Erlend Diagilev. Lietuviškosios komiksų kultūros paieškos

Praeitą dešimtmetį Lietuvoje apsilankiusiam svečiui iš kaimyninės šalies būtų susidaręs įspūdis, kad Marijos žemėje egzistuoja bent primityvi komiksų kultūra – tuo metu spaudos kioskuose ir prekybos centrų lentynose dar nesunku buvo rasti mokyklinio amžiaus vaikams skirtų spalvotų žurnalų su vaizdų sekomis. Sėkmingesni tokių leidinių pavyzdžiai ankstyvaisiais XXI amžiaus metais sugebėdavo išsilaikyti rinkoje keliolika mėnesių, o šiandien jau legendomis tapę leidybos perlai – net keliolika metų. Ir vis dėlto – nesuskaičiuojama galybė vien komiksams skirtų leidinių nustojo eiti po poros pirmųjų numerių. Šiandien vaikams bei paaugliams skirtų komiksų spaudoje rasi nebent su žiburiu ieškodamas, o „rimta", vakarietiška komiksų kultūra nedrąsiai bando užimti labai ankštą nišą.

Tą spalio vienuoliktąją net oras buvo šlykštesnis už šlykščiausias prognozes. Pakeliui į paskaitas uraganinis vėjas sugebėjo taip klastingai nuplėšti tvarkingai aplink mano kaklą užrištą šaliką, kad besivydamas jį, permainingų oro gūsių blaškomą tarp Bernardinų gatvės namų, patyriau vieną didžiausių asmeninių nesėkmių tą mėnesį – kad ir kaip greitai bėgau, vertinga mano aprangos detalė, lyg jokiuose dokumentiniuose filmuose dar nespėta atvaizduoti gyvatė skraiduolė, nutūpė ant vieno iš mažaaukščių senamiesčio namų stogų ir daugiau niekada nebepasirodė.
Cigaretes, kurias tais metais įvardijau kaip paskutines normalias likusias Lietuvos rinkoje, tą antradienį išspjaudavau nesurūkęs nė pusės, kadangi tokią siaubingą dieną net jos man atrodė nepaprastai šlykščios. Iš apsiniaukusio dangaus laukiau tik gausių žarnyno infekcijų iškamuoto ligonio trydos konsistencijos kritulių ir šis žadėjo netrukus išpildyti mano lūkesčius. Galiausiai liūtis, susimaišiusi su kiek kietesnėmis padangių dovanomis, užklupo mane jau keliaujantį iš Gariūnų stotelės autostrados link. Ir užpuolė nestokodama sadizmo.
Tą baisią dieną, kaip tyčia, Lietuvos vyrų futbolo rinktinė, užbaigdama vieną nesėkmingiausių savo istorijoje Europos čempionato atrankos ciklų, turėjo susikauti su Čekijos ekipa. Keliavau autostopu į Kauną, kad palaikyčiau lietuvius, –­ vienintelis iš visos chebros, nes tokiu oru niekas nesiryžo prisijungti.
Išėjęs į plentą supratau, kad kelių šimtų kilometrų spinduliu sunku būtų rasti kitą tokį debilą. Žiūrėdamas, kaip greitai autostrados prieigose kaupiasi lietaus vandenys, formuodami vis didesnes balas, įsivaizdavau, kaip šimtai futbolo sirgalių, lengvai įkaušę ir susigrūdę į devynviečius mikroautobusiukus, skanduoja šūkius linksmai riedėdami trasa Vilnius–Kaunas.

Fragmentas iš žurnalo „Peliukas Mikis“, 1993, Nr. 2, „Egmont Lithuania“
Vienintelė paguoda sustojo šalikelėje po mano desperatiško trypčiojimo prie kebabinės. Pilkas vilkikas, tempiantis paskui save tonas sufasuotų medienos plokščių iš Lietuvos baldų gamintojų – protu neaprėpiamą šyrpotrebinio faršo kiekį, po dviejų dienų turėjusį atsidurti Vokietijos „Ikea" sandėliuose.
Vilkiko kabinoje buvo šilta, per radiją plyšavo Merkuris. Iš besivoliojančios racijos šoferio kolegos nuolat skundėsi, kad viršininkai skambina jiems paeiliui kas penkiolika minučių ir „pisa protą".
Su furistais važiavau toli gražu nebe pirmą kartą, tad apie ką kalbėti įveikiant trasos kilometrus, žinojau vos įlipęs: specifinio darbo motyvacija, dažniausios kryptys, tipiškiausi kroviniai. Kaip įprasta, nuo tokių temų perėjome prie dar asmeniškesnių: laisvalaikis, pomėgiai, tolimųjų reisų metu įgyti įpročiai. Furos salone pastebėjau nemažai spaudos – kelis žurnalus, porą savaitės senumo laikraščių ir... padorų kiekį užsienietiškų komiksų. Serge'o Le Tendre'o „La Quete de L'Oiseau du Temps", Olivier Vatine'o „Aquablue", Thierry Smoldereno „Colere Noire", Fabieno Vehlmanno „Green Manor", Christiano Perrissino „El Nino" ir dar begalė man nežinomų pavadinimų mirgėjo krūvelėje ties išskleistu kukliu gelsvu čiužiniu. Dauguma komiksų buvo angliški arba prancūziški, keli italų autorių kūriniai buvo išversti į anglų kalbą.
– Ir komiksus skaitote? – paklausiau.
– O, mėgstu paskaityti, kai atsiranda laiko. Prancūzų kalbą jau seniai moku, anglų prieš porą metų mokytis pradėjau, tai dabar turiu progą suprasti, kad visai įdomus dalykas, – pasakojo furistas.
Apie tai, kad komiksus Lietuvoje įprasta laikyti tik vaikams ir paaugliams skirtu produktu, kalbos net nebuvo. Atrodė, kad vairuotojui užsienyje perkant komiksus tokia mintis net nebuvo kilusi.
Vakarų Europoje suaugusiesiems ir mokyklinio amžiaus jaunimui skirti komiksų leidiniai užima apylygę rinkos dalį. Prancūzijoje, Šveicarijoje, Švedijoje ir Olandijoje „rimti" komiksai, orientuoti į vyresnę auditoriją, net šiek tiek lenkia „vaikiškuosius". O Vokietijoje vaikiškų komiksų leidybos rodikliai lenkia suaugusiųjų daugiau nei dvigubai. Tiesa, čia atskirą nišą užima jaunimui skirti komiksų leidiniai – specifiniai žurnalai ir knygos, kurių turinys nėra priimtinas jauniausiam skaitytojui, tačiau per lengvas ir vidutinio amžiaus sulaukusiam šeimos vyrui.
Lenkijos knygynuose rasi beveik vien tik mokyklinukams skirtus komiksus. Specializuoti kioskai ir nedidelės parduotuvės, kurių čia jau keleto esama, gali pasigirti daug didesne pasiūla – vienintelė problema, kad „stambesni" rimtų komiksų leidiniai (knygos ir almanachai) pastaruoju metu čia leidžiami vis rečiau. Juos pamažu išstumia kiek lengvesnio pobūdžio, tačiau vis dar į vyresnę auditoriją orientuoti satyriniai komiksai – tiesiog nuostabu, kaip ši atmaina dabar Lenkijoje suvešėjusi.

Fragmentas iš žurnalo „Mickey Mouse“ pirmojo numerio lietuvių kalba, 1991, „Respublikos“ leidyba
Marijos žemė pasaulinės komiksų kultūros paraštėse atsidūrė neatsitiktinai. Pirmiausia tai lėmė sovietmetis. Lietuviškojo tinklalapio komiksai.com įkūrėjas Audrius Kaminskas Lietuvos atsilikimą nuo Tolimųjų Rytų ir Vakarų Europos laiko tam tikros tradicijos pasekme: „Lietuva su savo komiksų kultūra niekada nebuvo vienodose startinėse pozicijose su kitomis šalimis. Sovietų Sąjungoje komiksai buvo niekinamas kapitalistinis atributas. Teko girdėti, kad „Šluotos" redaktoriai sulaukdavo priekaištų „iš aukščiau" dėl žurnale spausdinamų rimtesnių komiksų. Tik visiškai infantilūs komiksai jauniausiems skaitytojams skirtuose žurnaluose buvo laikomi nepavojingais.
Atgavę nepriklausomybę neatsidūrėme arčiau JAV, Japonijos ar Vakarų Europos, požiūris į komiksus išliko toks pats negatyvus. Jau pradėjo dvidešimt metų, turėjo užaugti nauja karta, bet pakalbinus Lietuvos žmones, stereotipinis nusistatymas išlieka toks pat ryškus." Audrius kartą kalbino jauną mamą, kuri vaikystėje skaitė iš Vakarų atkeliavusias grafines noveles apie Disnėjaus personažus. Paklausta, ar dabar duotų savo vaikams skaityti kūrinius, su kuriais užaugo pati, ši atsakė neigiamai: geriau vaikui skaityti klasiką, pasakas apie Miegančiąją gražuolę, Raudonkepuraitę, Snieguolę ir septynis nykštukus.
„Jeigu užsimeni, kad komiksai yra ne tik vaikams, žmonės dažniausiai pagalvoja apie pornografinius komiksus. Buvo Lietuvoje išleista jaunimui ir suaugusiesiems skirtų kūrinių, kuriuose nėra jokio vulgarumo, pavyzdžiui, drama apie džiazo muzikanto gyvenimą „Barnis ir žydroji nata", bet suaugusieji nepirko, nes manė, kad vaikams, o vaikai nepirko, nes jiems leidinys pasirodė pernelyg sudėtingas. Komiksai Lietuvoje nėra paklausi prekė, todėl tik altruistai kartais imasi juos leisti. O kol rinkoje, bibliotekose nėra nuolatos pasiekiamų komiksų visoms amžiaus grupėms, tol neužaugs komiksus palankiai vertinanti karta. Entuziastai su geriausiais pasaulio komiksais susipažįsta juos skaitydami užsienio kalbomis, pirkdami internetu", – sako Audrius.
Entuziastai šiuo metu yra vienas pagrindinių variklių, kuriančių mūsų šalyje komiksų kultūrą, kuri, bent „pritempus", atitiktų Vakarų standartus. Vienas pirmųjų įvykių, skelbiančių Lietuvos kursą į komiksų kultūrą – 2011 metų rugpjūčio pabaigoje Vilniuje įvykęs renginys „Comics in the Air". Jo metu pavyko užsienio svečiams pristatyti mūsų šalies komiksų tradicijos užuomazgas, supažindinti juos su vietiniais jaunaisiais iliustruotų sekų autoriais ir surinkti lėšų VšĮ „Kitokia grafika" įsteigimui. Mėnesio pabaigoje „Visų Šventųjų" bare Vilniuje buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje tarptautinė komiksų paroda, surengtas eksponuojamų darbų aukcionas. Surinktos lėšos skirtos pirmajai Lietuvoje komiksų skaityklai įkurti. Šiuo metu komiksų skaitykla veikia Vilniaus knygyne „Mint Vinetu". Skaityklos kolekcijoje galima atrasti pačių įvairiausių komiksų pavyzdžių. Nors kai kurių subžanrų leidinių čia kol kas – tik pavieniai egzemplioriai, skaitykla plečiasi itin sparčiai.
Netrukus vaisių davė „Kitokios grafikos" ir leidyklos „Kitos knygos" bend­radarbiavimas – pradėti leisti į lietuvių kalbą išversti šiuo metu žinomiausi pasaulio komiksai. Ledus pramušė Marjane's Satrapi „Persepolis". Tai Prancūzijoje 2000-aisiais išleistas Irane gimusios autorės (dabar Prancūzijos pilietės) autobiografiniais faktais paremtas grafinis romanas, apdovanotas kasmetiniu „Coup de Coeur" (vienu prestižiškiausių apdovanojimų komiksų autoriams).
O kas toliau? Audrius Kaminskas įsitikinęs, kad atsiradus „Kitokiai grafikai" jau galima kalbėti apie tam tikras ateities perspektyvas: „Kalbant apie rytojų, fantazuoti galima daug – žmones reikia lavinti ir šviesti, mokyklose kelios dailės pamokos galėtų būti skirtos komiksų piešimui. Taip pat komiksus, kaip dizaino, minties išraiškos formą, galėtų išbandyti grafikos studentai, dizaineriai, animatoriai, reklamų kūrėjai. Komiksų skyreliai turėtų būti visose, ne vien vaikų, bibliotekose. Turime Donaldus („Egmont Lietuva" leidžiamus žurnalus bei knygas) vaikams, bet dar reikia komiksų paaugliams, studentams, emigrantams, jauniems tėveliams, pensininkams, bedarbiams, varguoliams ir taip toliau. Kultūrai puoselėti reikia lietuvių autorių komiksų apie Lietuvos džiaugsmus ir vargus.
Svarbu taikytis ir prie modernių technologijų. Nors komiksų knygos ir turi išliekamąją vertę, skubantį jaunimą lengviau pasiekti per internetą, mobilųjį telefoną ar kitą „išmanųjį" įrenginį. Dabar net stambios Vakarų Europos komiksų leidyklos savo popierinę produkciją reklamuoja „Youtube", animavę komikso vaizdus su muzikiniu takeliu. Vis dar turi potencialo spausdinti komiksų zinai, kuriuos gana sėkmingai leidžia visos Lietuvos kaimynės, išskyrus Baltarusiją", – teigia tinklalapio komiksai.com įkūrėjas.

Baisiausią spalio vienuoliktąją savo gyvenime netekau vieno gražiausių šalikų, o Lietuvos rinktinė, po trijų vienuolikos metrų baudinių pralaimėjusi nacionalinei Čekijos ekipai rezultatu 4:1, nesugebėjo gražiai palikti tų metų Europos futbolo čempionato atrankos etapo. Laistydami liūdesį Kauno senamiesčio bute taip nusilakėm, kad ateityje joks žurfako studentas nebegali tikėtis tą vakarą mus priėmusių Vytauto Didžiojo universiteto auklėtinių svetingumo. Tačiau tą košmariškąją dieną sugebėjau suprasti, kad Lietuva iš tikrųjų turi rimtų komiksų skaitytojų – ir tikrojo potencialo masto nežino niekas. Tam, kad ši komiksinės spaudos skaitytojų grupė taptų realia grafinių novelių rinkos dalimi, reikia tokių sąlygų, kokias šiuo metu bando sukurti „Kitokia grafika", ir dar šiek tiek laiko. Kiek – neaišku, tačiau galbūt kiek daugiau, negu jo prireiktų tokioje pat situacijoje atsidūrusiems lenkams, čekams ar slovakams.

Fragmentas iš žurnalo „Mickey Mouse“ pirmojo numerio lietuvių kalba, 1991, „Respublikos“ leidyba. Komiksai iš asmeninio E. Visockaitės archyvo rūsyje