Emilija VISOCKAITĖ. Iki susitikimo, iki!

„...tai susitiksim!" – vis mojom vieni kitiems šį savaitgalį prasilenkdami Vilniaus knygų festivalyje. „Susitiksim", – atsisveikinau, kai nebeturėjau ką pasakyti. „Susitiksim", – pasakė jis, bet nepasirodė. Pasirodė kiti, kuriuos ne taip norėjau susitikti, bet kurie turbūt norėjo susitikti mane. „Susitiksim!" –­ šūkteldavo man tie, kurie skubėjo. „Susitiksim?" – apkabindavo draugai, ir iš tiesų susitikdavom; dažnai tik tam, kad suplanuotumėm kitą susitikimą.

Skaityti knygas savo malonumui mečiau prieš pusantrų metų (nusprendžiau, kad perskaičiau pakankamai, ir pradėjau žiūrėti filmus). Tačiau knygų pristatymai, literatūriniai renginiai, diskusijos ir konferencijos vis dar traukia, nors tu ką. Tik bijau, kad ne naujų skaitinių aš ten ieškau ir ne žinių įgyti trokštu. Jau bene dešimt metų kankina nuojauta, kad mane iš tikrųjų domina ne tam tikros pramogos ar kultūros įvykiai, o žmonės, kuriuos ten galiu sutikti. Su kuo esi – toks ir renginys. Vienaip būna, jei ateini su kažkuo ir su tuo kažkuo visą laiką būni. Kitaip, jei ateini vienas, bet žinai, kad prie kažko prisitrinsi. Arba gali visą laiką slankioti vienas ir tik linksėti į šalis pažįstamiems: „Susitiksim!"
Pirmajame Knygų festivalyje mane ir ištiko trečiasis variantas – čia su niekuo nepabuvau, bet sutikau visus. Dažnu atveju tai lėmė renginių ir erdvių gausybė. Dažniausiai – per didelė žmonių koncentracija mažame plote. Knygynas „Mint Vinetu" keliskart sulaukė brazdžioniškos žmonių spūsties, taip pat ir klubas „Soulbox" ar baras „Marsas". Sustodavai ties durimis ir pasistiebęs bandydavai apžvelgti, kas susirinko.
Pakliuvęs vidun, galėjai sutikti Venčkauskaitę ir Tumasonytę, kurių rengtų „Skaitymų iš nusirenginėjimo" reklama buvo sėkmingiausia. Nors beveik niekas neapsinuogino, čia galėjai sutikti pradedantį rašytoją Škėmą, Salomėją ar net Charmsą, o jauno veido Mačiulis pasakojo: „Pradėjau plikti; neseniai perskaičiau Beketą, jis man daro įtaką; ekrano užsklanda man kelia nerimą." Kituose skaitymuose, pavadintuose „Girtuoklių dainomis", susitiko penki seni... draugai – Januševičius, Norvilas, Burokas, Jakučiūnas ir Dekšnys. Buvo atvirai pasakojamos girtuoklysčių istorijos ir skaitomi sunkiais paryčiais rašyti tekstai. Vyko ir slemo turnyras, kur užšokęs ant stalo triukšmavo Bacevičius, bet vis tiek laimėjo Kudirka. Ir Maironio susitikimas su Bukowskiu, kurio nemačiau ir negirdėjau, nes gatvėj stovėjau.
„Titaniko" erdvėse tęsėsi „vargdienių ir padugnių dialektika": su Ravaleco romanu „Padugnės giesmė" („Kitos knygos") klausytojai buvo supažindinti to paties Bacevičiaus, kuris siūlėsi nusimauti kelnes, kad geriau matytųsi ant jų nubraižyta jo gyvenimo Paryžiuje schema. Vaizdo įrašuose šmėžavo nuotaikingasis Barysas-Baras, o Rudokas Antakalnyje ant suoliuko skelbė, kad „normalūs rašytojai tarpusavyje bendrauja girti, nenormalūs –­­ su šlipsu". Prisigrūdusiame kiemelyje skambėjo muzika, o viduje –­ kalinių ir narkomanų žargonas (šį žodyną išleido „Kitos knygos").
Ramesni renginiai irgi nestokojo susidomėjusiųjų (studentai – jų čia buvo absoliuti dauguma –­­ gal ir neturi perkamosios galios, bet laiko tai turi tikrai). Buvo galima susitikti su Grainyte, grįžusia iš Pekino, tačiau ji negalėjo atsakyti, nei kas jai ten patiko, nei kas nelabai, mat viską jau parašė dienoraščiuose („Vaga"). Poeziją skaitė Cibulskas ir draugai, rimtais veidais dėstę krūtų apologiją. Iškalbingai ir kokybiškai pristatytas naujas Nabokovo vertimas „Žvelk į arlekinus" („Baltos lankos"), sužinojome, kad rašytojas nesigaudė erdvėje, nevairavo ir nemokėjo sulankstyti skėčio. LUNI kalbėjo „amžinų mirtininkų" temomis – apie literatūros kritiką ir apie literatūros skurdą apskritai. Šalia įsipaišė ir diskusija apie eseistiką (buvo pastebėta, kad diskusijų apie poe­zijos ar romanistikos situaciją Lietuvoje nebūna, bet apie eseistiką –­ nuolatos).
Lyginant su Muge, Festivalis galėjo pasigirti, pavyzdžiui, nuostabiu vaizdu iš „Titaniko" terasos į Tris kryžius. Tačiau ir ta, ir anas pirmiausia yra progos susitikti. Štai draugas, pargrįžęs iš Ang­lijos, sakė niekada nematęs gyvo Tamošaičio ir daugelio kitų „kultūros herojų". Kitas, iš ten pat, irgi vis pasidomėdavo: „Kas čia kalba? O dabar?" Galėjai pasigesti nebent Užkalnio, kurio – kaip buvo girtasi –­ festivalyje nebuvo.

Draugai