Spalio 9–13 dienomis vyko XXVI tarptautinis festivalis „Vilnius Jazz 2013"

Festivalis „Vilnius Jazz" man kasmet sukelia nemažai gailesčio: kai spaudos konferencijoje pasirodo vos 4–5 žurnalistai, kai per atidarymo koncertą „Piano.lt" salė būna pustuštė, kai prieš koncertus daugiau žmonių stoviniuoja pasieniais, nei skuba užsiimti vietas (tai reiškia – nepirko bilieto)... Kasmet nusiviliu, kad taip profesionaliai organizuojamas renginys tokiame gražiame, 100-metį mininčiame Rusų dramos teatre nėra sausakimšas, plačiai aptariamas, analizuojamas, kritikuojamas, švenčiamas. Kažkodėl teatro premjeros būna anšlaginės, apsilankyti „Sirenose" –­ garbės reikalas (kad turėtum apie ką su draugais kalbėti), o džiazas, nors lygiai taip pat pagarsėjęs kaip „geriausias lietuviškas eksportas", liaudies pernelyg nemasina.
26 metus rengiamas festivalis laikosi, kaip sakoma, iš Dievo malonės ir dar, žinoma, dėl pavyzdinio Antano Gusčio atsidavimo. Šiemet džiaugtasi, kad daugelį kolektyvų pavyko pasikviesti dėl Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai, – lyginant su ankstesniais, šis „Vilnius Jazz" tikrai europocentriškas, vakarietiškas, be Azijos muzikantų. Taigi tarsi ir teminis, supažindinantis su konkretaus regiono tradicijomis ir naujovėmis.
Nors nepavyko apsilankyti visuose koncertuose, bet vaizdelis susidarė. Festivalį atidariusi jauna Slovėnijos pianistė Kaja Draksler uždavė nuosaikų, šviesaus liūdesio toną, kuris ataidėjo daugumoje kitų koncertų. Lengvomis, taupiomis kompozicijomis nesiekta stebinti ar sukrėsti – publika kaklus ištempė, tik kai pianistė beskambindama ėmėsi preparuoti fortepijoną. Muzikantė grojo lyg ir labiau pati sau, bandydama tai kompensuoti maloniu bendravimu su klausytojais: jai buvo svarbu savo muziką įžodinti, pavadinti, nurodyti įkvėpimo šaltinius.

Tokiu saugiu, atsargiu, melancholišku džiazu pasižymėjo ir tradiciškai festivalyje rengiamas „Young Power" konkursas, skirtas atrasti ir paskatinti jaunus džiazo muzikantus. Keturių šiemetinių kandidatų į pagrindinį prizą džiazas buvo nuobodus, lyriškas, tegu ir profesionalus, bet nelabai išradingas. Grupės – tą galima suprasti vien iš pavadinimų – susikūrė ką tik ir ilgos karjeros kartu neplanuoja. Pavyzdžiui, „Kaff" ar „r.a.d.d." (pastaroji ir tapo laimėtoja; atskiro komisijos paminėjimo nusipelnė saksofonininkas Donatas Petreikis ir kontrabosininkas Armanas Isojanas). Balsavimo lapelyje kaip favoritus pažymėjau kolektyvą „Legentet", bet, tiesą sakant, po pusvalandžio nebeprisiminiau, kuo jis skyrėsi nuo kitų trijų (ketvirtasis vadinosi „In Albedo").
Nežinau, ar esama koreliacijos tarp klausytojų ir jaunosios kartos muzikantų abejingumo gero džiazo festivaliui. Norėtųsi kasmet festivalyje sulaukti bent vieno tokio drąsaus deimančiuko kaip 2011-aisiais konkursą laimėjusi pankdžiazo grupė „Sheep Got Waxed". Jei jau susitaikėme su Lietuvos neįgalumu roko muzikai, tai jėgos turėtų pereiti kad ir į džiazo galūnes.
Intermedialų projektą „Graphicology" pristatė Briuselio džiazo orkestras. Bigbendai, tęsiantys tarpukario tradicijas, žanro atžvilgiu yra visai kitame stalčiuke nei tai, ką vadinu džiazu. Na, arba politiškai nekorektiškai juos būtų galima vadinti baltųjų buržua džiazu, skirtu užgožti tylą, prablaškyti ir neerzinti. (Neneigiu šio kolektyvo meistriškumo, kalbu grynai apie žanrines klasifikacijas.) O koncertas įsiminė senamadiškumo ir visiško up-to-date deriniu: bigbendas įgarsino komiksus. Na, tikras euroišradimas! Beje, šis orkestras girdimas ir filme „Artistas" – paliegusios šiuolaikybės bandyme imituoti dvasingesnius nebyliojo kino laikus. Philipo Paquet komiksuose (kokybiškesnius vizualiai nei literatūriškai) pasakojamos džiazo legendų (Mileso Daviso, Charlie Parkerio, Louis Armstrongo) biografijų nuotrupos. Taigi sumanymas ir originalus, ir edukacinis.
Viena didžiausių festivalio žvaigždžių –­­ JAV gitaristas Davidas Fiuczynskis, nors lyrišku jo ir nepavadinsi, žiovulį varė kaip reikiant. Jam grojant galvojau (tai, be abejo, visiškai atsitiktinė asociacija) apie pirmą kartą Lietuvoje koncertuosiančias progresyvaus roko legendas „Dream Theatre" –­­ vieną profesionaliausių roko grupių. Ir vieną nuobodžiausių. Berklio muzikos koledžo profesorius Fiu­czynskis, bent jau su Vilniuje atlikta programa, gausia rytietiškos muzikos elementų, pademonstravo žinąs daugybę šaunių elektrinės gitaros efektų. Ir dar kartą įrodė, kad mokėti gerai groti – neužtenka. Koncertas būtų buvęs daug įdomesnis, jei scenoje būtų buvusi vien būgnininkė Amber Baker (dar net Berklio nebaigusi).
Būgnai apskritai buvo šio „Vilnius Jazz" akcentas. Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo duetas sulaukė vienintelės sausakimšos – GTČ trio šlovė nepamiršta, šios pavardės vilniečiams tebėra džiazo sinonimai. Nors koncerte Tarasovas, būdamas kuklus žmogus, davėsi vedamas Čekasino (festivalyje apdovanoto už nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai; Tarasovas taip pagerbtas pernai), būtent jo šviesi dvasia, būgnų elegancija prikaustė mano dėmesį. Jo kolega, žmogus-orkestras, turėjo daug daugiau ambicijų: neapsiribojęs pučiamaisiais ir sintezatoriumi, Čekasinas muzikavo ir modifikuotu balsu (šis nenatūralumas mane gerokai erzino).
Dieninis šeštadienio koncertas buvo festivalio kulminacija. Lyginant būtent su šiais dviem pasirodymais, visa kita skambėjo nykokai. Liudas Mockūnas, ištikimas „Vilnius Jazz" dalyvis, susivienijęs su JAV būgnininku Williamu Hookeriu, padvigubino savo dramatinį intensyvumą. Rinkdamasis lygiaverčius ar net pranašesnius scenos partnerius, Mockūnas įrodo esąs tikrai išmintingas ir drąsus kūrėjas. O Hookeris nuo pirmų garsų pasinėrė į transą, atsimerkė tik nusilenkdamas ir išeidamas riktelėjo: „Fire! Fire!" Tai buvo džiazas.
Po šio dueto pasirodė kitas amerikietis būgnininkas Seanas Noonanas su lenkų styginių kvartetu – iš karto netradicinis derinys. Noonanui į sceną išbėgus su boksininko chalatu bei šlepetėmis ir pradėjus maivytis ties būgnais, pasiruošiau išeiti po 10 minučių. Po 10 minučių sėdėjau nors ir šypsodamasi, bet jau nebe iš ekscentriško muzikanto, bet kartu su juo. Amerikietis, protarpiais padeklamuodamas siurrealistinių nuotrupų apie žmogų mėnulyje ar mėsos kukulius, būgnus mušė kaip tikras pankas, o styginiai priminė G. Gelgoto ansamblio „NI&Co" teatrališką akademiškumą. Iš viso to irgi išėjo tikras džiazas.
Anksčiau mano išsakyta kritika skirta ne festivaliui, o muzikantams, ar dar tiksliau – muzikos tendencijoms. Apie pastarąsias „Vilniaus džiaze" tikrai galima sužinoti daug ir patikimai. Tiesiog ateikite kitąmet, jei, kaip sakė A. Gustys, dar dvasiškai neužgesote.