Šiais metais Valstybinio Vilniaus mažojo teatro sezoną atidarė Gabrielės Tuminaitės (g. 1983) režisuotas spektaklis pagal prancūzų romantiko Alfredo de Musset pjesę „Fantazijus“. Tačiau daugiausia dėmesio ir kritikų liaupsių sulaukė režisierės spektaklis pagal lietuvių literatūros klasiko Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“ . Apie teatro spindesį ir skurdą, moterišką ir vyrišką režisūrą bei planus statyti chrestomatinę Žemaitės „Marčią“ su G. Tuminaite kalbasi Virginija Cibarauskė.

 

Neseniai įvyko tavo spektaklio „Fantazijus“ premjera. Kaip jautiesi?

Dabar analizės laikas, reikia be emocijų įvertinti sprendimus, klaidas. Statant spektaklį buvo daug techninių kliūčių, aktorių sudėtis pasikeitė 4 kartus. Ir šiandien dar nededu taško, „Fantazijus“ keičiasi, vis dar ieškome erd­vės, turėsiančios užbaigti šią kelionę.

Kodėl pirminiam spektaklio pastatymui rinkaisi visai naują erdvę – „Kvartalą“, o ne Vilniaus mažojo teatro sceną?

A. de Musset „Fantazijų“ įsivaizdavau kaip dramą, kurią reikia atlikti greitai, spontaniškai, kuo paprasčiau ir taip atskleisti jos vidinį tragiškumą, filosofinį turinį bei žaidybiškumą. Teatro scenos taisyklės iš dalies tai slopina, neleidžia pjesės suvokti kaip šiandienės. Nes ji būtent tokia – lyg būtų parašyta šiandien.

Apskritai Vilniuje labai trūksta alternatyvių teatro erdvių, tinkamų naujai teatrinei kalbai kurti.

Literatui užtenka stalo ir kompiuterio arba popieriaus ir rašiklio. Statant spektaklį reikia gerokai daugiau resursų.

Finansai riboja, veda link kūrybinio proceso kompromisų. Tai nebūtinai blogai – verčia ieškoti tikslesnės išraiškos, mažiau blaškytis.
Tačiau spektakliui bet kuriuo atveju būtinos didelės investicijos. Net juodai teatro dėžutei reikalingi kulisai, prožektoriai.

Vien fantazijos neužtenka?

Užtenka, žmogus gali iš nieko padaryti viską, galima paimti vieną kėdę ir vieną aktorių, ir bus puikus variantas, bet tai turi būti sąmoningas pasirinkimas, o ne būtinybė. Lietuvai, nors ir turinčiai puikias teatrines tradicijas, vis sunkiau lyderiauti Europos teatro lauke, nes tampame vienodi pernelyg dažnai bandydami išnaudoti tą vieną taburetę.

Fantazijus, pagrindinis spektaklio personažas, vaizduojamas kaip nepritapėlis. Bet šiandien nepritapti madinga, tai tarsi nauja norma – sunkumų kyla ne dėl išskirtinumo, o kad nesi unikalus.

Tačiau bastūnai ir toliau lieka užribiuose, nes jie nepatogūs. Fantazijus – antiherojus, prarastoji karta, tie, kurie, pasak A. de Musset, sukrito į purvą. Jis ieško tiesos, tačiau tai daro žaisdamas su žmonėmis, griaudamas jų gyvenimus. Cinikas, nesugebantis būti atsakingas, įkvepia kitiems beprasmio maišto idėją.

Ši situacija kelia ir politinius, filosofinius klausimus, paliečia šiandienos aktualijas. Viskas iš tiesų kartojasi. Buvo įdomu, ką žmogus palieka po savosios tiesos įrodymo. Ir kam reikės rasti jėgų viską vėl tęsti, vėl išmokti tikėti, pasitikėti?

Spektaklyje ryškūs populiariosios kultūros ženklai: šokis pagal Madonnos „Vogue“, gyvai koncertuojanti grupė.

Populiariosios kultūros ženklai primena, kad veiksmas vyksta šiandien.

Fantazijus nuolat kartoja, kad bent akimirkai nori būti kitas. „Vogue“ padėjo techniškai perteikti šią idėją. Šis šokis – didmiesčio kultūros persirengėlių ženklas, turintis griežtas taisykles ir stilius, prabangių formų, nors kilęs iš pačių padugnių. Ir kartu primena barokinį šokį, iš senovės paveldėtas teatrines taisykles. Žmogus bent vakarėlyje sekundei tampa tuo, kuo trokšta žinodamas, kad tai gyvenime neišsipildysianti svajonė.

Jono Narbuto muzika neiliustruoja vyksmo. Iš tiesų grupė laiko spektaklio vairą. Kai muzikinė pusė ir teatrinis naratyvas veikia išvien, spektaklis įvyksta. Tačiau taip būna ne visuomet.

Leidyboje dabar iš autoriaus reikalaujama, kad nauja knyga pasirodytų bent kas porą metų, kitaip jis užmirštamas. Todėl autoriai skuba rašyti, nespėja ištobulinti kūrinių. Ar teatre galioja panašūs dėsniai? Ar gali pastatyti vieną, bet tobulą spektaklį kas 10 metų?

Ne, nes jei statysi vieną per 10 metų, prarasi įgūdžius. Režisierius ir aktoriai privalo turėti sąlygas nuolat dirbti, praktikuotis. Yra tam tikri žanrai, kuriems reikia daugiau laiko, kitiems užtenka mažiau. Profesionalus teatras turi suvokti, kiek laiko kokiai medžiagai teks skirti. Tarkime, Šekspyro dramai reikia daug laiko, bet monospektaklio kūrėjus kaip tik būtina raginti, kad neužsisėdėtų metus, nes per tą laiką sugalvos tris spektaklio variantus ir išprotės.

Tavo repertuare vyrauja XVIII–XIX a. kurtos dramos. Kodėl būtent šis laikotarpis, romantikai?

Iš pradžių vaizduotėje gimsta paskira scena, iškyla klausimas ar tema, pradedantys nervinti. Užsidegu atsakyti į tą klausimą, išsiaiškinti, kas paslėpta. Tai tarsi detektyvas. Jei to nepajuntu, dramos neimu.

XVIII–XIX a. man įdomus ir literatūroje, ir dailėje. Čia glūdi šiandienės kultūros ištakos, bet kartu tai ir mistinių jėgų, anapusybės persmelktas pasaulis. Ši įtampa slypi net pasakojant apie naivius dalykus, pasakose. Negali nejusti, kad rašoma krauju. Kiekviena pjesė turi labai brutalų momentą, nors kalbama rafinuotai, rašoma lengvai. Intriguoja ieškojimai tame lengvume mirtinos energijos ir tiksinčio gyvenimo laikrodžio. To pritrūksta šiandienos literatūroje.

Esu stačiusi ir šiandienių dramaturgų kūrinių – Simono Stephenso „Pornografiją“, Teklės Kavtaradzės „Namisėdą“, bet pastatymai buvo eskizų, programų rėmuose. O atskirą spektaklį pastačiau tik pagal Paulinos Pukytės „Bedalį ir labdarį“. Ji dalyvaudavo repeticijose, konsultuodavo, o kartais juokaudavome, ar gerai, kad ji čia, ar būtų geriau, jei būtų mirusi ir negalėčiau nieko paklausti. Tarkim, Antonui Čechovui juk nepaskambinsi. Kartais autoriaus atsakymai nuvilia, nes užbaigia tą detektyvą, atskleidžia paslaptį.

Kalbant apie XIX a. personažus – tau teko suvaidinti A. de Musset mylimąją George Sand, kuri irgi buvo autsaiderė, ribas laužanti rašytoja. Norėdama pabrėžti lygiavertiškumą su kolegomis vyrais, ji net dėvėjo kostiumą. Ar tau, kaip režisierei, teko patirti ką nors panašaus? Režisūra – juk vyriška specialybė?

Visų pirma reikia susitarti pačiai su savimi, kad esi moteris ir tam tikros tavo savybės, net galimybės yra kitokios nei vyro.

Kalbi apie vyrišką ir moterišką vaizduotę?

Paauglystėje kartais pasiimdavau skaityti bet kokią knygą ir tik po kurio laiko atsiversdavau pasitikrinti, kas ją parašė. Jei autorė būdavo moteris, knyga man patikdavo mažiau. Nežinau, kodėl. Dabar lytiškumas iš tiesų nebesvarbus.

Jei būtų moterų režisierių kursai, poreikis atskirti ir tyrinėti jų kūrybą, gal tuomet pavyktų kaip nors tą vaizduotę išskirti. Kol kas negirdėjau, kad rinktų tik moterų ar tik vyrų režisierių kursą. Apskritai tarp moterų kūrėjų mane labiausiai erzina savikontrolė, ribotas požiūris, kaip moteris turi vaizduoti ir interpretuoti moterį.

Bijoma moterį vaizduoti blogai?

Taip, tikimasi solidarumo, vengiama kritikos. Tarkime, buvau kritikuota, kad „Dėdėse ir dėdienėse“ Severiutę pavaizdavau kaip kvailą, negebančią apsispręsti.

Kaip manai, ar egzistuoja moteriška režisūra?

Ir programos, ir festivaliai sudėlioti taip, kad atskirai renkama geriausia moteris režisierė, rodomi moterų režisierių spektakliai ir pan. Parenkamos tam tikros temos, diskusijos. Moterys dažniau imasi statyti spektaklius apie moteris, taip susijungia rašytojos ir režisierės. Nors nesakyčiau, kad moteris moterį būtinai visuomet supranta geriau. Taip, tai natūralu, sieja fiziologiniai ir kt. dalykai. Bet, tarkim, kas geriau suprato moterį už Ingmarą Berg­maną?

Moteris režisierė, žinoma, atsiduria vyriškoje situacijoje, nes sistema buvo ir yra sukurta vyrų vyrams. Taip, moterims sunkiau. Neretai reikia savo moteriškumą suspenduoti, būti vienu metu dviejose lytyse. Nors egzistuoja ir nuo­stabių moterų režisierių, kurios to nedaro. Tarkim, Pina Bausch. Iškart gali pasakyti, kad tai moters spektaklis –­ išmintingas taisyklių nepaisymas, sąmoningas netaisyklingumas, tikslinga moteriškumo demonstracija.

Lietuvoje itin akcentuojami reikalavimai, kokia turi būti moteriška moteris, koks turi būti vyriškas vyras. Šie stereo­tipai bukina, spraudžia vargšus vyrus ir moteris į jau nebeegzistuojančius rėmus. Šia prasme esame šiek tiek atsilikę nuo pasaulio. Lenkijoje daugybė moterų režisierių vadovauja teatrams, panaši situa­cija ir Rusijoje.

Kokie režisieriai tave įkvepia?

Režisūrą studijavau pas Rimą Tuminą ir neatsitiktinai mačiau daug jo spektaklių, todėl tam tikri principai ir samprata atėjo iš jo. Gal šios įtakos nubyrės, bet dabar jos vis dar stiprios. Režisūra – lėta specialybė, tobulėji per praktiką: iš pradžių visuomet kažką imituoji, vėliau – imituoji kažką kitą ir tik paskui atrandi save.

Geras režisierius – nesvarbu, ar vyras, ar moteris – privalo gebėti į istoriją įtraukti aktorius, mokėti pasakoti. Taip pat turi nebijoti rizikuoti, pasirinkti, spręsti, taigi režisieriaus kelias – nugalėti baimes. Socialiniai konstruktai lemia, kad šią savybę moterims puoselėti sudėtingiau. Bet tokio pasitikėjimo, drąsos daug turėjo, pavyzdžiui, P. Bausch, Dalia Tamulevičiūtė.

Koks tau šiandienis teatras, kaip vertini jauniausią režisierių kartą? Jų noras šokiruoti, stebinti man dažnai atrodo kiek paviršutiniškas.

Panašiai ir aš galvoju. Kai organizavau „Tylos“ festivalį, teko iš arti stebėti jauniausius, tik baigiančius mokslus. Tada supratau, kodėl viskas taip nutiko: jų lavinimas buvo paliktas savieigai, nėra nuoseklaus teorinio, literatūrinio parengimo. Teatro kritikos, kaip at­skiros profesijos, pas mus taip pat nėra, todėl jauni žmonės neišsiugdo kritinio mąstymo, jų teatro sampratą labiau formuoja reklamos, kurioms būdingas primityvus požiūris, esą agresija ‒ pagrindinis variklis, emocijų išsakymo būdas. Todėl spektakliuose gausu primityvaus smurto.

Gaila, kad per 25 metus nesugebėjome įsteigti savo nuoseklios profesio­nalios teatro mokyklos. Ar yra koks išsamus mokslo veikalas apie Jono Vaitkaus, R. Tumino, Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus teatro sistemą, darbo principus? Ne, ir tai labai keista.

Jauniems režisieriams šiandien retai suteikiama galimybių dirbti profesionalioje teatro erdvėje, todėl jie menkai nutuokia apie apšvietimą, pastatyminį cechą, rekvizito tvarkymą ir pan. „Tylos“ festivalį pradėjome organizuoti būtent todėl, kad galėtume prisistatyti profesionalioje scenoje ir kitiems tokią galimybę suteikti.

Blogai ir tai, kad vienus, vos debiutavusius jaunuosius iškart pradedama girti, tokiems susisuka galva, o kiti išsyk peikiami, nurašomi vos po pirmo ar antro spektaklio. Tai labai neatsakinga jaunųjų sutikimo forma.

Ar dabar dirbi su kokia nors medžiaga?

Šiuo metu skaitome Jeano Racine’o „Fedrą“, o kitas kūrinys, kurį statysiu, bus Žemaitės „Marti“. Domina, kaip Žemaitė konstravo moters paveikslą, kuris su to meto realybe gerokai prasilenkė, – moteriai buvo daug blogiau išvis neištekėti, likti dėdiene. Tačiau Žemaitė turėjo misiją sukurti moteriai naują moters-aukos vaidmenį. O paskui tokių personažų dažnai atsiranda ir gyvenime.

Pirmiausia suintrigavo Katrės, kaip antiherojės, paveikslas, nors akivaizdu, kad norėta kurti heroję. Užvertus knygą lieka įspūdis, kad ji pikta, į kitus žvelgianti iš aukšto ir tuo pat metu reikalaujanti meilės. Pats apsakymas, mano manymu, nealsuoja jautrumu.

Vaižgantas kūrė belaikę, bet konkrečią erdvę, savotišką sociumo vaikystę, o „Marčios“ istorija galėtų vykti ir šiais laikais. Analogiškai kartais elgiasi ir moteriškam solidarumui tarnaujantis feminizmas – konstruoja moterų-aukų, kurios pačios nežino, ko nori, kas konk­rečiai joms blogai, vaizdinius.

Man atrodo, kad labai aišku, ko Kat­rė norėjo, – ji troško meilės, o vyras jos nemylėjo.

Bet Jonas dėl to buvo atviras, o ji iš pradžių verkia, koks jis šlykštus, žiūri į jį iš aukšto, paskui rauda, kai vyras pirmą naktį neateina į vestuvinę lovą. Tokie keisti Katrės perversmai, pagieža, ironija reiškia šį tą daugiau nei konkrečią situaciją.

Dar nepradėjome repetuoti, bet net skaitant įtraukia ir nepaleidžia jos tulžingas pyktis. Katrė reikalauja meilės, bet pati jos savyje neturi. Ne dėl to, kad yra bloga, tiesiog ji nesugeba mylėti. Taigi Žemaitė kūrė naują naujų laikų moters paveikslą, tačiau sukūrė labai dviprasmišką moterį.

Ar įsivaizduoji, kas galėtų vaidinti Kat­rę?

Taip, bet dabar negaliu to išduoti.

Kiek statant spektaklį tau svarbus kontekstas? Jį studijuoji ar pasikliauji tekstu ir savo interpretacija?

Reikia susipažinti su kuo daugiau medžiagos, nes, atsidūrus pasirinkimų labirinte, konteksto žinojimas tarsi pats iššaus atsakymą.

Kieno vertinimu pasitiki – publikos, kritikos, kolegų, – kai spektaklis jau baigtas? O gal kitų nuomonė nesvarbi?

Svarbiausias momentas – kai žiūrovas ateina ir spektaklis arba atsitinka, arba ne. Tai nėra vien reakcija: visi visada ploja ir stojasi, tačiau juk iš tiesų ploja sau, kad išbuvo iki pabaigos. Puiku, kai žmonės reaguoja, bet tai nėra pagrindinis kriterijus. Dažnai pati matau, kas pavyko, taip pat iškalbinga trupės situacija. Visada svarbi mamos nuomonė.

Nesu iš tų, kurie daug giria tiek save, tiek kitus. Vadovaujuosi taisyk­le, kad jei pavyksta įgyvendinti bent 70 proc. užsibrėžtų tikslų, tai jau gerai. Reikia mokėti mėgautis netobulumo džiaugsmu ir siekti, kad ateityje būtų geriau.

Taigi šimtaprocentinio spektaklio pastatyti nesitiki?

Manau, tik kvailiai gali sau pasakyti, kad viskas pavyko, nuostabu.

O kitų sukurti spektakliai, ar yra toks, kur viskas tobula?

Žinoma, yra. Tobuli spektakliai verčia kelti reikalavimus tiek sau, tiek kitiems.

 

„Dėdžių ir dėdienių“ recenzija

„Fantazijaus“ recenzijos čia ir čia