Elvina Baužaitė. Jurgita Dronina: „Esu kaip baltas lapas“

Jurgita Dronina – Kanados ir Didžiosios Britanijos nacionalinių teatrų primabalerina, šių metų Baltijos asamblėjos laureatė

Jurgita Dronina su sūnumi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Karolinos Kuras nuotrauka
Jurgita Dronina su sūnumi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Karolinos Kuras nuotrauka

Kuo šiandien gyvenate?

Ką tik atskridau į Londoną, vakar nusileidau (kalbėtasi 2018 m. rugpjūčio 12 d. 22–23 val., – E. B.). Į darbą eisiu rytoj, ruošimės „Manon“ premjerai, taip pat trims vienaveiksmiams baletams, skirtiems Pirmojo pasaulinio karo atminimui.

Jūsų šokio geografija labai plati, siejanti Vakarus ir Rytus. Ar jaučiate skirtumus?

Anksčiau tie skirtumai buvo stipriau juntami. Dabar pasaulis išties atviras, tradicijos glaudžiau susipynusios. Gal visur skiriasi publika, o ne šokis. Nėra itin svarbu, iš kur šokėjas – iš Londono ar Toronto. Tiesiog arba šokėjas labai gerai šoka, arba nelabai.

Ką reiškia „gerai šokti“?

Tai, be abejo, aukščiausios kokybės šokis. Šiandienis šokis turi būti ir techniškas, ir artistiškas – abu aspektai lygiaverčiai ir aukščiausios kokybės. Dabar jau nebeužtenka būti arba tiktai artistiška šokėja, arba tiktai techniška. Remiantis dabarties reikalavimais, šokėjas turi gerai šokti ir klasikinį, ir šiuolaikinį šokį, ir dabar labai populiarius eksperimentinius kūrinius.

Kokia jūsų – vienos geriausių pasaulyje baleto solisčių – įprasta diena?

Dienos vis dėlto labai skirtingos – priklauso nuo to, ar tądien yra spektaklis, ar jo nėra. Tarkim, spektaklio dieną repeticijų yra, be abejo, mažiau. Dienos skiriasi ir priklausomai nuo to, kur dirbu. Tarkim, Toronte: ne spektaklio dieną atsikeliu apie 6 val. ryto, dažniausiai 7–8 val. ryto einu į jogą, po jogos grįžtu namo ir nuvežu sūnų į mokyklą; 9–10 val. pratimai sporto salėje; 10–11.30 val. – klasikinio baleto pamoka. Tada 15 min. pertrauka ir, tarkim, 12–14.30 val. vyksta vieno ar kito baleto repeticijos; paskui 15 min. pertraukėlė, tada kito baleto repeticijos, ir taip iki vakaro, kokių 18.30 val. Tada skubu namo.

O kai išaušta spektaklio diena, tuomet rytas toks pat, maždaug iki pietų repetuojame, bet ne tą baletą, kurį šoksime, o kitą arba net keletą. Nuo 16 val. pradedu apšilimą savo spektakliui, paskui – makiažas, plaukai, karūnos, apšilimas scenoje. Spektaklis dažniausiai arba nuo 18.30 val., arba nuo 19 val. iki 23–23.30 val. Tada jau miegoti. O iš ryto vėl viskas taip pat.

Londone mano grafikas šiek tiek skiriasi, kadangi daugiau spektaklių. Visuomet visi stebisi, kad mūsų darbo tvarkaraštis kiekvieną dieną yra skirtingas, tad išties sunku kažką planuoti ar derinti.

Kas yra „geras spektaklis“?

Hm... Turbūt įsimintiniausi. Spektaklių iš tikrųjų daug, kai kurie geresni techniškai, bet žiūrovas dažniausiai to nemato. Tai tik šokėjo jausmas ir artimiausio pedagogo akis. Netgi kartais mokytojas-repetitorius ateina ir sako: „Na, tai nebuvo geriausias tavo spektaklis.“ O man atrodė, kad geriausias...

Įsimintiniausi yra gal tie, kuriuose nebejauti laiko, kai jau nebesupranti, kad scenoje vaidini, taip visa susitelki į spektaklį; ir kai pasibaigia muzika, nusileidžia uždanga, būna labai gaila – galėtum tęsti amžinai... Tie spektakliai įsimintiniausi, be to, labai priklauso nuo partnerių, nes ir partneris turi būti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai kartu. Turiu keletą ypatingų partnerių, su kuriais labai seniai kartu šokame, vienas kitą pažįstame, tai, be abejo, Isaacas Hernándezas, taip pat Mathiasas Heymannas. Kiekvienas partneris palieka savą žymę, juos visus atsimenu, nes kiekvienas naujas partneris – naujai šokamas spektaklis.

Kartais vienas spektaklio veiksmas labai pasisekęs ir atrodo: „O! Dar taip gerai apskritai nesu sušokusi.“ Tai gyvas menas, neįmanoma jo kažkaip apibendrinti.

Labai daug priklauso nuo publikos reakcijų. Orkestras turi ypač didelės įtakos šokėjo vaidmeniui. Jeigu ima groti taip, kad eina šiurpuliukai, jau žinai, jog spektaklis bus labai labai geras. Tave tiesiog įveda į spektaklį.

Jums artimiausi ir sudėtingiausi vaidmenys.

Nežinau, ar kiekvienas artistas sutiktų su manimi, gal aš keista... Bet kiekvieno charakterio ieškau savyje, susilieju su juo. O sunkiausias... Visi jie labai sunkūs. Lengvų nėra. Visus spektaklius norisi sušokti labai daug kartų – ne 10, ne 20 – daugiau; tada jie tampa antru kvėpavimu ir jau net pamiršti, jog kažkada buvo sunkūs.

Vaidmeny, kiekvienoje choreografijoje yra žingsnelių, kurie visada bus sunkūs. Tarkim, „Gulbių ežeras“ man labai sudėtingas trečiame veiksme; „Don Kichotas“ – antrame veiksme. Tai labai priklauso nuo paties šokėjo techninių ir artistinių pliusų bei minusų. Spektakliuose yra tam tikrų choreografinių ypatumų, kurie visuomet išliks sunkūs, nepaisant to, kiek šoki. Kiekviename esti... kovos elementų.

Jurgita Dronina – Žizel su Alejandro Virellesu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Karolinos Kuras nuotrauka
Jurgita Dronina – Žizel su Alejandro Virellesu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Karolinos Kuras nuotrauka

Kiek jums reikšminga scenografija, kostiumai?

Labai reikšminga. Manau, čia ir slypi baleto grožis – visa turi susilieti, tapti vieniu: ir muzika, ir scenografija, ir kostiumai, ir choreografija. Neįmanoma išeiti ir tiktai šokti. Žiūrovo nepaliesi vien šokiu. Šokis – tai muzikos išraiška, istorijos perteikimas, jeigu kalbame apie visaveiksmį baletą, tokį kaip „Bajaderė“, „Gulbių ežeras“, „Žizel“ ar „Romeo ir Džuljeta“, scenografija turi mus perkelti į tam tikrą amžių, netgi į tam tikrą kultūrą, charakterio elgesį scenoje. Jeigu atimsi scenografiją bei kostiumus ir tuos pačius choreografinius žingsnius pritaikysi kitai muzikai, dalis sumanymo išnyks. Tada, man atrodo, nebesuprasi, kas vyksta scenoje.

Mano nuomone, būtent dėl muzikos, kostiumų, scenografijos įtakos ir išlikęs klasikinio baleto paveldas, juk tai savotiškas muziejus. Baleto žingsniai ir abėcėlė kiekviename klasikiniame pastatyme vis tiek tokie pat. Dėl to mes atliekame trenažą, klasikinio baleto pamoką, mokomės tų pačių žingsnių, tos pačios technikos, ir tiktai šokėjo interpretacija, muzika ir scenografija suteikia žingsniams prasmę. Padaryk paprastą arabeską, be muzikos ir be viso kito, ir ji neteiks jokio pasitenkinimo nei šokėjui, nei žiūrovui.

Kaip regite ir nusakytumėte šiuolaikinį žiūrovą?

Viskas priklauso nuo išprusimo, nuo žinių apie baleto meną, spektaklio istorijos, muzikos. Todėl kiekvieno žiūrovo spektaklinė ir pospektaklinė patirtis skirsis.

Žiūrovai ateina dėl įvairių priežasčių: vieni nori pamatyti būtent šokį, tai, kaip šokama, kokia šokio kokybė, koks lygis pasiektas; kiti nori pamatyti naują choreografo darbą arba naujus šokėjo niuansus jau matytame spektaklyje; dar kiti ateina norėdami, kad baletas įtrauktų, sujaudintų, pažadintų jausmus ir atitrauktų nuo kasdienybės. Pati nieko nesitikiu iš žiūrovo, tiesiog norėčiau, kad kiekvienas iš mano spektaklio gautų tai, ko tikisi.

Kada pirmą kartą išvydote baletą?

Pirmąjį baletą – „Snieguolę ir septynis nykštukus“ – pamačiau tik prieš stodama į baleto mokyklą. Grįždama namo vaidinau visus septynis nykštukus, kiekvieno jų charakterį. Tas spektaklis pasiglemžė mane, devynmetę, artistiškumu, užbūrė sielos atsivėrimu. Pavyko man tuomet įstoti į M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių ir iki šiol be galo myliu šį meną.

Kiek baleto galima išmokti, išmokyti, kiek tai Dievo dovana, talentas?

Mokykloje išmokti galima visko, ko moko pedagogas: taisyklingo judesio, koordinacijos, ištvermės ir t. t. Be koordinacijos labai sunku, bet anksčiau buvo paprasčiau paslėpti šį trūkumą, nes techniniai elementai, vadinamieji triukai, nebuvo taip išvystyti, kaip dabar. Dabar netgi minimaliai įvaldžius techniką, išsiversti be koordinacijos labai sunku. Šokti, gyventi šokiu neišmokys niekas – arba tu jauti šokį, arba ne. Žiūrėdama baleto spektaklį iš karto pastebiu, kai įeina atlikėjas, kuris scenoje šoka, o ne atlieka judesius. Tikiu, jog tai savaip mato ir kiekvienas žiūrovas.

Muzika šokyje yra begalinės svarbos. Kai kurie šokėjai negirdi muzikos, nes išskaido į skaičių seką, visuomet skaičiuoja – kada pasisukti, kada sustoti ir t. t. Man tuomet kyla klausimas, kaip ir kada galima atsiduoti šokiui ir emocijoms, jeigu galva visąlaik skaičiuoja, o ne dainuoja! Nemoku skaičiuoti muzikos, ilgai bandžiau to išmokti, bet pasidaviau. Netgi sudėtingiausius kūrinius esu išsianalizavusi natų tikslumu ir vis tiek girdėjau melodiją ten, kur, atrodė, jos nėra. Mano supratimu, muzika – tik girdima. Ir choreografijos, kuri sukurta remiantis muzika, judesiai „skamba“ visai kitaip nei tos, kuri buvo pastatyta tiesiog naudojantis judesiais. Kiekvienam judesiui reikia atrasti tam tikrą muzikos natą, nes vienoje natoje judesys ir prasmė gali tiesiog pasimesti, o įprasminus tą judesį kitoje natoje, jis suskambės labai dramatiškai. Tai ir yra vienas didžiausių balerinos talentų – kaip judesį paversti šokiu. Išmokyti to labai sunku, tai talentas.

Jūsų pagrindiniai mokytojai, autoritetai, idealai.

Keliauju po pasaulį daug, tikrai labai daug, kiekvienoje trupėje dirbu su skirtingais pedagogais, tad nėra vieno, kuris mane lydėtų beveik per visą karjerą. Bet tai tik pliusas, dėl to labai džiaugiuosi, nes kiekvienas pedagogas skirtingai mato ir manyje pastebi kitus dalykus. Tai, į ką vienas neatkreipė dėmesio, kitas akcentuos.

Mokykloje, pirmosiose baleto klasėse pradėjau mokytis pas Ireną Kalvaitytę-Požėrienę. Manau, pradinėms klasėms ji buvo fantastiška pedagogė, nes pagrindus įdiegė taip, kad jos pastabas atsimenu iki šiol. Vyresnėse klasėse perėjau pas Jolantą Vymerytę-Grincevičienę, su ja ir pabaigiau mokyklą, pradėjau šokti variacijas, ji mane pradėjo ruošti konkursams ir spektakliams, daug dėmesio skirdama vaidmens charakteriui ir stilistikai, muzikalumui. Man ji buvo artimiausias žmogus po Mamos.

Baigusi mokyklą, išvažiavau į Miuncheno baleto akademiją. Studijavau pas Konstanze Vernon. Ten išmokau jau būtent „nemokyklinio“ šokio, pradėjau važinėti į nebe vaikiškus konkursus – ir į Maskvą, ir į Helsinkį, po to į Džeksoną (JAV). Dar studijuodama akademijoje pradėjau šokti Miuncheno Bavarijos teatre. K. Vernon ir pedagogai akademijoje mane paruošė suaugusios balerinos gyvenimui. Tai buvo puiki patirtis ir atskirtis tarp mokyklos ir teatro.

Mano pirmasis teatras buvo Švedijos karališkasis baletas. Švedijoje sutikau gausybę pasaulinio masto kviestinių repetitorių ir choreografų. Būtent ten susipažinau su Natalija Makarova, su kuria paruošiau ir „Gulbių ežerą“, ir „Bajaderę“. Darbas su Natalija iki šiol atrodo lyg Dievo siųsta dovana. Amsterdame susitikau su Guillaume’u Graffinu, kuris iki šiol yra labai artimas žmogus. Dabar Londone dirbu su fantastiška pedagoge iš Kubos – Loipa Araújo – viena didžiausių baleto žvaigždžių pasaulyje.

Kiekvienas teatras turi pastovių pedagogų, tačiau, kai ruošiamės premjerai, ateina už ją atsakingas pedagogas-repetitorius. Kurti George’o Balanchine’o repertuaro atvyksta kas nors iš The George Balanchine Trust, iš New York City Ballet ir mus moko, kaip jį šokti teisingai. Taigi kiekvieno baleto mokausi iš to stiliaus žinovo ar netgi pirmųjų rankų. Dabar, ruošiant Kennetho MacMillano „Manon“, dirbame su Anthony’u Dowellu ir Viviana Durante. De Grijė partiją K. MacMillanas sukūrė būtent A. Dowellui, tad jis mums perteikia žinias, gautas iš paties K. MacMillano – genialaus choreografo. Rudolfo Nurejevo choreografijos mokiausi iš tų, kuriems R. Nurejevas pastatė spektaklius. Tad kiek vaidmenų, tiek ir pedagogų.

Pedagogas yra tas, kuris viską mato. Kai esi „aukšto lygio“, nelauki iš pedagogo patvirtinimo, kad viskas yra OK. Esu repeticijoje ne tam, kad girdėčiau, kaip gerai šoku, – man tai neįdomu! Noriu pedagogo, kuris būtų teisingas ir atviras, kuris patartų, kaip padaryti geriau, kaip padaryti, kad būtų gražiau, kad pataisytų viską, ką įmanoma pataisyti, ir mane pačią skatintų galvoti. Aš galiu iškelti klausimą „kodėl?“, bet ne visuomet galiu rasti atsakymą, o šokti bukai negaliu. Kiekvienas sprendimas turi būti pateisintas. Yra pedagogų, niekada neklausiančių – kodėl, jie sutinka su visais tavo vaidmens spendimais. Mano nuomone, geras, unikalus pedagogas – prašantis paaiškinti. Kartais to, ką noriu pasakyti iš vidaus, judesys neišreiškia. Tai, ką noriu išreikšti judesiu, labai paprasta, bet dažnai būna taip, kad norėjau išreikšti vieną ar kitą jausmą, o pedagogas sako: „Ne, aš to visai nesupratau.“ Tuomet reikia atrasti tokią judesio išraišką, kurią suprastų žiūrovas. Kartais tai, kas man atrodo gerai, žiūrovui – nesuprantama.

Be abejo, pedagogas turi būti ir supratingas. Įsiklausymas ir supratingumas – vieni svarbiausių bruožų. Kartais pedagogai ateina ir tiesiog atlieka savo darbą, nesvarbu, kaip mes jaučiamės... Jautrus pedagogas pajus situaciją ir žinos, kada paskatinti, o kada pasakyti: „Tau šiandien nereikia visko šokti. Gal padirbame su pirma ir trečia spektaklio dalimi? Neimkime antros.“ O nelabai jautrus pasakys: „Gerai, padarom viską nuo pradžios iki pabaigos, taip, kaip vakar.“ Kai blogai jautiesi arba kas nors nepavyksta, kartais geriausia palikti tuos judesius kitai dienai, neverta, kaip sakoma, galva daužyti sienos, nes jos nenugriausi, protingiau tiesiog palikti ir sulaukti rytojaus. Visi šie niuansai yra gero pedagogo bruožai: kad jis matytų šokėją, iš pusės žodžio suprastų.

Esate balerina, sušokusi viską. Pasidalykite, kokie jausmai kyla likus valandai iki spektaklio ir jau po jo.

Prieš spektaklį tiesiog ruošiuosi. „Įeinu į vaidmenį“ jau grimuodamasi, šukuodamasi, apšildama. Kiekvienam spektakliui reikalingas tam tikras apšilimas, nes jie skirtingi ir kūną reikia paruošti skirtingai. Klausausi muzikos ruošdamasi. Neturiu jokių priešspektaklinių ritualų. Kartais laiko būna daugiau, kartais – mažiau, priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių. Kartais vėluoju. Tada reikia greitai ir nusigrimuoti, ir susišukuoti. Bet neinu į sceną žinodama, kas bus, einu kaip baltas lapas, ant kurio kursiu visiškai naują istoriją. Negalvoju: „Tuo momentu pažiūrėsiu atgal, tuo pamatysiu partnerį, o štai tada reikia tokios judesio išraiškos.“ Neturiu tokių minčių, einu į sceną visai atvirai ir žiūriu, kur mane tą dieną vaidmuo nuneš – visiškai spontaniškai! Be abejo, techniškai vaidmuo jau atidirbtas, ir aš gyvenu su laisva emocija.

Po spektaklio, be abejo, visada, kai nusileidžia uždanga, sunkiausia. Nes supranti, kad... Visada šoku taip, tartum man šitas spektaklis paskutinis ir, kai uždanga nusileidžia, visą laiką apima tuštumos jausmas. Nes niekada nežinai, kas bus rytoj. Su tokia begaline tuštuma, su atsiminimais, kaip viskas buvo, eini namo. Tie jausmai išgyvenami daugybę kartų – kiekviena akimirka po dešimtis kartų, kol atvažiuoji iki namų. Tik tada jau kaip nors atsipalaiduoji ir eini miegoti. Emocinė tuštuma išlieka apie porą valandų. O kitą dieną – vėl viskas iš pradžių.

Dalyvavote daugybėje konkursų, juose pelnėte aukščiausius apdovanojimus. Ar įmanoma pamatuoti, įvertinti baleto meną?

Žinote, konkursai juk vis dėlto yra dar nesubrendusiems artistams. Jie sukurti tam, kad talentingi šokėjai išmoktų save parodyti būtent sunkesnėmis sąlygomis, konkurencijos momentais, įtemptos dienos grafiku. Konkursai labai sunkūs, nes į juos suvažiuoja be galo daug žmonių: labai garsūs komisijos nariai, choreografai, labai daug talentingų šokėjų. Jeigu ne konkursai, manau, nebūčiau ten, kur dabar esu, kadangi būtent konkursai mane išstūmė į pasaulinę erdvę, juose susipažinau su daugybe teatro vadovų, gavau pakvietimų prisijungti prie jų trupių, susipažinau su kolegomis, su kuriais iki šiol susitinkame įvairiuose gala koncertuose; taip pat sutikau daug partnerių, su kuriais iki šiol kartu šoku, vienas jų – Isaacas.

Tam, kad jaunas, mokyklinio amžiaus šokėjo kūnas pasiruoštų konkursui, reikia labai daug papildomo darbo, nes jis dar nepripratęs tiek daug šokti. Tai, be abejo, vieną gali labai sustiprinti, o kitą – palaužti. Šokant scenoje augama greičiausiai, tad reikia joje šokti ir kuo daugiau, tuo geriau.

Konkuruoti sveika. Esu labai užsispyrusi, tad itin įtemptos konkurso dienos mane išmokė, kaip paskirstyti įtampą ir susikaupimą, kad geriausias rezultatas būtų scenoje. Kai dar dalyvaudavau, atsimenu, labai jaudindavausi, nes be patirties, nežinojau, pavyks ar ne; niekad nežinai, kas atsitiks scenoje. Juk visuomet repetuodavome tik salėje... Jaudulys buvo tikrai labai stiprus. O jau po kelių konkursų išmokau tiesiog pasitikėti savo kūnu ir scenoje visiškai nesijaudinti. Kai pamačiau tiek nuostabių šokėjų, susitelkusių vienoje vietoje, pasirodė, kad ir aš galiu nerti į platesnes erdves.

Šokio su puantais jausmas...

Šokti su puantais... Hm, labai sunku atsakyti, nes aviu puantus nuo 10 metų, tad man jie kaip šliurės. Šokti be puantų keista. Užsimaunu puantus netgi kaip kojines. Labai patogu.

Ko linkėtumėte sau ir baleto menui?

Negaliu pasakyti, kad gyvenu vien baletu. Turiu asmeninį gyvenimą, o baletas yra darbas ir gyvenimo būdas. Vis dėlto atskiriu šiuos du dalykus, kad ir kaip jie būtų susiję. Taigi sau palinkėčiau, be abejo, sveikatos, nes kai sveikata gera, visa kita lengviau pasiekiama.

O baleto menui palinkėčiau išsaugoti grožio pajautą. Vis dėlto baleto menas, jo technika vystosi, tačiau visą laiką baleto mene reikia žvelgti atgal, kaip šoko tie, kurie šį meną pradėjo. Aš pati visuomet atsigręžiu į tuos šokėjus ir svarstau, kodėl jie šoko, ką jautė? Visados prisiminkime, kodėl tai darome.

Toronte įprastą dieną Toronte spektaklio dieną Londone įprastą dieną Londone spektaklio dieną
6.00
Keliasi
6.00
Keliasi
6.30
Keliasi ir veža vaiką į mokyklą
6.30
Keliasi ir veža vaiką į mokyklą
7.00
Joga
7.00
Joga
9.30–10.30
Pratimai sporto salėje
9.30–10.30
Pratimai sporto salėje
8.00
Veža vaiką į mokyklą
8.00
Veža vaiką į mokyklą
10.30–12.00
Klasikinio šokio pamoka
10.30–12.00
Klasikinio šokio pamoka
9.00
Pratimai sporto salėje
9.00–12.00
Kitų baletų repeticijos
12.00–18.30
Repeticijos
12.00–16.00
Repeticijos
10.00–11.30
Šokio-baleto pamoka
16.00
Apšilimas ir garderobas
  19.30
Spektaklis
12.00–14.30
Baleto repeticija
18.30 (19.00)
Spektaklis
   
14.45–18.30
Baleto repeticija
     

Primabalerinos dienotvarkė


Iš 3667 žurnalo (2018-11-06 20:52:32)
Draugai