, kas pavaizduota gan abstrakčiuose kūriniuose ar kokias detales ten galima įžiūrėti, bet kaip kūriniai priverčia jaustis.

Nemenkas iššūkis šešerių metų kūrybą perteikti vienoje erdvėje. Man buvo itin įdomu pamatyti, kas iš mano kūrybos išaugo ir apie ką paveikslai pasakos būdami visi kartu. Labai jaudinausi prieš parodą, kaip jaunas aktorius eidamas į sceną.

Dabar į savo šešerių metų kūrybos vaisius pažvelgęs iš atstumo, kaip juos vertini?

Na, su vertinimais – palieku juos jums.

Kalbu ne apie įsivertinimą „gerai“ ar „blogai“, o apie tavo paties vidinę būseną.

Aš nenusivyliau. Tikrai.

Kaip perėjai prie monochrominės tapybos ir tapybos grafitu?

Žingsnis po žingsnio, tarsi savaime. Tai vyko ieškant efekto, eksperimentuojant. Tokia tapyba kūriniui duoda giluminio svorio – ne vien grožėjimąsi išore. Dirbdamas dailės mokykloje ypač dažnai susiduriu su tuo: kol mokiniai dar ieško savo kūrybos manieros, itin kreipia dėmesį į išorę. Užsimenu, kad spalva kūrinyje turi būti argumentuota: kodėl ji yra ir ką reiškia. Spalvinimas dėl spalvinimo šiais laikais itin matomas, o ir pati spalva kvepia komercija – kuo daugiau spalvų, tuo daugiau pinigų. Gal mano pozicija kraštutinė, tačiau to iš tiesų yra labai daug.

Po parodos tapyba grafitu nenuėjo į antrą planą?

Pradėjau ieškoti spalvų. Ilgą laiką kūriniai buvo monochrominiai. Grafitą ir spalvą bandysiu jungti, stebėsiu, kaip tai įvyks. Dabar užsiimu paieška, imu galvoti apie figūratyvo pasirodymą darbuose – ne vien duoti laisvę abstrakcijai, o kurti iš jos kiek daugiau materialumo turinčius pavidalus. Nemėgstu kartotis, turinys ir forma to, ką kūriau pastaruosius metus, manęs nebetenkina, todėl ši paroda, galima sakyti, buvo kirtis pradėti naujas paieškas. Nesu fabriko darbuotojas, nuolat gaminantis tą patį.

Parodoje, kuri prieš kelis mėnesius vyko Vilniuje, eksponavai ir videomeną, ir instaliacijas, ir tapybos kūrinius. Kaip šiuo metu sekasi instaliatyviųjų menų kūryba?

Ateitis viską parodys, kaip ir dėl tapybos. Labai dažnai gaunu pakvietimų dalyvauti su instaliacija „Ateinantys išeinantys“. Viena vertus, išeina kūrinio multiplikavimas, kita vertus – modifikacija, persikėlimai į kitas erdves. Kūrinys tampa labai stiprus, kai gali kalbėti keliomis temomis. „Ateinantys išeinantys“ kalba apie destrukciją, trėmimus ir skaudžias patirtis. Naujiems instaliaciniams kūriniams sumanymų taip pat yra.

Man be galo patikusi Aurio Radzevičiaus mintis – jeigu turi klausimą, jis apsigyvena mintyse ir ten galų gale subręsta atsakymas. Kaip gimsta tavo sumanymai, kas inspiruoja?

Tiesioginio įkvėpimo šaltinio neturiu. Įtaką daro daug kas: aplinka, knygos, filmai. Kartais išgryninti mintis padeda eskizavimas. Tapydamas nesiimu eskizų, kaip ir minėjau, tokie kūriniai gimsta kuriant. O kuriant instaliacijas –­ priešingai. Piešimas tampa idėjų katalizatoriumi.

Tapant ar kuriant instaliacijas geriau pavyksta save išreikšti?

Nėra skirtumo. Jeigu forma atliepia turinį, medžiagos sulimpa – puiku, o kitais atvejais būna tarsi geležimi per stiklą. Kartais reikia ir disonuojančio jausmo, vaizdo. Daug kas priklauso nuo idėjos, nuo raiškos. Medžiaga ir turinys turi vienas kitą papildyti, sutilpti vienas į kitą.

Forma turi paklusti turiniui?

Be abejo. Buvo įvykis su sovietinio lėktuvo langais, niekaip negalėjau sugalvoti, kur galėčiau panaudoti tokią, rodos, unikalią medžiagą. Vieną dieną­ šast mintis. Sudeginau savo senus kūrinius ir jų pelenais apibarsčiau tuos langus.

Kūrinių pelenai davė pamatus naujiems darbams?

Taip. O kodėl ne? Niekas juk nepasakė, kad sukūriau kažką reikšminga, ko negalėčiau sunaikinti. Apskritai ėmiau galvoti, kad tai, ką sukuri, reikia paleisti, sunaikinti.

Kaip žvejys, kuris pagauna žuvį ir ją paleidžia.

Būtent. Tai humaniška, neužteršia eterio, nepridaro žmonėms nereikalingo balasto dėl kūrinių saugojimo, laikymo.

Tuomet kūryba tampa trumpalaikiu dalyku.

O kas yra ilgalaikiška? Tai, kas yra muziejuose? Muziejams nieko nereikia, jie ir taip pilni kūrinių. Jeigu jau yra formuojama muziejaus kolekcija, tai pagal vieno ar kelių žmonių suvokimą –­ viskas paremta subjektyvumu.

Kūrinius eksponuoji ne vien personalinėse parodose, neretai dalyvauji ir bienalėse. Kokią įtaką tai daro?

Jaučiuosi daug tvirtesnis. Kai esu kviečiamas, kai dalyvauju. Daug ką pamatau ir būdamas pedagogu, galiu papasakoti apie bienales iš pirmų lūpų. Dalyvaudamas jose galiu kitaip pažvelgti į savo eksponuojamus kūrinius. Tokiose parodose puiki proga susipažinti su daugybe menininkų, pamatyti krūvą kūrinių. Kita vertus, kuo daugiau matai, tuo sunkiau sukurti kažką unikalaus. Darai ir jauti, kad kažkur tai jau matei. Susitelkti į savo kūrybą tampa sudėtingiau, baisu per daug priartėti prie kokio nors menininko braižo, kad ir nesąmoningai. Vaizdų gausa gali išmušti iš vėžių – ir labai stipriai.

Mokai jaunus žmones tapybos. Ko reikia, kad jaunas kūrėjas galėtų visapusiškai dalyvauti meno lauke?

Pirmiausia dirbti, darbas išlaisvina. Dar reikia daug kantrybės. Lyginant su laikotarpiu, iš kurio mes atėjome, problemos skirtingos ir priemonės patekti į meno lauką buvo kitokios, tačiau jaunam žmogui niekad nėra paprasta startuoti. Jeigu nesmaugia buitis, kažkas kitas trukdys siekti savo tikslo. Tačiau jeigu žmogus nepasiduoda provokacijoms, dirba kryptingai, galų gale įšoks į traukinį – prasidės parodos, galerijos ims kviesti, juolab dabar, kai klesti internetinės parodos ir internetinės galerijos. Kantrybė, darbas, laikas – ir rezultatai ateina.

Kalbėjosi Neringa Krikščiūnaitė