Kaip eksportuoti lietuvišką popmuziką? Kodėl pas mus neužauga nė viena tarptautinė žvaigždė? Ar mes nemokam groti, ar tiesiog iš principo esam niekam neįdomūs? Priešindamasis tokiems neviltingiems klausimams, Muzikos informacijos ir leidybos centras muzikos industrijos mugei MIDEM 2013, vykusiai Kanuose sausio pabaigoje, išleido dvi kompaktines plokšteles, kurių viršelyje pažymėta: „Music export. Lithuania“. Užrašas kitoje pusėje sako: „Promotion only. Not for sale“, taigi jų neįsigysite ir vargu ar atsisiųsite. O gaila, nes ne tik užsienio leidyklos ar žurnalistai čia išgirstų šį tą naujo, bet ir tūlas paniuręs lietuvis.
„Note Lithuania 2013“ rinkinį sudaro pernykščiai popmuzikos, roko ir elektronikos kūriniai. Išsamių atlikėjų aprašų autorius Ramūnas Zilnys (galima spėti, kad jis yra ir rinkinio sudarytojas). Tekstai, kaip R. Zilniui įprasta, vaizdingi, su ironijos gaidele, nuorodomis į platų autoriaus muzikinį akiratį. Jie įdomūs dar ir tuo, kad lietuviškos popmuzikos situaciją pateikia pagal užsieninį pavyzdį: minimi „Lithuanian Grammy“, „Lithuanian Alternative Music Awards“, tarptautiniai koncertiniai turai, užsienio leidyklos... Naivus užsienietis gali pamanyti, kad Lietuvoje veši visiškai normali muzikos kultūra. Autorius nepagaili didingų šlovinimo frazių („destined to wow the crowds“, „make audience gasp in awe“), pabrėžia, kad rinkinyje galima rasti net tris MTV apdovanojimų laimėtojus (nutyli, kad tai Baltijos šalių MTV). Tokia savigyra paveikumu visada pralošia humorui ir ironijai.
Na, o muzika – kokybiškiausia, kokią tik turime. Kaip rašoma įžangoje, „kažkokiu keistu būdu pasaulio ekonomikos prob­lemos pasitarnavo lietuviškai muzikai. Galima net sakyti, kad 2012-aisiais tarsi iš niekur iškilo daugiausia jaunų įdomių atlikėjų“. Iškilo jie patys, be radijo stočių palaikymo, pasinaudoję socialiniais tinklais, mažomis scenomis, profesionalia vadyba.
Iš bendro konteksto iškrenta pirmoji „pakelta nata“ Girmantės Vaitkutės atliekama „Time to Shine“, skirta greičiausiai švedams. Balsas balsu, bet popbaladė iš tolo dvelkia „Eurovizija“ ir gerokai klaidina. Nes visas likęs rinkinys – labai aiškios krypties, iš pažiūros skirtingi atlikėjai skamba tarsi vienoj dirvoj užauginti (o juk taip ir yra, išskyrus porą sąlygiškų išimčių). Kur kas progresyvesne įžanga būtų tapusi ironiška instrumentinė džiazrokinė „InSearch“ kompozicija „Baobabism“ (geriausias kūrinio pavadinimas rinkinyje).
Bent pusėje rinkinio dominuoja moterys. Galbūt dėl to iš esmės tai yra lopšinių albumas. Skandinaviškai šaltas „Rasabasa“ (vienintelis lietuviškas grupės pavadinimas rinkinyje) dream pop „Arrows“, blyški uždara Jurga („So Blue“), pamaiviška, bet užburianti Jazzu ir Leon Somov („Pretender“), Mario Basanov su Athena Radford („Like A Child“), melancholijos karaliai „mmpsuf“, akustinės rusaitės „Volumetears“. Lyrišką kompaniją papildo „Face White“ (Sauliaus Prūsaičio) daina „Meile tu“ (vaikiška, ypač nežinant S. Prūsaičio humoro; šiaip ar taip, tai vienintelė rinkinio daina lietuvių kalba) ir neišvengiamas Markas Palubenka (rašoma, kad pernai jis surengė beveik 100 koncertų, ir, kad būtų tvirčiau, pacituojamas žurnalo „Mojo“ kritikas: „He really is good“).
„ReedNoBrass“ pristatomi tingiausia daina – sleeper hit „I Want You Back“ (galbūt viena geriausių lietuviškų dainų?). Naktinės muzikos žanrui priklauso ir supergrupė „Kurak“ su Karolio Ramoškos bosu.
„The Ball & Chain“ (Jurgio Didžiulio ir Ericos Jennings) dainelė „When We Split Up“ bent kiek gyvesnė, šokli, bet, kaip ir dauguma, minimalistinė (gitara ir balsas). Roko duoda tik trys grupės: veržlūs „Without Letters“, tvarkingi ir nuobodūs „Colours of Bubbles“ ir grubiausi „The Perfect Pill“ (buvę IR). Nors ir bandžiau skųstis dėl lyrizmo perkrovos, būtent šie trys roko bandymai rinkinyje silpniausi: pernelyg akivaizdžios ir senstelėjusios užsienio kopijos (na, tik „Without Letters“ moksliukiškas rokelis išties smagus), be to, nė iš tolo neprilygsta gyviems šių grupių pasirodymams.

Rinkinyje „Folk Note Lithuania“ sudėtos lietuviško folk­loro interpretacijos (sud. Ugnius Liogė). Albumas tiesiog tobulai apipavidalintas ir dar su tikro medžio detale (abiejų CD dizainas – Jurgio Griškevičiaus). Aprašymai (Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės, U. Liogės, Jurijaus Dobriakovo) sausi ir vienodi, atlikėjų savitumai neišryškinti (liko jausmas, kad visi groja kanklėm ir dainuoja sutartines; net jeigu ir taip, sprendžiant iš įrašų, tikrai skirtingai).
Šiame CD vėlgi nepasirodome kaip itin drąsi šalis. Karaliauja už širdies griebiantys balsai (Veronikos Povilionienės, „Visi“ vyrų). Sujaudina ir ansamblių spinduliuojamas bendrumo jausmas, rimtas požiūris į tautos tradicijas, tvirti įsitikinimai. Pristatomi įvairių metų įrašai: ir autentiškos liaudies dainos (Evaldas Vyčinas, „Trys keturiose“, „Vydraga“), ir eksperimentiniai bandymai („Sutaras“ su saksofonu).
Lengvą popfolklorą atlieka „Sedula“, Rugiaveidė. Dauguma kitų kompozicijų – rūsčios, skausmingos: tolimas būgno ritmas „Kūlgrindos“ dainoje „Apėja sauliūte“, išdidus Rasos Serra balsas didingame ambient projekto „Donis“ kūrinyje „Kas tave šaukia“ (bene tolimiausiame tradiciniam folkloro supratimui). Liūdni ir „Gyvata“, ir „Pievos“. Pastarieji čia vienintelis tikras folkrokas. Šokdinti fleitos vinguriavimais vis dar pakenčiamai sekasi „Atalyjai“, bet „Žalvarinis“ jau seniai yra artimesnis popmuzikai (užtat liaudies dainoje dera jiems pritariančio Marijono Mikutavičiaus kimus balsas).
Šviesių dainų radau vos tris ir visos puikios: gaivus „Kamanių šilelis“ su savadarbiais instrumentais, atsipalaidavusios „Margos muzikos“ solistės („Raselė“) ir, smagiausia, Kauno jėzuitų gimnazijos folkloro ansamb­lio „Ale va“ daina „Iškrėta vuoras“ apie krienus, drignes ir „arielkos plečkelį“.
Būtų mano valia, į tokį rinkinį būtinai įmaišyčiau tikro baisaus pagoniško metalo iš provincijos gūdumų – iki pilnos laimės man tik jo ir tetrūksta. Nes kuo daugiau klausau, tuo labiau atrodo, kad abu šie rinkiniai tiksliai atspindi dabartinės lietuviškos muzikos dvasią ir pasiekimus. Nesvarbu, kad viename žodžiai angliški, kitame –­ archajiniai, bet lyrizmas nesuvaidintas. Taip ir norisi šituos CD padalyti lietuviams kad ir per Kovo 11-ąją, nes užsienietis visa tai gali ir pro ausis praleisti, bet mes –­ tai tik per širdį, tik per širdį.