Man pasisekė – laimėjau „Tarptautinių kultūros komunikacijų centro" (dabar – Lietuvos kultūros instituto) stipendiją, skirtą mėnesio trukmės viešnagei rašytojų rezidencijoje Vysbadene, Vokietijoje. Atskridau čia tiesiai iš Italijos, elektroninės literatūros festivalio. „Gaila, kad reikės išsiskirti su pietietišku temperamentu", – pagalvojau lipdama lėktuvan į Frankfurtą prie Maino. Tačiau neilgam. Pasirodo, prabangiu „Vilos Klementinos" rezidencijos aukštu džiaugsiuosi su italų rašytoja iš Ferraros Monica P.

Krykštaujame kaip vaikai, pirmąkart viena kitą pamačiusios. Ciao, ciao, chi chi, cha cha, ciao, ciao. Monikai keturiasdešimt šešeri, tačiau atrodo ji kiek vyresnė nei trisdešimties. Smulkaus sudėjimo, liekno stoto ir gilių anglies akių, ji laksto kaip vijurkas, juokdamasi ties kiekvienu posūkiu. Gimtinėje ji dirba anglų kalbos mokytoja („Oi, tie vaikai, jie neišlipa iš mobiliųjų ekranų!") ir italų literatūros dėstytoja užsieniečiams studentams („Vien jau su Dante yra ką veikti visą semestrą").
– Žinai, jau kai juokiuosi, tai juokiuosi. Bet ir kai verkiu, tai verkiu, –­ sako ji, o aš pritariamai linkteliu.
Dar neteko matyti Monikos ašarų, užtat vos spėju lakstyti į tualetą nuo juoko priepuolių. Ji puikiai vaidina poną Byną, prigalvoja netikėčiausių pokalbių su įsivaizduojamais pašnekovais. „Ja, ja..." – linksi galva pakėlusi menamą telefono ragelį.
Mes mokomės vokiečių kalbos klausydamosi radijo virtuvėje, kol gaminame maistą, kartodamos žodžius kaip papūgos. Nežinome šių gagenimų reikšmės, bet mums be galo smagu.
Ahagen... Gysn... Ja, ja.
Nežinia, ką per mėnesį išmoksime, bet pamokos jau prasidėjo.
Lakstymas į tualetą, kad iš juoko nepridarytum į sijoną – irgi.

* * *
Vokietijos pietvakariuose esančiame Vysbadene tvyro londoniškas ūkas, pakilęs vos atvykus. Pirmąsyk vakarėjantį šydą išvydau, kai vilos koordinatorius Hartmutas pasitiko mane Frankfurto oro uoste. Mes tiesiogine žodžio prasme plaukėme jo galingame „Jaguare", delnu švelniai glostydami rusvą automobilio salono odą. Tada man atrodė, kad slystame Davido Lyncho kadrais, Hartmutui atsiprašinėjant, kad nenori važiuoti greičiau nei 130 kilometrų per valandą greičiu.
– Šita mašina gali važiuoti greičiau, tačiau mes greičiau nevažiuosime. Prabanga yra tai, kai galėdami daryti viską, ką norime, mes to nedarome.
Jeigu nematyčiau spidometro, tada man jo žodžiai būtų nuskambėję dar kitaip. Dabar sakyčiau:
– Šita mašina važiuoja pakankamai greitai, kad mums nebereiktų galvoti apie važiavimą dar greičiau. Prabanga yra turint daug galvoti, kad turi visai mažai, tačiau daugiau tau ir nebereikia.

* * *
Prabanga yra šitas nedidelis Vysbadeno miestelis, turintis viską, ko jam reikia, ir dar daugiau. Prabanga yra didžiulis kazino, kadaise pamėgtas Dostojevskio. Prabanga yra auksu išdabinti teatro skliautai. Prabanga yra Friedricho Kaizerio pirtys, kuriose nuogaliai bent trims valandoms palieka savo mobiliuosius telefonus ir rūpesčius persirengimo spintelėse.
Prabanga yra sulėtėjęs laikas Vysbadene. Prabanga yra lakstymai rytais po šalia esantį parką, ančių šėrimas pusryčių likučiais. Prabanga yra tikra itališka kava bent kelis kartus per dieną. Prabanga yra pietūs ir vynas. Prabanga yra turėti laiko dirbti viską, ką nori. Prabanga yra nieko neveikti, net nerašyti. Prabanga yra nesikelti šeštą ryto, kad važiuotumei mokytojauti į mokyklą ar dėstyti į universitetą.
Prabanga yra pro kiekvieną langą matyti bažnyčių bokštus ir jaustis apsuptai Dievo. Prabanga yra tikėti, kai niekas nebetiki.
Prabanga yra gyventi trijų aukštų rašytojų viloje, kurios paskutinysis aukštas visą lapkritį priklauso tik dviem rašytojoms. Prabanga yra būti rašytoja. Prabanga yra būti rašytoja ir nerūkyti vilos viduje, nes suveiks signalizacija. Prabanga yra penkios gaisrinės mašinos, atvažiavusios aliarmui suveikus. Prabanga yra apsauginė sistema, kaukianti penktą valandą ryto, kai niekas net nebuvo prisidegęs cigaretės. Prabanga yra jai kaukiant net neprabusti, lyg nieko nebūtų įvykę.
Prabanga yra kurti. Prabanga yra gyventi kaip nori.
Taip aš galvojau, bet nepasakiau nė žodžio.
Atvažiavome.

* * *
Hartmutas kartais mus pasikviečia pietų ar vakarienės į prabangias ir mažiau prabangias Heseno apylinkių vieteles. Šįsyk važiuojame į Frankfurtą prie Maino, triukšmingą jaunuomenės užeigą, žvangančią susidaužiančiais stiklais ir futbolo aikštelėje varinėjamu kamuoliu, kuris mažai ką tuo metu domino. Valgome virtą mėsą, paskaninamą septynių žolelių padažu, ir užsigeriame obuolių vynu.
Mašinoje svarstome dangaus kūnų etimologiją. Pasirodo, vokiečių kalboje –­ ir mėnulis, ir žvaigždės yra vyriškos giminės, saulė – moteriškos. Italų kalboje –­ atvirkščiai – mėnulė ir žvaigždės bei saulius danguje. Lietuviškai – patriarchas mėnulis su šviečiančiomis vaidilutėmis. Vis dar galvoju, kiek tai lėmė socialinė santvarka.

* * *
Vieną dieną gavau laišką nuo lietuvio, vardu Romas:
„Miela Gabriele.
Turiu žinių, kad visą lapkritį būsite Vysbadene. Kviečiu jus susitikti. Yra daug progų, kad ir šį savaitgalį bus lietuvių diskoteka vakare arba sekmadienį po pamaldų kviečiu ant cepelinų baliaus.
Lauksiu žinių.
sėkmės ir iki."

* * *
„Gerais norais pragaras grįstas", – sako man šeriama antis, kuri tikriausiai jau priprato tingėti rytais, nes vis gauna iš manęs pusryčių likučių.
„Gerais norais pragaras grįstas", – pagalvoju matydama, kaip persikreipia mamos veidas tetulei mėginant įsiūlyti neaiškios kilmės saldainį jos atžalai.
„Gerais norais pragaras grįstas", – tariu, kai užsukus tik pažiūrėti bažnyčios interjero, jau sėdžiu su įbrukta į rankas Biblija ir kažką mikčioju tarp kitų Dievo avinėlių.
„Gerais norais pragaras grįstas", – pasigailiu pasisiūliusi padėti netinkamu momentu, kai nei draugas lieka patenkintas, nei aš jaučiu satisfakciją, paleidusi savo laiką ir energiją vėjais.
„Gerais norais pragaras grįstas", –­ bambame po nemiegotos nakties, kai išvakarėse persikaitiname saunoje su Monika.
„Gerais norais pragaras grįstas", – pasigailiu legaliai nusipirkusi programą, kuri paskui užlaužia kitas kompiuteriui reikalingas rankas.
„Gerais norais pragaras grįstas", – permąstau visus nesėkmingus pragaro atvejus ir įsivaizduoju spalvotą grindinį. Tas grindinys išklotas mūsų gerais norais kaip kilimu. Į jį velniai valosi kojas ir juokiasi. Valosi kojas ir juokiasi. Valosi kojas ir juokiasi.
Ir vis tiek turiu užsilikusį tokį vieną norą nuo senų laikų – nusivežti į Pary­žių savo prastai vaikštančią močiutę. Ji kalba prancūziškai, tačiau Monmartro taip ir nematė. Kai jos paklausiu, kada pirkti bilietus, ji nusijuokia, kad gerais norais pragaras grįstas. Na ir tegul.
Pagal tokią logiką – be pragaro nebūtų ir gerų norų, nes nebūtų ant ko jam laikytis.

* * *
Šitas miestas neskirtas senukams, –­ galėtumei pagalvoti, užvertus galvą į Frankfurto dangoraižių panoramą. Antra vertus, „Mainhatanu" vadinamas rajonas Vokietijos pasididžiavimu tapo dar tada, kai senukai buvo pakankamai jauni. Čia gyvena ir Heineris Goebbelsas, kurio erdviuose namuose teko lankytis. Juose puikiai dera modernas ir klasika. Čia gyvena ir man laišką parašęs Romas. Pagaliau išaušo proga susitikti.
Šešiasdešimt aštuonerių Romas pasitinka stotyje ir mes praleidžiame visą dieną maklinėdami po dulksnos skalaujamą miestą. Plačių pažiūrų ir lengvo požiūrio į gyvenimą nestokojantis Romas emigravo į Vokietiją kartu su tėveliais 1959 m., būdamas dešimties metų. Puikiai, be jokio akcento kalba lietuviškai. Į mano pagyras atsakė, kad stengiasi bendrauti su visais atvykusiais, taip pat kadaise buvo ir vietinės lietuvių bendruomenės prezidentu.
Romas mėgsta teatrą, lanko masažus ir ispanų kalbos pamokas. Kaip pats sako: „Lankau kursus su kitais pensininkais, kad atminties visai neprarasčiau. Žinai, vis šiokia tokia proto mankštelė."
Romas aprodo stoties raudonųjų žibintų kvartalą, narkomanų gatvę, baksnoja pirštu į socialinį centrą.
– Čia narkomanams pakeičia adatas, na, žinai, kad tomis pačiomis nesibadytų. Ir taip jau daug užsikrėtusių. Užtat pilna gatvė laukiančių.
– O jie nepavojingi?
– Ne, ir taip jie vos pastovi. Nebent burna jie gali pagąsdinti.
– Burna?
– Taip. O šiaip tai ką, žinai, pastumsi ir nukris.
Po sočių pietų kinų restorane už penkis eurus keliaujam toliau: nauji šokoladiniai nameliai, prie kurių fotografuojasi japonų turistai. Šiuolaikinio meno cent­ras, į kurį Romas nedega noru užsukti, tad galvoju sugrįšianti vėliau. Katedra, kurioje nuolat vyksta restauracijos darbai, ir Kristus, aplipęs jį dažančiais teptukais. Įsivaizduoju, kaip kas nors paniręs į maldą ekstazės akimirką pakelia rankas į viršų ir pamato mažu siurbliuku nurenkamas dulkes nuo Jėzaus galvos.
Po visos dienos ekskursijos ruošiausi jau atsisveikinti – Romas smagus pašnekovas, bet po dar kelių valandų turiu kitą susitikimą ir iki to laiko norėčiau apsipirkti. Nejaugi trukdysi žmogų? „Oi, ne, aš turiu laiko, – sako Romas. –­ Šiandien aš laisvas."
Ką gi, kartu renkamės rūbus, tabaką, kvepalus. Romas kantriai laukia prie persirengimo kabinos, kol viską pasimatuosiu. Tada dar užsukame kavos su bandele, kad prastumtume laiką iki kito susitikimo su vietiniu vokiečių rašytoju ir muzikantu. Jis sulaukia, kol ateina Thomas, susipažįsta ir perduoda į jo rankas.
Atsisveikiname trumpam – penktadienį laukia vakarėlis Romo namuose mano atvykimo proga.
– Žinai, bus tikra lietuvių bendruomenės grietinėlė, – mirkteli mano naujasis draugas.
– Ką atsinešti?
– Nieko nereikia, žmonės patys prineš. Ir aš kažko parūpinsiu. Svarbiausia –­­ pati atvyk. Kelintą Tave pasitikti?

* * *
Monika, kaip keturiasdešimt šešerių metų vaikas, iš anksto mėgsta žinoti, ką mes veiksime.
– O kas rytoj? – vis manęs klausia. – O ką mes šiandien valgysime pietums? O vakarienei?
Kaip tikra mamutų medžiotoja po rytinio lakstymo parke, parlekiu su pilnu krepšiu laimikio iš parduotuvės. Patenkinta Monika suplanuoja viską kelioms dienoms į priekį.
Tada kitas tipinis klausimas:
– O ką mes šįvakar veiksime?
Dienos savo laisvalaikio sumanymais mes nejudiname – tai yra šventas rašymo laikas. Ir net jei apleidžia įkvėpimas, neleidžiame trintis apie viena kitos kambario duris su įvairiausiais gundančiais pasiūlymais:
– Matei, šiandien atidarė čiuožyklą...
– O rytoj bus vietinis turgus. Atsimeni tą superinį sūrį?
– O poryt eisim į operą.
– O rytoj važiuojam į Frankfurtą.
– O ką veikiame šiandien?
Ir Monika genialiai pasiūlo nueiti į... kiną. Atėjus vakarui vos nepavėluojame į seansą apie (žinoma) senukus, Meksikoje vykdančius ką tik mirusio draugo paskutinį norą ir besibastančius su įvairiais nuotykiais po šalį. Įlekiame pridususios į kino teatrą –­ pasirodo, jis buvo visai ne toje geležinkelio pusėje, kaip mums atrodė žemėlapyje. Tada vos įleistos į salę galvojame, kad pakliuvome ne į savo filmą –­ trumpas prieš tai rodomas filmukas sudarė įspūdį, kad pakliuvome į indišką melodramą. Išlekiu iš salės pasiklausti, ar tikrai tas seansas, Monika bando atsisėsti, patamsyje parkrenta ant laiptelio. Grįžusi nuraminu –­ seansas tikrai tas, galime atsikimšti šampano butelį. Žinoma, prieš pat jam iššaunant, baigiasi pirmasis filmas ir kylanti į viršų kamštinė raketa drioksteli visu garsu būtent tą akimirką nutilusioje salėje. Žmonės juokiasi, prasideda tikrasis filmas. Komedija, nesudėtingas siužetas, kvatojame visa gerkle. Šampanas pursloja, kol jo nepaspiria per vidurį įsibrovęs ponas Dramblys su mineralinio vandens buteliu rankose –­ suprask, čia buvo jo vieta ir kažkuri iš mūsų ją užėmėme. Mes su Monika toliau kvatojame, Dramblys, praeidamas į netoliese esančią laisvą vietą, užmina man ant kojos.
Filmui pasibaigus laukia pokalbis su režisieriumi. Dramblys kažkur skuba, praeidamas užmina man ant kitos kojos, aš jam spiriu į blauzdą su laisvąja, nepriminta koja.
– Entschuldigung, – atsiprašo Dramb­lys.
– Schprechen mehren ja kein Eng­lish? – maždaug kažką tokio paklausia diskusijos moderatorė. Aš pagalvojau, kad tai reiškia: kas kalba angliškai?
– Kelk ranką! – šnypšteliu Monikai, mosikuodama ore savąja.
– Spanisch? – atsidūsta moderatorė.
– Un poccito... – virpteli pirštukais Monica.
– Ja.. Kadangi salėje turime du žmones, nekalbančius angliškai, tada diskusiją vesime ispanų kalba su vertimu į vokiečių kalbą... – net nepamenu, kuria kalba išgirdome visiems žiūrovams skirtą verdiktą.
– Oh, no, no, sorry, it was a misunderstanding, – šaukiu per visą salę su nelietuvišku kuklumu. – We do speak English!!!
Uf, visiems palengvėjo. Eidamos na­mo dar ilgai kvatojome. Monikai tekdavo net sustoti dėl juoko priepuolio.
– Kelk ranką, Monika, kelk ranką!!! O mes dar galvojome – vau, kodėl niekas daugiau salėje be mūsų nekalba ang­liškai... Cha cha cha!
Pakeliui į namus užsukame į netoliese esantį metalistų klubą. Ėjom ir praėjom be bilieto į alumi ir bulvių traškučiais prismirdusią salę. Ir gal būtume ilgiau išbuvusios hardcore koncerte, bet pamačiau mūsų link ir vėl artėjantį poną Dramblį.
Žaibo greičiu atsidūrėme lauke, išsaugotomis kojomis klampojame per rudeninius Vysbadeno tešlynus kartu su džiaugsmingai amsinčiais šunimis. Jiems vertėjų nereikia.

* * *
Po truputėlį pradedu suprasti, ką reiškia plūduriavimas svetur. Kai tu susikuri mažą pasaulėlį ten, kur esi išvykęs, ir jame gerai jautiesi. Vysbadene mes turime savo gyvenimus, tačiau iš tiesų mes gyvename fikcijoje. Didžiausia naujiena – kad šalia namų, parke, atidarė čiuožyklą. Kad šiandien lynoja. Kad rytoj bus įdomios parodos atidarymas. Didžiausias dienos klausimas – kelintą išvyksta traukinys.
Mes gauname stipendiją tam, kad rašytume, kad ištirptų kaip rūkas mus kankinančios negandos, buitis, kasdieniai rūpesčiai. Ir jie ištirpo, o mes nebenorime grįžti namo. Kitaip tariant, nenorime sugrįžti į realybę.
Pažįstu daug užsienyje gyvenančių žmonių. Jie dirba skirtingus darbus, studijuoja skirtingus dalykus, skirtingai galbūt ir nieko neveikia. Tačiau juos sieja viena bendra frazė: „Kitais metais jau turbūt grįšiu į Lietuvą." Ir jie kaskart susitikus taip tvirtina. Kai kurie jų –­ jau dvidešimt metų. Jų veiduose nematydavau laimės.
Dažnu atveju pagalvodavau – kas gi juos laiko? Kodėl reikia taip įtikinėti save ir kitus, kad čia esi tik trumpam. Kad tai – tik laikinai, štai tuoj viskas ims ir baigsis, parskris paukšteliai į savo gimtąjį lizdą.
Dabar supratau, kad tai net labiau ne išorinė, o vidinė emigracija. Ir kad kūnas iš tiesų tiesiog randa terpę, kurioje gali sau ramiai gyventi, pernelyg netrukdomas artimųjų ir netrikdydamas vidinio pabėgimo sąžinės priekaištais. Nes tas artimasis pasaulis padaro mus pažeidžiamus. Tėvai, giminaičiai, reikalai, meilės, santykiai. Neišgydomos opos ir metų metais besitęsiantys tie patys dejavimai. Jie mus padaro pažeidžiamus, nes šis pasaulis mums yra svarbus. O naujasis – ne. Tai tik fikcija. Kurioje mes mokame mėgautis ir nesirūpinti dėl bėdų, problemų, ligų, likusių kažkur kitur, atskirtų geografinės ir mentalinės sienos. Susikurtame pasaulyje mes mokame keliauti iš vietos į vietą ir neturėti namų. Neprisirišti. Nepriprasti prie pastovaus būvio, dar geriau – jo nekurti. O kam? Juk mes čia tik laikinai.
Žinoma, visi esame laikini svečiai šioje žemėje, tačiau čia geriau tiktų anglų kalbos veiksmažodis „escape": pabėgti, išvengti, ištrūkti, išeiti, ištekėti, išsigelbėti, išslysti, išsprukti, nutekėti. Tai ir išėjimo klavišas kompiuterio klaviatūroje.
Todėl spaudžiu „escape" su visa meile išsprūdusiems ir tiems, kurių pasiilgau. Spaudžiu „escape" paliktai realybei. Spaudžiu „escape" dalykams, kuriems reikia tarnauti.
Spaudžiu „escape" galvojimui apie ateitį.
Čia ir dabar. Tėra tik plūduriavimas gyvenimo vandenynuose.

Bus daugiau