Emilija VISOCKAITĖ. Santara tamsoje

Priešjubiliejinis, 19-asis, „Santaros-Šviesos" suvažiavimas įvyko Joninių savaitgalį Alantoje, Molėtų rajone. Jį galėjau lyginti su užpernykščiu ir su 2007-ųjų (iš pastarojo prisimenu R. Valatką, kuris šnekėjo kitaip nei visi ir visi tuo piktinosi, daugybę šnekėjimo apie „Santaros" praeitį, jos autoritetus (L. Mockūną) ir A. Sverdiolo braižytas schemas).
Šiemetinėje konferencijoje gausiai dalyvavo jaunoji karta. Seniesiems santariečiams tai turėtų būti ypač svarbu, jie turėtų jaunimėlį kalbinti, klausti jų vardų ir užsiėmimų, nepalikti jų vienų palapinių miesteliuose tarp medžių ir sporto salėje, gerti alų bei vyną kartu su jais, nes jaunimėliui „Santaroje" susirenkanti intelektualinė grietinėlė daro didžiulį įspūdį ir jie nori būti kalbinami, be to, čia suvažiuoja bent dalis ir paties jaunimo intelektualinės grietinėlės. Tarp senųjų santariečių ir įvairių dalykų ekspertų buvo įterptas pranešimas šiemet politikos bakalaurą baigusio M. Bundzos. Jam pritrūko retorikos gebėjimų (juolab kad „Santaros" esmė yra retorinė, kalbėjimas yra jos pagrindinis produktas, kaip sakė tas pats M. Bundza), tačiau iškelti klausimai – kodėl „Santara" taip mėgsta kalbėti apie „Santarą? kur dingo „Šviesa", ar liko tik „Santara" tamsoje? kodėl organizuoja ir diskutuoja vis tie patys? kodėl menai, kultūra liko tik vakaro pramogom? – nesulaukė didesnio vyresniųjų dėmesio. Diskusijose iš publikos pasigirsdavo ir jaunų balsų, kuriems ne visad sekėsi aiškiai formuluoti klausimus, bet kažkas tikrai rūpėjo. Emocingas moksleivės klausimas S. Žukui apie „cenzūruojamus" vadovėlius sulaukė net plojimų, tačiau E. Aleksandravičius sukūrė prastą precedentą, kai susierzinęs numojo ranka į studentės klausimą, atseit, negi visą pranešimą dabar turėsiąs kartoti.
O juk apie toleranciją ir pagarbą kitam buvo šnekama visą pirmąją konferencijos dieną. Liberalumas skelbtas doro žmogaus sinonimu, vienintele tiesa ir vertybe. R. Bulota piktinosi grupės „Skylė" pasirodymu koncerte, organizuotame „neonacių", šalia kitų „fašistinių grupių" – anot jo, čia ne estetikos klausimas ir turėtume „Skylės" daugiau nebeklausyti. Dar jis sakė, kad „liberalizmas – tai vienareikšmiška pagarba vienas kitam", kas man pasirodė gana keista, nes šiaip jau pasaulis pilnas puspročių, kuriuos galima užjausti, bet kam juos gerbti? Juolab kur tada dėti „fašistines muzikos grupes" ir „neonacius" –­ prie nežmonių?
L. Donskis yra tiesiog pats liberalizmo įsikūnijimas. Kalbėdamas jis vis sakė „mes, liberalai" turėtume daryti tai ir nedaryti to, tarsi partijos suvažiavime, nors jokiame popieriuje savo narystės netvirtinau. Programoje L. Donskio pranešimas nebuvo numatytas, bet moderuodamas jis jų perskaitė bent tris, kas visai nepriminė dialogo erdvės, kurią turėtų konstruoti liberalizmas. Šnekėdamas L. Donskis visada yra teisus, visada kalba teisingai ir be pykčio, su pagarba kitam, kitokiam, kurio paprastai aplinkui tiesiog nebūna. A. Sverdiolas, ieškojęs žodžių, „kaip čia šlykščiau pasakius", per konferencijos aptarimą sulaukė plojimų ištaręs: „užkniso tas liberalizmas". Anot jo, šitoks diskursas – „tai distrofikų kalbos apie fizkultūrą: rytoj nusipirksim hantelius ir imsimės atsakomybės". Reikia bandyti šnekėti nepamokslaujant, nenormatyviai, nes „vien save giriame, o kitus peikiame". M. Drunga pasidžiaugė, kad „mes mąstome. Bent jau tiek". Liberalizmas abejonės sulaukė ir iš A. Navicko: „Kaip tam anekdote: su kuo ribojasi Tarybų Sąjunga? – Su kuo nori, su tuo ir ribojasi. Tai čia apie liberalizmą." Iš „Bernardinų" vyriausiojo redaktoriaus abejonės sulaukė ir jaunoji karta, kuri „vis neužauga".
Pirmąją dieną buvo priminta, kad „Santara" susikūrė JAV 1954 m., o ją ir Vokietijoje veikusią „Šviesą" suvienijo bendra esmė – tolerancija, atvirumas Vakarams, humanizmas, lietuviškumas, visuomeniškumas, liberalizmas, veikimo ir minties laisvė. Linksmai pradėjęs M. Drunga užbaigė tuo, kad „Lietuva dabar labai labai blogos būklės" (Garliavos tema atsikartojo ir V. Adamkaus, senojo santariečio, sveikinimo kalboje). Kaip įprasta, buvo daug kalbama apie „Santaros" tapatybę. E. Aleksandravičius sakė, kad tai neaiškiųjų, save besiaiškinančių žmonių spiečius, organizacija be organizacijos, be vadų, atsisakanti galios. D. Kuolys siūlė galios siekti, nes jei ne mes, tada ją įgis kiti (ar juos irgi gerbsime?). Jaunimo iškeltas klausimas, ar bus galima kur nors futbolą pažiūrėt, sulaukė A. Sverdiolo atsako, kad tai esąs „simptominis tapatybės klausimas, nes „Santaroj" nėra klientų ir aptarnaujančio personalo, norite žiūrėti –­ susikurkite tokią galimybę".
A. Navickas džiaugėsi, kad „mes visi kartu kažkur nejudame, nes netilptume ir nebūtinai mums į vieną vietą reikia". Klausimų profesionalas G. Mažeikis siūlė sureikšminti ne vien tapatybę, bet ir skirtybę. Lietuvos situaciją jis apibūdino optimistiškai: „Kuo blogiau, tuo linksmiau." Anot jo, tikroji revoliucija yra ne tvirtas kumštis ir tiesus kelias, o daugybė mažų pokyčių: „Kai viskas blogai, tai nieko geriau būti nebegali. Tu tada alsuoji pilna krūtine ir gali viską pakeisti."
Antros dienos pusė buvo skirta Lietuvos santykiams su kaimynais. Klausta, ar palaikom aktyvius ryšius su Rusijos opozicija. Taikomosios matematikos profesorius A. Piontkovskis iš „giliosios opozicijos" teigė, kad režimas pirmiausia miršta galvoje, kai niekas nebetiki jo skelbiamomis idėjomis, ir kad būtent tokioje stadijoje dabar yra putinizmas. K. Almenas pateikė Rusiją per „tamsų zerkalą", t. y. internetą. Remiantis viena interneto apklausa, rusai nedraugiškiausiomis valstybėmis laiko Gruziją ir JAV, po kurių rikiuojasi „pribaltai" („nemaža garbė mums"). Istorikė J. Kiaupienė šią perspektyvą papildė: V. Putinas įvedė naują šventę (neprigijusią), skirtą paminėti 1612-uosius, kai rusai išsivadavo iš lietuvių ir lenkų okupacijos.
Apie santykius su lenkais buvo šnekama labai mandagiai (galbūt dėl to kai kas snaudė, o kai kas traškino alaus skardines). Visus čia suvienijo anglų kalba, tik Lenkijos PEN centro prezidentas (paradoksalu) kalbėjo lenkiškai ir per ilgai, užsirašiau tiek, kad Lietuvos multikultūralizmo problema monokultūrei Lenkijai nesuprantama.
Neatvykusio R. Juozapavičiaus vaidmenį atliko A. Mickūnas su improvizuota prakalba apie pasitikėjimą jam būdingu „ypač rimtu stiliumi". Sakė nepasitikįs tais, kurie negeria alaus, E. Juodvalkei replikavus, kad ji negeria, konstatavo: „Matyt, ištvirkus esi." Anot A. Mickūno, kitais gali tekti pasitikėti, kai nieko kito nebelieka, per prievartą. Tačiau turėtume išmokti atsiduoti kitam be baimės: „Nes jei pasitiki kitais, jei atsiliuosuoji, tai ir jie atsiliuosuoja."
Estas R. Raudas, lietuviškai šnekantis geriau nei bet kokios mūsų vietinės tautinės mažumos, pasisakė už pliuralistinę istoriją ir priskyrė save prie anarchistų, anot jo, arche – tai sena pradžia, duodanti teisę valdyti kitus. Tai falsifikuotas susitarimas, kai mokytoja vaikams sako: „Susitarkim, kad kai aš kalbu, jūs tylit."
S. Žukas reklamavo savo leidyklos projektą „Ar turi alibi?", detektyvines istorijas, kurias rašė moksleiviai ir kurios atskleidė, kaip tie moksleiviai jaučiasi (disharmonija, nepasitikėjimas nei valdžia, nei šeima, patyčios, alkoholizmas ir pan.). Atrodo, šitai jau turėtume būti išmokę mintinai. Viena iš atvykusių moksleivių klausė, kaip pasitikėti valstybe, kai „žmonės gauna 600 Lt atlyginimą, o kainos vis auga". Kita mergina taip pat klausė: „Ką daryt?" „Santara" atsako taip: „Ką mes galim padaryt? Na, galim bent jau kai ko nedaryti." Kiekvienas pats turi stengtis išlikti padorus, pavyzdžiui, neskaityti „Lryto". 2007-aisiais identišką patarimą davė R. Valatka: „Jei apie, jūsų manymu, protingą žmogų laikraštis parašė blogai, tai jūs, kaip protingas žmogus, tiesiog nustokite jį skaityti."
Ir pirmą, ir antrą vakarą gavome kokybiško meno dozę: žiūrėjome filmą-instaliaciją „Gyvasis vyšnių sodas", kurio įspūdį kiek pagadino užsitęsęs A. Liugos pasakojimas apie „projektą", ir klausėmės solidžios poezijos (K. Platelio, D. Kajoko ir A. A. Jonyno), S. Parulskio negęstančią žvaigždę pakeitė visus pradžiuginęs J. Gimberis, skaitęs miniatiūras apie „mokesčių mokėtojus". Abu vakarus buvo žiūrimas futbolas, tiesa, menkai ir daugiausia moterų. Su juo konkuravo dokumentinis filmas apie 1941 metus Lietuvoje ir diskoteka.
Programoje buvo numatytos dvi diskotekos. „Filologinės" neradę, nusprendėme, kad štai tokia ir yra žadėta VU Literatūros katedros produkcija. O „Nerijos" bei L. Donskio retro diskoteka mokyklos aktų salėje buvo ilga ir intensyvi, pasirodė net vietinių, iš kurių mažiausiai vienas buvo išvestas pavyzdinio apsaugos darbuotojo (užklaustas apie gyvenimą provincijoje, didžiavosi Alantos technologijos ir verslo mokykla (joje ir vyko konferencija), įvairiomis savo užimamomis pareigomis ir pasakojo jaučiąs atsakomybę spręsti rajono jaunimo problemas). Joninės vyko neypatingai: vienas laužas, dainos, pora vainikėlių. Paparčio žiedo neradom, užtat radom šlapią miegančią karvę. Aktų salėje pusę penkių ryto pasirodė A. Mickūnas ir bandė šokdinti jaunimėlio likučius (profesorių, kaip įprasta, persekiojo būrys ištikimų gerbėjų, vakarietiškai vadinamų „groupies").
10 val. ryto žvalutis (apie šį fenomeną rašyta ne kartą, bet dėl to jo daromas įspūdis nemažėja) A. Mickūnas jau moderavo pranešimų eigą: tiesa, jų trukmės nekontroliavo, nes neturėjo laikrodžio. A. Sverdiolas, anot jo, esąs „poetas ir puikus pesimistas", o M. Gutauskas – pesimistiškas net apie pesimizmą. Pastarasis kalbėjo apie nepasitikėjimą, „pas mum" dominuojančią įtarumo perspektyvą. Cinizmas taip pat yra įtarus, demaskuojantis žvilgsnis, tai besijuokianti, bet nelinksma sąmonė.
A. Sverdiolas nagrinėjo išminties dorybę. Tai sprendimo galia, sugebėjimas pasverti vertybes ir nustatyti jų santykį, darną, saiką. Darna ir saikas yra labiau estetiniai, nei loginiai sprendiniai, dėl to išmintis kai kuo panaši į skonį. Anot A. Sverdiolo, išmintis nieko nesiekia, ji atoki ir rami. Toliau ramiai buvo šnekama apie tai, kad Lietuvos viešąją sąmonę akivaizdžiai prispaudęs kvailumo blokas. Lietuviai nemokantys nei kietai, principingai, nei minkštai, supratingai spręsti. Svarbiausiais klausimais neįmanoma gauti jokios analitikos, ekspertų nuomonės, vien lozungus ir klišes. Kalbėdamas porai šimtų lietuviškųjų intelektualų, filosofas klausė: „Kur mūsų valstybės smegenys, ar kas nors matėt? Sako, organizmas negali būti be galvos. Ogi puikiausiai! Net nepasigenda."
Konferencija kažkodėl buvo užbaigta specializuotais pranešimais apie paveldosaugą, skaitytais R. Kilčiausko ir L. Tuleikio. Pastarasis, pasitelkęs piešinėlius su karvėmis bei Trampienės (D. Trumpo žmonos, „bedarbės") ir G. Versace's rūmų pavyzdžius, kalbėjo apie antstatų kultūrą ir sulaukė sverdioliškos reakcijos: „Mane papiktino viskas, ką jūs pasakėte." Dar užsirašiau, kad Lietuvoje paveldosauga siekia užimti ir valdyti kuo daugiau plotų, kaip kare.
„Santarą-Šviesą" užbaigė Lietuvos him­nas (kartais norėtųsi, kad tylią, liūdesingą giedojimo manierą papildytų futbolo gerbėjų aistra) ir istorinė ekskursija, į kurią vykti patingėjau. Grįžtant namo, K. Almenas pasakojo, kaip tapo santariečiu: M. Katiliškis pakvietęs jį į renginį, kur skaitomi pranešimai, tačiau jis atsisakęs, nes pranešimų jau buvo prisiklausęs pakankamai. Tik sužinojęs, kad ten suvažiuoja „visos gražiausios mergos", apsigalvojo. Iš savo pusės galiu pridėti, kad bernai taip pat vieni gražesnių. Juk naktys ilgos, o santara – tai susiklausymas (LKŽ). Vis dėlto „Santarai-Šviesai" norėčiau palinkėti ne tik darniai, taikiai vienas kitam pritarti, bet pasikviesti „nesantariečių", daugiau ginčytis ir nesutarti, nes pagyrimai ir meilikavimai yra išties nuobodus reikalas.

Draugai