Eugenijus Ališanka. Poezija ar festivalis

Astridos Petraitytės nuotrauka

Tradicinė Poezijos pavasario konferencija šįkart buvo įvardyta paprastai –­ „Poezija ir festivalis“.  Moderuojant poetui Kornelijui Plateliui, gegužės 29 d. Rašytojų sąjungoje šia tema pranešimus skaitė bei diskutavo Lietuvos poetai, literatūrologai ir svečiai iš užsienio. Skaitytojų dėmesiui siūlome keletą pranešimų.

Prieš keliolika metų dalyvavau Pasauliniame poetų kongrese Bratislavoje, į kurį suvažiavo pora šimtų poetų. Per vieno renginio pertrauką matau, kaip mano pažįstamas vokiečių poetas (ir leidėjas) Michaelis Krügeris velkasi striukę ruošdamasis išeiti. Programa dar nesibaigė, šnekinu, o jis šypsos, man jau gana, čia per daug poetų. Ir man gana, norėčiau pasisiūlyti jam į kompaniją, gal pasivaikščioti po miestą, bet puikiai suprantu, kad jam ir vieno poeto per daug. Yra minčių, prie kurių artėji metų metais, bet yra tokių, kurios akimirksniu įsikerta į smegenis ir kurių vėliau niekaip negali nei ištraukti, nei apeiti. Nors jos gali būti nereikšmingos, kartais net klaidingos, nepateisinamos be konkretaus konteksto. „Čia per daug poetų." Nuo Bratislavos laikų ši frazė nuolat iškyla į paviršių, kai atsiduriu kokiame nors poezijos festivalyje, tarp poetų. Su metais atrodo, kad vis geriau pažįstu save, gal ne tiek save, kiek savo ribas, tad vis geriau jaučiuosi būdamas vienas, sakykim, kaime, sakykim, pavasarį, kai išėjus į kiemą užklumpa nevaldomas paukščių čirenimas, čiulbėjimas, suokimas, kukavimas, krekenimas, kleketavimas. Tų paukščių – kaip poe­tų per festivalį, bet šie balsai skamba kaip choras ar sutartinė tik tam, kas neturi klausos, iš tiesų kiekvienas balsas unikalus ir autonomiškas, linkęs ne bendradarbiauti, bet konkuruoti. Beje, didesnį paukščių festivalį esu girdėjęs tik Amazonės drėgnuosiuose miškuose. Bet magiškojo realizmo kraštai stebina atvykėlį daug kuo, sakykim, lietuvių poetai pasakoja, kad tenykščiai poezijos festivaliai sutraukia tūkstančius klausytojų, matyt, ir poetų ten nėra per daug.

Tad kaip čia atsitinka, kad poetai noriai dalyvauja festivaliuose, ar šie vyktų užsieniuose, ar savame krašte, net ir tuose, kurie vyksta penkiasdešimtąjį kartą, ir kur sunku tikėtis netikėtumų? Kodėl poetai gali valandų valandas kratytis traukiniuose ar mikroautobusuose, kad vėliau perskaitytų vieną ar porą eilėraščių? Sėdėti petys į petį su poetais, šalia kurių neprisėda nei kavinėje, nei gyvenime? Czesławas Miłoszas eilėraštyje „Ataskaita" rašė apie poetą:

O vis dėlto kito poeto šalia savęs
pakęst negali,
jei įtaria, kad anas už jį geresnis,
ima jam pavydėti
kiekvieno pagyrimo žodžio.

Pasirengęs ne tiktai užmušti jį,
bet ir sutraiškyti,
nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Festivaliuose, bent jau iki vidurnakčio, tvyro taika ir solidarumas. Kas atsitiko su poetais? Ar į juos nusileidžia olimpinė dvasia (vargu ar ramybė), šnabždanti, jog svarbu ne laimėti, bet dalyvauti? O gal viskas yra ne taip, kaip atrodo, gal Miłoszo eilėraštis yra tik eilėraštis, kuriame nereikia ieškoti tiesos, o gal poetas net neįtaria, kad kitas yra už jį geresnis, tad žiūri į visus atlaidžiai? Gal poetai negali ar nenori likti vieni per šventes, gal festivaliai jiems būtini kaip viena iš nedaugelio galimybių patvirtinti savo egzistavimą visuomenėje?

Ta gausybė „gal" visai nereiškia, kad turiu atsakymus, tik juos pateikiu kaip klausimą. Juolab nėra ir vieno teisingo atsakymo. Daugelį veiksmų atliekame iš inercijos, prisiminkime šimtakojį iš anekdoto – jis dailiai žingsniuoja, kol jam nekyla klausimas, kuria koja pradėti. Panašiai ir poetai dalyvauja festivaliuose, nes yra kviečiami, nes festivaliai vyksta, nes taip gyvena viso pasaulio poetai. Festivalis jiems yra savaime suprantamas dalykas, kaip vakarienė su šeima, kaip tėvų (arba jų kapų) lankymas Motinos ar Tėvo dieną, tiesiog ateina tos dienos, kai su knygele po pažasčia leidžiamasi į poezijos maratonus ar pusmaratonius. Kad festivalis nesukelia didesnių intelektualinių ar egzistencinių iššūkių, byloja ir šios konferencijos tema. Du gana banalūs žodžiai, sujungti neutraliu ar net taikiu jungtuku „ir", suponuojančiu išankstinę ramybę, geriausiu atveju –­ intelekto kibirkštis ar pažaidimus ironijos degtukais. Kiekvienas save gerbiantis festivalis į programą įtraukia konferenciją, nes kažkaip nujaučiama, kad „šnekančios galvos" suteikia festivaliui solidumo. Ar tokios mintys kyla iš neįsisąmoninto suvokimo, kad poezija nėra solidi, kad jai reikia ramentų? Teorinių pašnekesių, muzikantų, dainininkų, šokėjų? O gal iš tiesų yra neatidėliotinų temų, kurių neįmanoma aptarti poetinėmis formomis? Ką gi, pasikalbėkim, tik apie ką? Ir apie poeziją, ir apie festivalį? Ir dar apie šį bei tą, sakykim, apie jungtukus, jų vaidmenį? Juk užtektų temą suformuluoti „Poezija arba festivalis", ir pranešėjai netrukus sukryžiuotų sakinių špagas. Mano pranešimo pagrindinis motyvas tuomet gal būtų toks: „kai dalyvauju festivalyje, nesu poetas." Arba: „poezija yra vienatvės menas." Arba: „kodėl man patinka vaikščioti po turgų."

Ramūnas Gerbutavičius. „Pavasaris“

Žvelgiant į šiuolaikinę situaciją plačiau, daros akivaizdu, kad gyvename festivalinėje kultūroje. Festivalius organizuoja visi, kas tik kruta kultūriniame lauke. Mokslų festivalis „Erdvėlaivis žemė", Naisių vasaros festivalis visai šeimai, Žagarės vyšnių festivalis, Japonijos kultūros festivalis, kavos kultūros festivalis, žaliavalgių festivalis, o kur dar dešimtys muzikos, šokių, kino, pagaliau ir literatūros festivalių. Šventė, kuri niekada nesibaigia. Kaip Zbigniewas Herbertas kadaise įsivaizdavo pragarą: Žemiausias pragaro ratas. Priešingai paplitusiai nuomonei, jame apsistoję ne despotai, ne motinžudžiai ir ne tie, kurie geidžia svetimo kūno. Tai menininkų prieglauda, pilna veidrodžių, instrumentų ir paveikslų. Iš pirmo žvilgsnio pats ištaigingiausias infernalinis skyrius, be dervos, ugnies ir fizinių kankinimų.

Visus metus čia vyksta konkursai, festivaliai ir koncertai. Nėra sezono kulminacijos. Kulminacija čia nuolatinė ir beveik absoliuti. Kas ketvirtis kyla naujos kryptys ir niekas, regis, nepajėgtų sustabdyti pergalingo avangardo žygio. Kas liktų poetams, atėmus iš jų festivalius? Į kurį pragaro ratą jie kraustytųs? O gal į to paties Herberto rojų, kuriame darbo savaitė trunka trisdešimt valandų / pensijos didesnės kainos nuolat krinta / fizinis darbas nevargina? Šventės iš tiesų turi kažką infernalinio, bet be jų neįsivaizduojamas pilnaviduris gyvenimas. O festivalis pagal apibrėžimą yra šventė. Šventė savo ruožtu visad yra kažkas kita ar net priešinga negu kasdienybė, taigi šiuo atveju draugiškas jungtukas „ir" netinka, reikia opozicinio, prieštaraujančio „arba". Poezija arba festivalis.

Kad ir kur mane vestų logikos klystkeliai, turiu pripažinti, kad poezijos festivaliai man patinka. Gal dėl to, kad kelionės yra užprogramuotos mano genuose, net jeigu tie festivaliai vyksta Vilniuje ar Druskininkuose, ir keliauti tenka, sakykim, nuo Rašytojų sąjungos iki Sarbievijaus kiemo. Beje, kažkodėl ši trumpa, chaotiška, nesankcionuota poetų demonstracija Vilniaus gatvėmis man ryškiausiai simbolizuoja Poezijos pavasarį.

Gal dėl to patinka festivaliai, kad jų metu sutinku daug mielų, pažįstamų ar nepažįstamų „brolių ir seserų poezijoje", primenančių ankstyvosios krikščionybės „brolius ir seseris Kristuje", atpažįstančių vienas kitą iš pusės žodžio. Prisimenu, kad pirmaisiais savo darbo Rašytojų sąjungoje metais pasitikdavau užsienio poetus oro uoste laikydamas A4 formato lapus su poetų vardais, tačiau netrukus mečiau tą popierizmą, tiesiog žvilgsniu skenuodavau atvykstančius keleivius ir beveik šimtu procentų atspėdavau, kuris iš tų šimtų keleivių yra poetas ar poetė. Iš laikysenos, iš šukuosenos, iš žvilgsnio.

Gal todėl, kad kiekvienas poetas yra savimi tik tuomet, kai rašo eilėraštį, o vėliau tampa nepripažintu tironu? Kaip klausia pasaulio ir poetų matęs Adamas Zagajewskis: Ar sutikote kada nors poetą, kuris prisipažintų, kad mėgsta solidžias stipendijas, liaupsinančias recenzijas ir yra tuščiausia pasaulio būtybė?

Gal todėl, kad esu tuščiausia pasaulio būtybė. Kadaise Herbertas rašė, kad višta kartais primena poetą. Herbertas patiko, višta – ne, bet vieną pavasarį susitaikiau su likimu ir užrašiau tokias eilutes:

vienas lenkas rašė
kad kartais primena poetus
galvojau pats poetas ir šitaip
bet kai šiandien dingtelėjo
artinas poezijos pavasaris
sužaliuos laukai ir daržai
mano plunksnuota širdis
sutavaravo iš ilgesio