2017 m. liepos 24–28 d. Latvijoje (Kaltenėje ir Jūrmaloje) vyko XII vasaros akademinis seminaras „Literatūros salos“, kurio pagrindinis tikslas – sutelkti literatūrologus neformalioje aplinkoje ir svarstyti įvairias lituanistikos (ir ne tik) problemas. Negalėčiau atsakyti, kuo šios „Salos“ išsiskyrė iš anksčiau vykusių – dalyvavau pirmą kartą. Vis dėlto marinistinė aplinka paliko stiprų įspūdį ir įkvėpė ne vien poezijos skaitymams. Jei „Salos“ taptų literatūros kūriniu, tikriausiai būtų dar neparašytas nuotykių romanas – nuotykis susitikti dėstytojus ir kolegas neįprastoje aplinkoje, bendrauti, dalytis bendru humanitarikos bei filologijos rūpesčiu ir bandyti atsakyti į amžiną klausimą, kam humanitarai reikalingi. Visa tai nuotykiai, nes įspūdžiai, atradimai netikėti, juos norisi aptarinėti dar renginiui nepasibaigus. Didžiausias asmeninis nuotykis „Salose“ – matyti, kaip kuriasi ir gyvuoja bendruomenė, girdėti, kaip bangomis atplukdo vis naujų dalyvių. Kasmet prisijungia nauja tyrėjų ir studentų karta: pristatydami pranešimus „Studentų pievoje“, jie gali įsilieti į bendruomenę, sulaukti dėstytojų patarimų.

Šiais metais naujų dalyvių banga buvo didelė ir guvi. Per pertraukas kartu su antrakursiais Vilniaus universiteto bakalauro studentais aptarinėjome renginį ir iš visų išsakytų, užrašytų atsiliepimų ryškėja atviro dialogo ir kritinio požiūrio į objektą ir metodą svarba:

„Literatūros salos“, pagaliau priartėjusios prie sūraus vandens, leido ne tik pamatyti saulėtekį jūroje, bet ir su kolegomis aptarti šiandienę humanitarinių mokslų padėtį. Ryte prasidėjusios diskusijos tęsdavosi iki sutemų: literatūros teorijų ir prieigų klausimus keisdavo universiteto aktualijos. Neabejoju, kad kiekviena diskusija – ir oficiali, ir užsimezgusi jūros pakrantėje – suteikė įkvėpimo ir postūmį toliau gilintis ir ieškoti sau artimų lituanistikos centrų ir paribių. (Augustė Mikulėnaitė)

Šauniausias dalykas šių metų „Literatūros salose“ – dialogas. Juo, regis, ir buvo užpildytas visas seminaro laikas. Pokalbiai apie įvairius lituanistikos rūpestėlius lengvai keliavo iš lūpų į lūpas. Temos iš akademinių pranešimų persikėlė į neformalius pašnekesius prie vyno taurės, o paskui grįžo atgal. Tokia dialogo apytaka kūrė brėžiamo apskritimo, salos pojūtį, salos, kurios centre atsiduria atvira, naujų idėjų ieškanti bendruomenė. Bičiuliška „Salų“ atmosfera tikrai paliko įspūdį ir įkvėpė tolimesnei akademinei veiklai. (Mantas Toločka)

Tęsiant „Salų“ – nuotykių romano – analizę, pirmiausia galima aptarti erdvę. „Salos“ yra keliaujantis reiškinys, kaskart pritampantis vis kitoje vietoje. Vieta atliepia renginio temą ir nubraižo būsimų pokalbių aplinką. Šių metų „Salų“ kaimelis, Kaltenė, tįso išilgai laukinio paplūdimio. Žvelgiant iš veiksmo centro, horizonte nuolat šmėsčioja postmodernios architektūros vila, kur, sakoma, per kiaurymes sienose matyti ir saulėtekiai, ir saulėlydžiai. Vila pastatyta ant masyvaus molo, kurio pabaigoje, gana toli jūroje, ir stūkso nūdienos marių rūmai. Nuo molo pasukus dešinėn – pasivaikščiojimas, trunkąs lygiai tiek, kiek laiko prireikia eilėraščiui išmokti; pakeliui galima sutikti 30 gulbių pulką. Kitoje pusėje esančiame kaimelyje – Kaltenės bažnyčia ir kapinės.

Pirmoji diena praėjo keliaujant, apžiūrint Kaltenės erdves ir dalyvaujant literatūriniame visus įtraukusiame prot­mūšyje. Tai buvo gera proga pažinti nepažįstamus ir pasitikrinti literatūrines tarpdisciplinines žinias bei juokais prisižadėti iki kitų metų protmūšio pasitempti. Antrąją dieną „Salos“ persikėlė į Jūrmalą. Pranešimų klausėmės latvių rašytojos Aspazijos namuose. Aspazija – Elsa Rozenberga, XIX a. pabaigoje rašiusi neoromantinę poeziją ir dramas. Dabartinio muziejaus patalpose ji gyveno su vyru Janiu Rainiu, garsiu latvių poetu, dramaturgu ir vertėju. Kažkada čia buvo Latvijos rašytojų, dailininkų, fotografų susitikimų vieta. Stebint skaid­res saulės spinduliai pro medžio langinėmis dailintą langą krito ant baltų grindų, XX a. pradžios servizo ir knygų lentynų. Visai šalia vis nudundėdavo traukinys. Pasirodo, Aspazija ilgai buvo J. Rainio šešėlyje ir patys latviai tik dabar iš naujo atranda ją, kaip rašytoją ir kultūros veikėją.

Pagrindinė šiųmečių „Salų“ tema –­ latvių ir lietuvių literatūriniai bei kultūriniai ryšiai, tad dauguma pranešimų vienaip ar kitaip susiję su baltistika –­ diskusijose aidėjo baltistikos, latvistikos ir lituanistikos apibrėžčių klausimas. Buvo svarstyta, kas šiame dideliame pasaulyje sieja latvius su lietuviais, juk vieni kitų kalbos nemokame ir dažniausiai geriau žinome, kuo gyvena vokiškai, prancūziškai ir angliškai kalbantis pasaulis. Dangiras Mačiulis pristatė istorinę Lietuvos ir Latvijos bend­rumo idėją, kultūrų panašumą grindė istoriniu artumu. Laura Laurušaitė lygino lat­vių kultūros recepciją lietuvių emigracijos literatūroje ir klausė, kaip lietuviai atrodo Latvijos emigracijos prozoje. Paaiškėjo, jog latvis lietuvių literatūroje tampa savotišku alter ego, padedančiu pažiūrėti į save iš šono.

Uojaras Lamas pristatė Mariaus Ivaškevičiaus pjesių pastatymus Latvijoje. Įdomu, kad teigiamai priimtas „Madagaskaras“ remiasi latviams ir lietuviams gana panašia tarpukario patirtimi. Galbūt tai ir tampa kultūrinio artimumo šaltiniu. Tiek latviams, tiek lietuviams aktualus ir patikęs „Išvarymas“ kalba apie socialinį, geopolitinį bendrumą, pavyzdžiui, svetimumo emigracijoje jausmą, susipinantį ir su istoriniu artumu, pjesėje išnyrančiu brolių įvaizdžiu.

Lietuvių ir latvių literatūrų santykių aptarimas peraugo į objekto bei metodo iššūkių svarstymą. Nustebino aktualus LLTI doktorantės Elžbietos Banytės pranešimas, išsiskyręs formatu, kuris, mano manymu, labai tinka tokiam suvažiavimui. Klausytojams buvo pristatytos kelios problemos, iškelti visiems dalyviams rūpimi klausimai, o atsakymų į juos ieškojome ir per neformalius pokalbius. Viena iš problemų – komparatyvistikos metodo ribos. Sužinojome, kad graikų rašytojas Nikas Kazantzakis, svetur laikomas tipiškiausiu graikų rašytoju, nacionalinės literatūros kontekste – labai netipiškas. Žinomumą lėmė rašytojo visuomeninė veikla, bet jam priskiriami tipiškumo požymiai – Vakarų Europos primestas konstruktas. Toks N. Kazantzakio, kaip reprezentatyvaus rašytojo įvaizdis suformuoja netinkamą lūkesčių horizontą visai graikų literatūrai. E. Banytė svarstė, kaip komparatyvistikos metodas dera su postkolonializmo teorija, o diskusijoje išryškėjo mintis, kad literatūros kūriniai neišvengiamai kontekstualūs ir kartu lokalūs, tad komparatyvistikos metodas turi būti taikomas atsargiai, pravartu remtis tautinės literatūros tyrinėjimais. Taigi „Salose“ buvo keliama joms būdinga ribos, paribio problematika.

Dar vienas nuotykis – diskusija apie humanitarinių mokslų savivoką Lietuvoje ir užsienyje. Pastarąjį dešimtmetį diskusijos dėl humanistikos svarbos intensyvėja, tad „Salose“ pradėta nuo humanitarinių mokslų savivokos strategijų apžvalgos – juk vertinga pasižiūrėti į svetur taikomus humanitarų savigynos, savos vertės aiškinimo kitiems būdus. Kęstas Kirtiklis komentavo Oksfordo anglų literatūros profesorės Helen Small išdėstytas penkias humanitarinių mokslų svarbos strategijas ir lygino jas su Lietuvos humanitarų bendruomenių savivoka. Nors britiška, amerikietiška ir lietuviška kultūrinės aplinkos skiriasi, kelių minėtų strategijų rinkinys galėtų padėti ir lietuvių humanitarų bendruomenėms ne tik aiškiau pristatyti savo veiklą kitų sričių atstovams, bet ir patiems susiprasti, kas esame ir ką veikiame.

Pirmoji savivokos strategija – tvirtinimas, kad humanitarika savaime vertinga ir nereikalauja vertės įrodymų. Nors kartais toks požiūris signalizuoja apie humanitarų refleksijos stygių („aš pats sau geras, o kiti man nerūpi“), tačiau savaimine verte netikintis humanitaras užima besiteisinančiojo ir neretai argumentų pritrūkstančiojo poziciją. Taigi savaiminės vertės argumentas svarbus patiems humanitarams, bet vien jo nepakanka. Antroji – dviejų kultūrų argumentas. 1959 m. britas C. P. Snow paskaitoje (vėliau ji išleista kaip atskira knyga „The Two Cultures“) teigė, jog raktas į pasaulio klestėjimą – supratimas, kad Vakarų visuomenes reikia remti dviejų priešingų polių – humanitarikos ir gamtos mokslų – pusiausvyra. Anksčiau dėmesys telktas į humanitarinį išsilavinimą, bet labai trūko gamtamokslinio išprusimo, o dabar, mokslų situacijai pasikeitus, XX a. vidurio argumentą galima taikyti siekiant į švietimą įtraukti daugiau humanitarinių sričių.

Trečioji strategija – humanitarinių mokslų naudos įrodymas. Šiuo atveju naudos rodiklis – ekonominis. Didžiojoje Britanijoje atliktų tyrimų duomenimis, pozicijos, kurias ten užima humanitarinius mokslus baigę žmonės, teikia nemažas įplaukas valstybės biudžetui. Įdomu, kokie rezultatai būtų Lietuvoje? Ketvirtoji strategija – politinė. Suponuojama, jog humanitariniai mokslai naudingi, nes ugdo sąmoningus ir kritiškus demokratinės visuomenės piliečius. Vis dėlto politinis argumentas beveik neveikia ten, kur universitetuose anksti specializuojamasi: Lietuvoje, pavyzdžiui, humanitarinius mokslus baigia vos 10 proc. visuomenės, tad tokia dalis neturi stiprios politinės įtakos.

Paskutinė strategija, kurią aptarė K. Kirtiklis, buvo laimė: humanitariniai mokslai reikalingi, nes suteikia laimės. Bet kam? Matyt, neverta bandyti įrodyti, kad humanitarinius mokslus studijavęs žmogus laimingesnis. Tačiau humanistika kelia klausimus apie tai, koks gyvenimas geras, o atsakymai pabarsto bent jau laimės trupinėlių, atsirandančių iš humanitarinio išsilavinimo suteikiamos refleksijos ir savirefleksijos, kritinio mąstymo, pasaulio ir būties suvokimo. Taip pat svarstytos galimos humanitarų bendruomenių laikysenos, spręsta, kiek požiūris į save lemia kitų sričių bendruomenių požiūrį į humanitariką.

Tradiciškai vyko ir vakaro poezijos skaitymai, kuriuose dominavo eilėraščiai apie jūrą – kai kuriuos išvertė patys skaitovai. Nuostabiai skambėjo eilės graikiškai, T. S. Elioto ištraukos. Simboliškai pirmą vietą užėmė Roko Šimkevičiaus skaitytas Sigito Gedos eilėraštis „Giesmė apie pasaulio medį“. Stebino, kiek daug eilių telpa dalyvių atmintyje ir kaip spontaniškai jos pritaikomos.

Diskusijoms ir seminarui pasibaigus, klausimai liko atviri, tačiau (o tai, matyt, svarbiausia) liko ryšys su dalyviais bei bendruomeniškumo jausmas:

„Literatūros salos“, labiau nei įprasta konferencija, man buvo galimybė susitikti su žmonėmis. „Salose“ diskusijos tęsiasi ir pasibaigus posėdžiams, dažnai pasibaigia tik vakare ar naktį, o kartais ir paryčiais. „Salų“ erdvė skatina atvirumą, kurį sunku pasiekti įprastoje akademinėje aplinkoje, tad „Salose“ užsimezgę ryšiai su kolegomis ir autoritetais yra nuoširdūs. Dalyvius sieja ne tik profesiniai, bet ir žmogiški saitai – nepamirštami, nesutraukomi ginčų. (Vilius Jakubčionis)