Vitenberge krikščionybės paveikslas buvo sukurtas iš naujo: rūmų dailininkas Lucas Cranachas ir jo sūnus, taip pat Lucas, Reformacijai suteikė veidą. Efektyviu kūrybos stiliumi jiedu primena šiuolaikines meno pasaulio garsenybes.

Nauji laikai visada atneša naujų idėjų, o šioms reikia vaizdų. Prieš 500 metų pasaulį sukrėtęs Martinas Lutheris buvo žodžio žmogus, valdingas, šiurkštus, tiesmukas. Jis sugebėjo pasiekti žmonių protus, bet širdis užkariauja vaizdai. Iš tiesų ir žodinga, muzikai neabejinga Reformacija turėjo savo vaizdų kalbą, o kartu ir kūrybingą komandą, įsikūrusią Vitenberge: rūmų dailininką Lucą Cranachą ir jo antragimį sūnų, taip pat Lucą. Du garbūs vyrai, dirbtuvių savininkai, turėję didelių užmojų. Cranachai Reformacijai suteikė pavidalą, pagreitino jos plitimą ir sukūrė savitą vaizdų kalbą idėjai, kuri buvo tokia galinga, kad įžiebė religinius karus visoje Europoje.

Kad suprastume šių dailininkų vaid­menį, reikia įsivaizduoti, kaip prieš 500 metų atrodė Vitenbergas ir ką reiškė Cranachų pavardė. Miestelis su 2,5 tūkst. gyventojų buvo toli nuo pasaulio įvykių. Bet 1505 m. įkūrus universitetą ir 1517 m. M. Lutheriui paskelbus tezes, jis tapo mokslo ir bažnytinės politikos scena, traukusia savo krašto ir užsienio šviesuolius.

1472 m. gimęs L. Cranachas vyresnysis tuo metu – jau pasiturintis patricijus. Jį galima laikyti ir verslininku, o tai paaiškintų jo prastą reputaciją anuometėje Rytų Vokietijoje: L. Cranachas ne tik garsių tapybos dirbtuvių šefas, bet ir vaistinės, vyninės, spaustuvės savininkas, be to, miesto tarybos narys, kurį laiką net burmistras. Jam priklauso prašmatnūs namai prie pat turgaus aikštės. Čia 1515 m. gimsta sūnus Lucas.

Svarus L. Cranacho vyresniojo žodis Vitenberge, tačiau potėpiai išgarsina jį toli už miestelio ribų. Dirbtuvės į daugybę Europos dvarų tiekia paveikslus, pažymėtus sparnuotos gyvatės ženklu. Šį herbą suteikė Frydrichas Išmintingasis, kai 1505 m. L. Cranachą paskyrė rūmų dailininku. Tėvas nuo mažens vedasi sūnų į dirbtuves, ir sulaukęs 18 šis jau tampa meistru. Nuo 1535 iki 1550 m. jie dirba kartu pagal užsakymus, o vėliau verslą perima Lucas jaunesnysis.

Tapyba jiems – visų pirma verslas. Tėvas su sūnumi sukūrė mažiausiai 5000 paveikslų, iki šių dienų išliko lygiai 1500. Kas 5–6 dienas jie nutapo po naują paveikslą – meistrų skubiais potėpiais brūkšteltus kontūrus baigia tapyti pameistriai. Cranachų bestseleriams, pavyzdžiui, besimaudančioms nimfoms arba reformatorių portretams, pagaminami šablonai. Dar šiandien meno istorikai ginčijasi dėl kai kurių kūrinių – ar jie priskirtini tėvui, ar sūnui. Cranachai vargu ar būtų supratę šitokių diskusijų prasmę.

Svarbiausia jiems ‒ Cranachų prekinis ženklas. Abu dirba efektyviai ir siekia pelno. Meno samprata tada, užgimstančiais Naujaisiais amžiais, mažai ką bendra teturėjo su romantizuotu vienišo genijaus paveikslu. Ji daug artimesnė kai kurių šiuolaikinių žvaigždžių darbo metodams: architektai, pavyzdžiui, Danielis Libeskindas, ar fotografai, tarkim, And­reasas Gursky, turi didelius biurus, kuriuose visi darbuotojai paklūsta meist­rų estetiniams principams.

Taigi Cranachai tobulina savitą stilių ir tapo, tapo, tapo. Labiausiai perkamas dirbtuvėse sukurtas motyvas, žinoma, yra Lutheris. Jį dailininkai tapė daugiau kaip 130 kartų: portretai kurti ir atsargai, ir pardavimui mugėse bei nuosavame Cranachų knygyne. Šie darbai buvo sudedamoji konfesijos dalis, o žmogaus dydį pranokstantys reformatorių portretai tapo atskiru žanru. Šiandien nebe­įmanoma įsivaizduoti M. Lutherio kitaip, nei jį matė Cranachai. Pavyzdžiui, pirmasis jų portretas, 1520 m. sukurtas vario raižinys, vaizduoja liesą, niūrų, į savo mintis pasinėrusį augustinų vienuolį. Vėliau atsiranda kiti: M. Lutheris su daktaro kepuraite, M. Lutheris su barzda, M. Lutheris su žmona Katharina von Bora, M. Lutheris pamokslauja, o galiausiai – taikiai amžinuoju miegu užmigęs M. Lutheris.

Pasakojama šventoji istorija apie kovingą reformatorių, nepailstamai skelbiantį savo idėjas ir ginantį jas nuo priešininkų; reformatorių, kuris surado asmeninę laimę, iš abejojančiojo tapo bažnyčios gelbėtoju ir mirė santaikoje su Dievu.

Cranachai veikia pagal rinkodaros mechanizmo dėsnius. Prie naujo tikėjimo plitimo jie prisideda ne tik paveikslais, bet ir kaip spaustuvininkai bei leidėjai. Tėvas išleidžia M. Lutherio išverstą Bibliją 3000 egzempliorių. Anuomet tai ‒ svaiginamai didelis tiražas. Šie spaudiniai pasižymi savitu stiliumi. O sūnaus sukurti portretai suteikia krikščionybei naują veidą – gyvybingesnį ir plastiškesnį nei sustingusi gotika. Dirbtuvės braunasi į draudžiamą katalikų sferą: M. Lutherio amžininkai kaip lygūs kartu su Jėzumi sodinami prie Paskutinės vakarienės stalo.

Reformacija iššlavė katalikišką meną iš bažnyčių, tūkstančių tūkstančiai madonų ir šventųjų tapo šio vajaus aukomis. Tačiau greitai bažnyčių altoriai vėl pripildomi naujų paveikslų bei pasiturinčių privačių asmenų epitafijų. Teologinis pamatas ir naujoji ikonografija formuojasi kartu. Geriausiai naują reformatorių savimonę atskleidžia puikusis Vitenbergo miesto altorius: čia prie apvalaus Paskutinės vakarienės stalo susėdusi miesto aukštuomenė – M. Lutheris greta reformatorių Philippo Melanchthono ir Johanneso Bugenhageno, taip pat tarybos nariai, spaustuvininkai, leidėjai. L. Cranachas jaunesnysis pavaizduotas kaip barzdotas tarnas, pilstantis vyną.

O kaip katalikai? Jie Vitenbergo priešininkai, bet ir Cranachų duondaviai. Tėvui pajamas užtikrino protestantizmas, o sūnus po Šmalkaldeno lygos pralaimėjimo turėjo ieškotis naujų klien­tų, tad ėmėsi ir katalikų užsakymų. Akivaizdu, šiems pirkėjams bažnytinė simbolika nebebuvo tokia svarbi, gerokai labiau jiems rūpėjo paveikslų meninė vertė.

Vis dėlto nekyla jokių abejonių dėl L. Cranacho jaunesniojo tikėjimo: augęs šalia tėvo draugo M. Lutherio, jis priklausė pirmai tikrųjų reformatorių kartai. Tad menu smarkiai kovojo prieš tai, ką laikė klaidingu tikėjimu. 1545 m. nutapytame paveiksle popiežių L. Cranachas jaunesnysis vaizduoja kaip pragare svylančią apžėlusią chimerą su šikšno­sparnio sparnais. (...)

Religija ir politika Cranachų paveiksluose neatskiriamai susilieja. Protestantas kurfiurstas Johanas Frydrichas I, sutriuškintas Miulbergo mūšyje, vaizduojamas kaip kankinys: kurfiurstas visąlaik tapomas profiliu, kad matytųsi mūšyje įgyta žaizda. Bet jis ne pralaimėtojas, o atkaklus kovotojas.

Taip heroizuojama istorija. Be Cranachų – nuomonės formuotojų, informacijos skleidėjų ir rėmėjų, be jų sukurtos ikonografijos Reformacija niekada nebūtų taip greitai ir sėkmingai paplitusi. Tai, kad paveikslai buvo priemonė tikslui pasiekti, jų meninės vertės nesumenkina. Juk lygiai tą patį galima pasakyti apie katalikiškąjį bažnytinį meną, sukurtą popiežiaus numylėtinių Raphaelio, Michelangelo ar Gieno Lorenzo Bernini’o.

Nauji laikai atneša naujų idėjų, galinčių sukelti karus. Tačiau kai jie praeina, lieka paveikslai.

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Die Zeit“, 2017-03-12, Nr. 13