„Skalvijos“ kino akademija gegužės 24–25 d. pristatė kino kritikos bei vaidybinio ir dokumentinio kino kursų baigiamuosius darbus. Akademijoje, veikiančioje 7 metus, mokosi 9–12 klasių moksleiviai.

Jeigu turėtumėte visą reikiamą techniką ir gausią kūrybinę komandą, kokį filmą kurtumėte? Neišsiplėskite –­ filmas bus trumpametražis. Bet jis gali trukti minutę, gali –­ ir dvidešimt. Dokumentinis ar vaidybinis? Kažkodėl jaučiu, kad vaidybinius rinktųsi dauguma. O gaila –­ su jais dauguma ir pralošia. Bet tiek to. Tarkim, vaidybinis. Kur filmuosite? Vaidins jūsų draugai ar profesionalūs aktoriai? Ar bus daug teksto, ar daugiau tylos? Jei muzikos, tai kokios –­ klasikinės ar jūsų sukurtos? O jei dokumentinis, tai apie ką pasakosite –­ žmogų (kas jis toks, ką veikia, ar jūs jį pažįstate?), įvykį (seną ar šiandienį, asmeninį ar visuotinį?), o gal gamtą?

O apie ką būtų jūsų filmas, jei jums būtų 18 metų? Nors su gimimo liudijimu nepasiginčysi, mano širdyje tai dar tikrai ne sutema ir vyresniųjų klasių moksleivius neretai palaikau beveik savo bendraamžiais. Tad ir jų sukurtus filmus žiūrėjau susidomėjusi kartos ypatybėmis ir svarstydama, kaip daryčiau pati.

„Skalvijos" kino akademija pristatė ne tik gausybę trumpametražių filmų sinefilams, bet ir nemažos apimties laikraštį spaudos mėgėjams. Nemokamas nespalvotas leidinys „Čia ir dabar" iš pirmo žvilgsnio man sukėlė euforiją: pranykus „370", gatvinė kultūrinė spauda vėl tapo vos kelių zinų entuziastų reikalu. Visgi, kaip ir buvo nesunku nuspėti, tekstai – interviu su I. Jonynu ir M. Splinteriu, Lietuvos ir užsienio, senų ir naujų filmų recenzijos – taip labai nebesujaudino. Gal kažkam tai ir savaime suprantama, bet man buvo netikėta suvokti, kad amžiaus skirtumas tekstuose jaučiamas kur kas smarkiau, nei kino darbuose. Nors nagrinėjamų filmų savitumas intuityviai suvokiamas, jam nusakyti trūksta žodžių. Autorių amžių nesunku atspėti iš tuščio įvardijimo „įdomus", mokykliško „aktualus" (arba dar baisesnio – „opus") bei svarstymo, ar būna taip gyvenime, ar „įtikinamas" filmas, ar vis dėlto ne.

A. Kalinausko ir E. Butkaus recenzijos (dvi iš jų spausdintos LM, Nr. 3455) išsiskiria prisitrauktais kontekstais, įžvalgumu (ypač A. Kalinausko kritika „Nesamajam laikui"). Kritiką argumentuoti visada sekasi sklandžiau nei pozityvius įspūdžius. Net nenumanau, kaip ir ko moks­leivius mokė kritikos kurso vadovės R. Paukštytė ir I. Veiverytė, bet, regis, recenzentams būtų padėję daugiau teorinių žinių (kad ir nesudėtingų) ar tiesiog daugiau pažiūrėtų filmų.

Tačiau čia tik patirties klausimai. Labiau mane nuliūdino tai, kad tekstai vienodi, nė viename nematyti savitesnio stiliaus, bent kokio pamaištavimo prieš žurnalistinę struktūrą „patiko –­ nepatiko – dėkoju autoriams ir linkiu sėkmės kitą kartą". Galimybė būti išspausdintam nekonjunktūriniame leidinyje, nediktuojančiame jokių įsisenėjusių „normalaus" teksto taisyklių, reiškia laisvę eksperimentuoti. Bet, sprendžiant iš tekstų, neatrodo, kad etiketas ką nors būtų bent truputėlį užknisęs.

Filmukus, visus be išimties, žiūrėti malonu, pirmiausia dėl jų puikios techninės kokybės. Nors daugelis galėjo būti trumpesni, kompaktiškesni, suprantu norą pafilmuoti daugiau žmonių, daugiau vietų, skirtingoje šviesoje. Peržiūra neprailgo dėl jau minėto sociologinio intereso: kokias temas, aktorių tipažus, garso takelius renkasi vienos amžiaus grupės žmonės.

Iš dešimties vaidybinių filmukų (kurso vadovas Tomas Smulkis) akivaizdu, kad „Nesamasis laikas" ar, tarkim, „Duburys" moksleiviams yra kur kas artimesni nei koks nors „Redirected". Vieninteliame E. Butkaus „Aloyzas yra Aloyzas" ironizuojama, ir netgi keliais būdais – kontrastingu garso takeliu (Händelis ir Šventinis bankuchenas), atviromis kitų filmų citatomis, teatrališkumu. Visi kiti – dramatiniai, net jei ir su humoro krislais. Savižudybės tema pasikartoja trijuose filmuose. Vienatvės, artimo žmogaus ieškojimo – visuose dešimtyje.

Nuo tiesmukumo gelbsti minimalizmas (J. Juškaitis, L. Margis), dvilypiai personažai (kito jausmams nejautri gražuolė, reprezentuojanti tą angliškai ką tik išmokusio jaunimo kastą, kuri nebeištaria ė raidės („įsimylэjau"), I. Morkūnaitės filme „Lapė ir kiškis"), natūralūs, itin lakoniški dialogai ir daugybė gražių, apgalvotų kadrų.

Geriausiais vaidybiniais rinkčiau J. Grubytės „Akvariumą" – beveik bežodį, sumaniai metaforišką, daugiaprasmį ir šiurpoką filmuką apie į krantą išmestą žuvį. Ir siužetiškai stipriausiai išplėtotą E. Mameniškytės „Aš čia" – komišką detektyvinę-romantinę istoriją su brandžia atomazga.

Šiemečiais dokumentiniais darbais „Skalvijos" kino akademija didžiuojasi ne veltui. Belieka tikėtis, kad kuris nors iš jaunųjų autorių pasirinks kuklų dokumentininko kelią. Vienintelis nuvylęs buvo bendras kurso kolegų darbas „33 kadrai iš Vilniaus", sekant J. Letho 1982 m. „66 scenes from America", – užduotis statiškais kadrais-atvirutėmis atskleisti miestą pasirodė paprasčiausiai per sunki.

Pusę filmų priskirčiau daugmaž tradicinei dokumentikai. G. Vaitkevičiūtės „Nepaliestos erdvės tęsiasi ilgai" pasakojama apie aistrą astronomijai, nuo moksleiviško projekto filmuką skiria puikiai parinktos personažų citatos ir, žinoma, profesoriaus rimtumo moksleivis, besižavintis kelionėmis laiku ir juodosiomis skylėmis: „Keista, kad vienas milžiniškas blynas juodumos, aplink kurį sukasi dujos ir iš kurio eina strypai, gali būti toksai baisus." Iškalbingas vaikas atsiduria ir M. Zdanavičiūtės filmo „Kur pasislėpė Dievas" centre (ne veltui kurso vadovė – G. Beinoriūtė) – šiame darbe įsiminė pradžia, kai personažė imasi filmuoti ir klausinėti režisierę. Egzotiškiausią objektą pasirinko K. Jaroševičius – „Oneiros" pasakoja apie rašytoją Ž. Andriušį ir apie sapnus kaip kiną. Nors matyti autoriaus išsilavinimas ir drąsus užmojis (trūkinėjantis montažas), filmas iš esmės „tekstinis". Originalų objektą –­ balandžius – pasirinko ir L. Aliukonytė, „Skrydis virš" už pirmuosius tris pranašesnis tuo, jog komizmą kuria ne žodžiais, o vaizdais (zagsas ir „Adidas" treningai).

Visai bežodę formą pasirinko E. P. Abukevičius ir J. Žaliūnas filmuke „ARYRA", kuriame miesto judesys verčiamas garsais. Mane nepaprastai pradžiugino šių vaikinų ir vaidybinio filmuko „Lėtis" autoriaus K. Davidavičiaus gebėjimas pasakyti viską, ką nori, per 3 minutes, dinamikos ir abstraktumo siekis (kaip nesunku nuspėti, „Lėtis" taip pat yra apie judėjimą). Poetinis ir L. Margaitytės „Lūžis" –­ jai pavyko palikti plačiausią erdvę interpretacijai (filmuojami atspindžiai vandeny ar stikle).

Įspūdingiausi dokumentiniai man pasirodė A. Kavaliauskaitės „Girdėti klausyti. Klausyti girdėti" – sumanus vaizdo (troleibusas) bei garso derinys, tikrai išradinga dovana chorui „Gaudeamus". Ir M. Šatūno „Šiandien", labiausiai atitikęs mano lūkesčius, – tai filmas apie grafitininkus, romantizuojantis hobį kaip meną ir maištą. Be to, autorius drąsiausiai elgiasi su kamera (ji pritaisoma prie galvos, bėgant siūbuojama ir vartoma).
Maždaug tokį būčiau kūrus ir aš. Tarkim, vaidybinį, tik ne atvirai apie jausmus, o apie veiksmą, laisvalaikį, kiemą, muziką, subkultūrą. Apie tai, kas pirmiausia ir rodo, kad man aštuoniolika, o ne dvidešimt septyneri.

Daugumą tekste minimų filmukų galite pasižiūrėti www.delfi.lt/pilietis/naujienos/balsuok-geriausias-ska-studento-filmukas.d?id=64893005.