– Šiaip Kalėdos yra Jėzulio gimtadienis, o ne jūsų, tačiau visi per Kalėdas tikisi ir sau dovanų, – išmoningai pristatymą apie adventą pradėjo tikybos mokytoja.

Stebiu antrokų reakcijas. Jiems šis moralas nelabai ką sako. Lygiai taip pat, kaip ir į kito vaiko gimtadienį atėjęs vaikas užsinori ir pats ką nors gauti. Dėl tos pačios priežasties turbūt ir sveikindami vieną vaiką dažnai svečiai mažojo sukaktuvininko broliui ar seseriai įteikia bent ledinuką. O kokias dovanas mes atnešame Jėzui ant šv. Kalėdų stalo? Sakysite – dvylika patiekalų per Kūčias? Bet jie juk skirti mūsų skrandžiams. Taip, norėtųsi pakalbėti apie kiek kitokias dovanas. Bet kas gi yra gera dovana Jam, danguje sėdinčiam?

Prieškalėdinė gerų darbų karštinė tampa eikliu arkliuku, risnojančiu sąžinės labirintais. Aukos, labdaros, rūbai, tempiami į „Caritą“, popieriai ir maistas gyvūnų prieglaudai, koncertai senelių namams, bandelės našlaičiams ar tėvų paliktiems vaikams, gerumo akcija silpnesniems ir tiems, kas tokie atrodo. Žinoma, kodėl bent prieš Kalėdas neatvėrus širdies vartų švenčių stebuklui?

Besigrožėdama altruistiniais žėručiais papuoštomis širdimis suku galvą, ar vienkartinės akcijos ir injekcijos suteikia daugiau naudos nei žalos ilgalaikėje perspektyvoje? Pavyzdžiui, ar kraujo donorystė ir pasigyrimas apie ją socialiniuose tinkluose padaro mus geresnius, ar tiesiog parodome, jog iš bet kokio savo gerumo išspaudžiame reklamą? Ar lankydami neturtingus egzotinius kraštus stipriname šalies ekonomiką, ar žiūrėdami į žmonių skurdą tampame vojaristiniais monstrais, pamiršusiais, kad ir mūsų šalyje yra skurdo, purvo ir kriminalinių puslapių? Dalydamiesi nepritarimu Alepo situacijai išreiškiame stiprią poziciją ar parodome savo bejėgiškumą, kad viskas, ką galime, tai atgailauti per atstumą saugiai sėdint šiapus kompiuterio ekrano? Sušelpdami elgetaujančius išgelbėjame žmonėms gyvybes ar toliau skatiname tokį metų metais nesikeičiantį gyvenimo būdą? Pasižadėdami sau ir kitiems būti geresni vieną kartą per metus iš tiesų pasitempiame ar tiesiog įrodome, kad visus likusius kartus tokie nebūname?

Ar mums būtina Valentino diena, kad mylėtume? Ar tik per Nepriklausomybės dieną pajuntame pasididžiavimą savo šalimi? Ar Motinos diena reikalinga tam, kad parodytume dėmesį savo gimdytojoms? Ar tik per Jonines su draugais ir šeima susiburiame prie laužo? Ar Visų šventųjų diena reikalinga tam, kad aplankytume Anapilin iškeliavusius artimuosius? Ar tik per šv. Kalėdas gebame skleisti gėrį ir šilumą? Anarchistai viską darytų atvirkščiai, negu reikalauja šventiniai imperatyvai: mylėk, atsimink, džiaukis, švęsk, dalykis, paminėk, šildyk, didžiuokis, apdovanok. Vienišiai neturėtų adresato, į kurį nukreiptų visą šitą meilės ir dėmesio debesį, nusileidžiantį ant Kūčių stalo. Sako, tokie žmonės per didžiąsias šventes jaučiasi nelaimingiausi, nors televizorius ir transliuoja gerumo spindulius. Bet ekranas – ne saulė, jis dažniausiai nešildo. Kad ir aš pati: ar rašydama šitą straipsniuką skatinu jus susimąstyti, ar nuviliu dar vienu prieškalėdiniu pamokslu?

Turbūt dažniausiai būna ne priverčiantis pasirinkti „ar“, o viską susiejantis „ir“. Ir skleidžiame gėrį, ir patenkiname savo ego. Ir suteikiame žmonėms džiaugsmo dovanodami dovanas, ir didiname vartotojiškumą šluodami nuo prekystalių viską, ką galima supakuoti į blizgantį popierių. Savadarbėmis dovanomis parodome savo įdėtą laiką ir socialiai jautrią poziciją, tačiau sykiu kitus „priverčiame“ jaustis nepatogiai, nes jie nepaaukojo „tiek“ savo laiko, o dabar dėkoja už dovanas, kurios iš tiesų jiems nėra reikalingos. Ir niokojame mišką parsinešdami namo pirktas ar kitaip įsigytas egles, ir sukuriame kalėdinį paveiksliuką, įsirėžiantį į vaiko atmintį eglės kvapu ir byrančiais spyg­liais dar daugeliui metų. Tačiau visas šias apčiuopiamas dovanas dovanojame vieni kitiems, bet ne tam, kuris gimė ėdžiose.

„Duok man, duok man!“ – repuojama Mesijaus dainoje. „Pirk arba mirk!“ – klykia reklaminiai stendai. „Paskubėk, arba liksi be mandarinų!“ – skanduoja laisvasis kapitalizmas, savo eilėmis parduotuvėse per šventes primenantis sovietinius laikus. Kai buvau antrokė, žinanti, kurioje svetainės vietoje Senis Šaltis slepia kalėdines dovanas, kartais neištvėrusi pasiimdavau jas anksčiau laiko: „Radau!“ –­ džiaugsmingai pareikšdavau. Užmaršuolis dovanų senis ir kitais metais vėl paslėpdavo dovanas toje pačioje vietoje – ant palangės už užuolaidų, bet vieną dieną liovėmės žaidę šį žaidimą. Tiksliau, pati tapau Kalėdų Seneliu ar bent jau viena iš jo versijų.

Todėl ir šiemet, rinkdama dovanas ir prisimindama tikybos mokytojos kalbą, pagalvoju, kad bet kokia pagalba –­ efektyvi, savitikslė, kvaila, naudinga, pragaištinga, renkanti karmos taškus reklamos ir reprezentacijos tiks­lais – vis dėlto yra pagalba. Vis tiek kažkas padaro kažkam gerą darbą. O tai jau yra visai nemaža dovana tarp kitų, padėtų kur nors saugiai už mūsų kalėdinės sąžinės užuolaidos.