DEBIUTAI

MIESTAS MIESTE

Visa tiesa, kurią iškvepi, atsimuša į nepriekaištingai sukaltas dekoracijas ir su riksmu grįžta į tave. Nepasiduodi – akimis isteriškai ieškai bent vienos tikros plytos. Neradęs mąstai, iš ko pagamintas esi pats, ir klausi, kodėl tik vienam spektakliui. Nuo stogo į delnus tyliai nukrito kartoninė naktis. Iš šilko pasiūtas vėjas, pūsdamas nuo savęs dulkes, sulaužė mėnulį. Dabar per naktis jo gedėsim. Žvaigždėms nebėra kam dainuoti lopšinės prieš rytą –­ ėmė ir užkimo visam gyvenimui.

 

 

(NE)KARTU

Smilksta

gyvenimas man

per gerklę.

Taip tyliai kaip

kalnai, taip garsiai

kaip orumas

mėnulio pilnatis

palieka tavo kūną.

 

 

SENAMIESČIO PALANGĖ

Ir kas man primins, kur aš batus pasidėjau. Duria man vinys į pėdas, o pereiti kambarį vis tiek reikės. Kas man pasakys, kur aš raktus pamečiau. Nuo laiko, nuo proto ir nuo savęs. Kas man kartos, kad aš nieko švento nebeturiu, o paskui trenks atbula ranka ir nepakėlęs nuo grindų – nueis. Kas man dainą padainuos prisikėlimo, kai natų nebėr ir balsas užkimęs. Kam aš iš viso į akis pažiūrėsiu, be ašarų ir be laukimo?
Pasaulis pradeda kartoti, kad pasakos tebuvo išgalvotos. Palieka su purvinomis rankomis ir net nepataria jų nusiplauti. Svetimi ledo bokštai ima tirpti. Tuoj užlies stogus ir šulinius, numirs žmonės ir šunys. Iš tikrųjų, ji nieko nesigaili. Nei melo, nei tos tiesos, kurios jame būta. Gaila tik laiko, kuris dryksta į skutus, virsta dūmais ir supasi vėjyje, kol supykina.
Paslaptys sklando ore. Sunku jų neįkvėpti. Svetimomis paslaptimis užtvindyti plaučiai tavąsias gali išstumti į viešumą. Pavojingas gyvenimas veda prie beprotystės. Svarbiausia, kad išvis kažkur vestų. Tu tik nenukrisk nuo palangės, nes ten apačioje žmonės susižeidžia.

 

 piešiniai: Rita Tamulevičiūtė
tekstas: Evelina Juškaitė