Pirmasis lietuvis, gavęs muzikos menų daktaro laipsnį prestižinėje Juilliardo mokykloje, tarptautinio pripažinimo sulaukęs pianistas Gabrielius Alekna gyvena Niujorke nuo 1996-ųjų. Aktyviai propaguodamas Vytauto Bacevičiaus kūrybą, išleido dvi kompaktines plokšteles žinomose įrašų kompanijose „Toccata Classics“ ir „Naxos“. Su pianistu kalbėjomės Niujorko Aukštutinio Vestsaido rajone, kur susibūrusios didžiosios koncertinės organizacijos.

 

Gyveni Niujorke, bet nemažai laiko praleidi Lietuvoje, dėstai Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Esi vienas iš tų retų žmonių, gyvenančių viena koja čia, kita – ten. Kaip jautiesi nuolat migruodamas iš vienos kultūrinės terpės į kitą?

Prie tokio migruojančio gyvenimo būdo esu pripratęs, nes tai tęsiasi jau nuo studijų Juilliarde, beveik 20 metų. Jaučiuosi namie ir Niujorke, ir Vilniuje. Kita vertus, dažnai Lietuvoje pasijuntu amerikiečiu, o JAV – lietuviu. Abiejose vietose turiu tam tikrą autsaiderio perspektyvą. Pavyzdžiui, vykdydamas projektus Lietuvoje pastebiu, kad dažniausiai finansavimo tikimasi vien iš Kultūros ministerijos. Amerikoje valstybinės institucijos traktuojamos gana skeptiškai, iš jų nieko nelaukiama ir beveik visa parama gaunama iš privačių šaltinių. Šiuo atžvilgiu mano amerikietiška patirtis padeda Lietuvoje, nes man dažnai atrodo įmanoma tai, kas kitiems –­ neįmanoma. Panaudojant amerikietišką modelį Lietuvoje tikrai galima daug nuveikti.

Mano veikla yra nuolatinis tiltų tiesimas tarp JAV ir Lietuvos, siekiu savo buvimą tarp dviejų vietų paversti privalumu ir kūrybiškumo šaltiniu. Sakysime, sunkiai būtų įsivaizduojamas mano bendradarbiavimas įrašinėjant V. Bacevičiaus kūrinius su žymia šiuolaikinės muzikos atlikėja, penkiskart „Grammy“ apdovanojimui nominuota Ursula Oppens, triskart „Grammy“ metų prodiuserės statulėle apdovanota Judith Sherman ar labai produktyviu dirigentu Christopheriu Lyndonu-Gee. Visi jie gyvena Niujorke ir su jais tikrai neturėčiau galimybės bendradarbiauti pats ten negyvendamas. Taip pat ir mano siekis priartinti Juilliardo mokyklą prie Lietuvos, kviečiant atvykti koncertuoti ir dėstyti šios mokyklos profesorius.

Ką tau reiškia egzistencinė „namų“ sąvoka? Czesławui Miłoszui „kalba yra vieninteliai namai“, o tau?

Čia toks gilus klausimas, į kurį galima atsakyti įvairiais lygmenimis. Kur begyvenčiau – niekuomet nenustosiu būti lietuvis. Man labai svarbu, kad mano vaikai kalbėtų lietuviškai, o gyvenant Amerikoje tai didelis iššūkis. Kosmopolitizmas egzistuoja jau seniai –­­ ne šimtmetį ir ne du, tačiau pasikeitė susisiekimo priemonės. Anksčiau nebūdavo galimybių gyventi dviejose vietose ir taip dažnai vykti iš vietos į kitą. Pasaulis dabar globalus ir mažas. Pats atlikėjo darbas nėra pririštas prie konkrečios vietos, todėl man labai natūralu keliauti. Mano namai jungia JAV ir Lietuvą.

Nuolat gyvenant vienoje šalyje, likęs pasaulis dažnai matomas per žiniasklaidos prizmę. Kokius stereotipus buvai susidaręs apie JAV prieš atvykdamas ir kaip vėliau jie kito ar išnyko?

Atvažiavau studijuoti ir gyvenau gana izoliuotoje akademinėje terpėje. Viskas sukosi aplink Juilliardą, kur vyravo tarptautinė aplinka ir nuvažiuoti į vadinamąjį downtown atrodė didelė ekskursija. Gyvenant JAV, daugelis dalykų vis dar atrodo nesuprantami, tarkim, tai, kad medicina ar kalėjimų sistema yra verslas, ar tai, kad daugelyje valstijų galima be jokio leidimo ar patikrinimo pirkti ginklus.

Vienas iš vyraujančių stereotipų – amerikietiškas paviršutiniškumas, kuris pasirodo esąs tiesiog atvirumas.

Paviršutiniškumą galima įvairiai interpretuoti. Tai savotiška mandagumo išraiška ir gebėjimas užmegzti greitą kontaktą. Poreikis atrodyti paslaugiems ir draugiškiems amerikiečiams yra svarbesnis už tolesnį kontakto palaikymą. Mano lietuviškam mentalitetui svarbiau, kas slypi už tų mandagumo frazių. Žinoma, tokie ypatumai turi savo priežastis. Amerika – didelė ir mobili šalis, ypač darbo prasme, todėl būtina greitai adaptuotis naujoje aplinkoje. Tautų katile žmonės stengiasi suprasti vieni kitus, būti tolerantiški. Galbūt todėl amerikiečių filmai yra suprantami universaliai. Palyginus amerikiečių dramas ar komedijas su kitų šalių produkcija, atrodo, jog jie turi kažkokį raktą į žmogiškąjį vardiklį.

Kaip palygintum muzikinį gyvenimą Vilniuje ir Niujorke?

Lietuvos, ypač Vilniaus, muzikinis gyvenimas yra intensyvus ir įvairus. Vyksta nemažai aukšto lygio renginių ir, jei esi gerai informuotas, gali visur apsilankyti ir vėliau aptarti su kolegomis, kurie bus apsilankę tuose pačiuose koncertuose. Niujorko neįmanoma lyginti su Vilniumi – tokių miestų pasaulyje vos keli – kultūrinė įvairovė ir kiekybė tiesiog stulbina. Mano skonis nėra eklektiškas, bet iš to, kur buvau šiais metais, visai įmanoma, kad esu vienintelis girdėjęs būtent šitokį koncertų rinkinį. Viena vertus, atsiveria neribotos kultūrinės patirties Niujorke galimybės, kita vertus, esi atskirtas su savo individualiais pasirinkimais.

Nenoriu pasirodyti smerkiantis ar žiūrintis iš aukšto, bet objektyviai lygindamas lietuvišką muzikinę kultūrą su tarptautine ar, tarkime, Niujorko vis dar pastebiu akivaizdžių spragų. Kalbant apie muzikos įrašus, Lietuva tarsi verda savo sultyse. Čia nėra savo įrašus užsienyje platinančių kompanijų, taip pat ir leidinių apie tai, kas vyksta pasaulyje – recenzuojami vien Lietuvoje išleidžiami ar lietuvių atlikėjų įrašai. Kitas pavyzdys – iš esmės nėra nė vienos muzikos vadybos kompanijos. Iš dalies todėl, kad nėra klasikinės muzikos renginių rinkos – atlikėjai dažnai groja neatlygintinai ir patys save vadybina. Lietuvos dar laukia netrumpas kelias, kol tapsim visiškai integruota muzikinio pasaulio šalimi.

Nuo 2011 m. dirbi vizituojančiu docentu Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, taip pat dažnai dėstai Birštono vasaros menų akademijoje. Kokius įžvelgi skirtumus tarp JAV ir Lietuvos švietimo sistemų, studentų? Ką davė studijos Juilliarde, ko nebūtų galėjusi pasiūlyti Lietuvos muzikos akademija?

Turiu daug gerų žodžių lietuviškai švietimo sistemai. Dabar ji keičiasi ir man sunku ją vertinti. Muzikos pagrindai iš meno mokyklos ir Muzikos akademijos yra labai stiprūs, tad man ir kitiems kolegoms, kurie išvyko studijuoti į pačias geriausias pasaulio moks­lo įstaigas, nebuvo sunku prisitaikyti. Įgytas visapusiškas pasiruošimas man padėjo netgi Juilliardo doktorantūroje, nors buvo iššūkis visas tas žinias išreikšti anglų kalba.

Juilliardo studentai atvyksta iš įvairių šalių ir jie priimami vien tik pagal profesinį pasiruošimą, o bendras išsilavinimas labai įvairuoja. Tam tikri muzikiniai dalykai būdavo Čiurlionio mokyklos ketvirtos ar penktos klasės lygio. Neįtikėtina, kad žmonės, pasiekę tokių aukštumų savo profesijoje, turi gana elementarų bendrą muzikinį išsilavinimą. Dalis studentų yra mokęsi ne muzikos mokykloje, o tik privačiai.

Sunku lyginti abiejų šalių studentus, nes į pačias geriausias konservatorijas yra milžiniškas konkursas. Ten įstojusieji paprastai savo aplinkoje jau būna „žvaigždės“ ir turi stiprią motyvaciją mokytis. O Lietuvoje konkurso beveik nėra. Kalbant apie studijas, vis stiprėja tendencija pabrėžti įgūdžius, reikalingus dabarties pasaulyje: komunikacijos reikšmę ir svarbą to, ką darai, mokėti save pristatyti. Vis labiau akcentuojamas ir atlikėjo, kaip edukatoriaus, vaidmuo. Juilliarde kuriami įvairūs projektai, vienas iš tokių – su Carnegie Hall sale ir visuomeninių mokyklų tinklu –­ aukšto lygio muzikai mokosi pristatyti savo programas mokyklose. Vis daugiau mokoma ir verslumo: kaip bendrauti su koncertų rengėjais, kaip rašyti bio­grafijas, pranešimus spaudai ir paraiškas fondams, kaip kurti viešąsias įstaigas ir kokia yra mokesčių sistema. Manau, ta linkme einama ir Lietuvoje, tik ne tokiais tempais.

Amerikoje muzikantai gerai žino posakį: „Kaip patekti į Carnegie Hall? Praktikuotis, praktikuotis, praktikuotis.“ Teko girdėti ir perfrazuotą atsakymą: „Ryšiai, ryšiai, ryšiai.“ Esi koncertavęs šioje žymioje salėje, tad ar, tavo manymu, atlikėjui užtenka vien gerai groti, kad patektų į geriausias koncertų sales?

Neužtenka ir, manau, niekuomet neužteko. Reikia abiejų – ir ryšių, ir kasdienės praktikos. Kitas atsakymas, kaip patekti į Carnegie Hall – susimokėti nuomos mokestį.

Tai vieša paslaptis, kurios daugelis nežino. Visais laikais atrodė, kad patekti į šią salę – vos ne būti priimtam į išrinktųjų panteoną.

Carnegie Hall nedaro atrankos, kam nuomoti salę, tad iš principo galėtų koncertuoti ir kieno nors katinas. Tai sukelia tam tikrą postmodernistinę maišatį, sukuriamos iliuzinės karjeros, kai net iš biografijos sunku pasakyti, ko muzikantas yra vertas. Panaši ir dirigentų situacija. Žymūs Rusijos orkestrai pasiūlo dirigentams diriguoti koncertą geroje salėje susimokėjus kelis tūkstančius eurų. Iš kitos pusės, neaišku, kur nubrėžti ribą – koks skirtumas, ar pats sumoki salės mokestį, ar kažkoks tave pristatantis fondas? Turiu pasakyti, kad pats niekada nesu mokėjęs mokesčio už galimybę pasirodyti su kuriuo nors orkestru vienoje ar kitoje salėje.

Atlieki kilnią misiją propaguodamas kiek nepelnytai pamirštą XX a. lietuvių kompozitorių V. Bacevičių. Jo kūryba tapo tavo daktaro disertacijos tema, esi įrašęs dvi kompaktines plokšteles, taip pat sudarei ir redagavai dvitomį jo fortepijoninės muzikos leidinį. Kaip gimė susidomėjimas šia muzika ir kokią vietą, tavo manymu, ji užima pasauliniame kontekste?

Neseniai įrašiau antrą Bacevičiaus solinių kūrinių kompaktinę plokštelę. Iki šiol man tai yra įdomus darbas. Artėjant gimimo šimtmečiui, Lietuvoje pradėta plačiau domėtis jo kūryba ir muzikologė Gražina Daunoravičienė pasiūlė man į ją pasigilinti. Šiam kompozitoriui jaučiu asmeninę simpatiją, nes jis antrą gyvenimo pusę praleido Niujorke ir labai stengėsi dėl savo, kaip pianisto ir kompozitoriaus, pripažinimo. Kita vertus, visuomet jaučiau potraukį abstrakčiai ir greitų simpatijų nesukeliančiai muzikai, ne patiems populiariausiems kūriniams. Norisi sau pačiam ir klausytojams atskleisti gilesnius turtus, tai, kas galbūt iš karto nekrenta į akis. O Bacevičiaus muzikos originalumą ir vertę pastebi visi, su kuriais bendradarbiavau įrašinėdamas, taip pat ir įrašų recenzentai.

Kaip pasirenki repertuarą? Ar turi visišką laisvę groti ką nori, ar tenka reaguoti į muzikos paklausą? Galbūt ieškai tokių kūrinių, kuriuos galima įdomiai pristatyti?

Sudarydamas programas turiu laisvę, išskyrus koncertus su orkestru, nes tada esu priklausomas nuo rengėjų ar dirigento pageidavimo ir nuo konteksto. Rečitaliuose naudojuosi privilegija groti tai, kas man tuo metu arčiau širdies ir kur galiu pasakyti savitą žodį. Jau kurį laiką man imponuoja XX a. pradžios muzika. Esu įsitikinęs, kad nei iki to laikotarpio, nei vėliau nebuvo tokios įvairovės ir kokybės proporcijos. Vienu metu kūrė G. Faure ir A. Schönbergas, C. Debussy ir B. Bartokas. Žinoma, savo programose ieškau tam tikrų sąsajų, jungčių ir eklektikos pusiausvyros.

Koks autentiškos interpretacijos ieškojimo kelias, tarkime, grojant visų gerai žinomą Mozarto koncertą fortepijonui su orkestru? Egzistuoja tam tikra atlikimo tradicija, bet ar kyla noras ją kažkaip atnaujinti?

Niekuomet nėra tikslo rasti savitą interpretaciją, tik priartėti prie kūrinio idėjos, kurios didžioji dalis yra užšifruota Mozarto paliktame dokumente, jo rankraštyje. Kita dalis yra daug sunkiau apčiuopiama, bet norint – priei­nama. Tam mes studijuojame muziką, harmoniją, stilių raidą ir mokomės klausytis. Galiausiai yra dar sunkiau apčiuopiamų dėmenų, kuriuos galima pasiekti kokiais nors žmogiškaisiais kanalais. Būtent dėl to kompiuteris negali savarankiškai išmokti kūrinio ir jo meistriškai pagroti, nebent būtų užprogramuotas meistro atlikėjo. Autentiškos interpretacijos esmė yra ne tai, kaip įsivaizduoju aš, o tai, kaip suprantu, ką įsivaizdavo Mozartas. Gali būti daug adekvačių koncepcijų. Sakysime, jei trumpas kūrinys yra didesnio ciklo ar rinkinio dalis – vienaip jį atliksi kaip miniatiūrą, kitaip viso ciklo kontekste.

Svarbi tavo, kaip pianisto, veiklos dalis yra įrašai. Pianistas Glennas Gouldas yra pasakęs: „Įrašas – tai koncertas be sienų, tai muziejus, kurį kuruoja pats savininkas.“ Kuo skiriasi atlikimas įrašų studijoje nuo koncertinio?

Jei prieš šešerius metus kas nors man būtų pasakęs, kad daug įrašinėsiu ir turėsiu galimybę išleisti kompaktines plokšteles pasaulinėse muzikos kompanijose, būtų buvusi didelė staigmena. Turiu prisipažinti, įrašinėti anksčiau nemėgau. Prireikdavo nemažai pastangų, nes daug geriau skambinu publikai nei per repeticijas ar užsidaręs studijoje. Pamažu įrašinėjimo procesas mane įtraukė ir pradėjo žavėti. Atsirado tam tikras reguliarumas ir tęstinumas. Turiu galimybę dirbti su fantastiškais garso režisieriais – Niujorke su J. Sherman, Lietuvoje su Viliumi Keru ir Aleksand­ra Suchova. Man patinka rimtai pasiruošti tam, kas turi išliekamąją vertę. Ne vien dėl to, kad tai bus užfiksuota ir išliks, bet ir todėl, kad dauguma kūrinių yra įrašomi pirmą kartą.

Manau, įrašas priartina atlikėją prie kūrėjo – kompozitoriaus, dailininko ar rašytojo. Juk iš jų niekas nelaukia, kad jie spontaniškai per kelias valandas sukurtų meno kūrinį. Tam prireikia daug apmąstymų, bandymų ir eskizų. Tuo įrašas primena kūrybinį procesą. Aišku, įrašui, kaip ir koncertui, daug ruošiesi, bet reikalavimas atlikėjui išėjus į sceną viską čia pat tobulai atlikti yra tam tikra prasme dirbtinis, vos ne sportinis iššūkis. Dažnai manoma, esą įrašinėjant rūpinamasi vien tik muzikinio teksto tikslumu ir atrenkami patys tvarkingiausi variantai, todėl rezultatas –­ negyvas ir dirbtinis. Tai labai toli nuo tiesos. Kaip ir bet kokiame kitame meniniame procese, pasirenkami konceptualiai artimiausi variantai kūriniui įsivaizduoti. Per koncertą gali prarasti susikaupimą ir neatlikti tam tikros funkcijos kūrinyje, o įraše sukuri patį stipriausią meninį vaizdą.

Kiek teko matyti tave scenoje, atrodydavo, jog pradėjęs groti persikeli vos ne į kitą erdvės ir laiko matavimą, į kitą dvasinę dimensiją. Kokia būsena apima išėjus į sceną ir kiek ji priklauso nuo publikos?

Publika veikia įvairiai. Puikiai žinome iš studijų laikų, kad kai ką grojimas viešai tiesiog paralyžiuoja. Man lengviau groti didelėje salėje šimtams žmonių nei kamerinėje aplinkoje. Daugeliui yra atvirkščiai: jiems svarbu matyti klausytojų veidus ir komunikuoti kiekvienam atskirai. Pavyzdžiui, legendinis virtuozas Leopoldas Godovskis, beje, gimęs Kaune, mėgdavo groti draugams, bet niekaip negalėdavo įveikti kaustančios baimės prieš publiką.

Koncertuojantys atlikėjai, kalbėdami apie muziką, kartais klaidina, nes yra skirtumas tarp meilės pačiai muzikai ir meilės atlikimui. Jeigu myli muziką, gali būti laimingas jos klausydamasis, apie ją skaitydamas ar rašydamas. Muzika tokiems žmonėms yra itin svarbi, tačiau tai nereiškia, kad jie galėtų ar norėtų būti atlikėjai. Muzikos atlikimas yra tam tikras fizinis ir psichologinis malonumas, sumišęs su didžiuliu, nepakartojamu, nedaug kam tinkamu ir reikalingu stresu, tačiau man teikiantis gyvenimo prasmę.

F. Nietzsche yra pasakęs: „Gyvenimas be muzikos būtų tiesiog klaida, skausmas, tremtis.“ Kas tau yra muzika, ar įsivaizduotum gyvenimą be jos?

Kiek žinau, šios citatos kontekstas yra kitoks, nei dažnai pateikiama. Man rodos, Nietzsche čia kalba gana ironiškai. Muzika nepraranda savo svarbos –­ tą matome kiekviename gyvenimo žingsnyje. Nuo jos juk beveik neįmanoma pabėgti! Ji tokia svarbi, kad priimama tarsi savaime suprantama duotybė, kaip oras, vanduo ar internetas, kurie turėtų būti neriboti ir nemokami. Manau, ji visuomet bus reikalinga, kita vertus, nesu tikras, ar tą patį būtų galima pasakyti apie muziko profesiją.

Visa muzika dabar prieinama internete. Retai kas perka kompaktines plokšteles. Koks tavo požiūris į tokią nekontroliuojamą muzikos sklaidą?

Pats su tuo susiduriu. Kyla klausimas, kokią vertę visuomenė teikia muzikai ir jos atlikėjams. Pavyzdžiui, Lietuvoje vieša paslaptis, kad daugelis atlikėjų koncertuoja beveik nemokamai. Kita vertus, tai, kad šis mūsų pokalbis bus spausdinamas kultūros savaitraštyje, rodo, jog muzikai teikiama tam tikra vertė. Sudėjus šiuos du dalykus kyla klausimas, kas yra įtikinamiau: ar vieša muzikai atiduodama pagarba, ar tai, kiek Kėdainiuose ar Marijampolėje yra žmonių, norinčių sumokėti 5 eurus už gerą koncertą. Jeigu tokių žmonių nėra –­ galbūt visuomenė muzikos nevertina...

Manai, kad muzikos vertinimas būtinai turi įgauti materialią išraišką?

Tai reikalinga, kad atlikėjo profesija gyvuotų ir turėtų ateitį. Matome, kad norinčių studijuoti muziką yra labai mažai, daug mažiau nei prieš 20 metų. Vyksta šios profesijos modelio erozija ne vien Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, išskyrus Kiniją. Išeities tikriausiai reikia ieškoti šviečiant visuomenę ir taip pritraukiant naujų klasikinės muzikos klausytojų.

Kokia klasikinės muzikos ateitis dabartiniame technologijų amžiuje, ar ji iš viso egzistuoja?

Galbūt modelis pasikeis tiek, kad muziką atliks daugiausia mėgėjai kaip prieš porą šimtų metų. Žvelgiant iš kitos perspektyvos, galimybių klasikinei muzikai šiais laikais gerokai daugiau nei bet kada istorijoje. Turiu galvoje milžinišką festivalių, koncertų, naujų atlikimo erdvių ir įrašų kompanijų skaičių. Muzika yra savo pačios sėkmės auka. Ji tokia visur esanti, kad, atrodo, kiekvienas turi į ją vos ne prigimtinę teisę.

Pasidalyk savo artimiausiais koncertiniais planais.

Laukiu pasirodant antro Bacevičiaus solinių kūrinių fortepijonui tomo, kurį išleis „Toccata Classics“. Kaip ir ankstesniuose diskuose, pusė kūrinių yra įrašyti pirmą kartą. Taip pat planuojami šio kompozitoriaus fortepijoninių koncertų įrašai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Birželį skambinsiu Pažaislio festivalyje kartu su Kauno styginių kvartetu. Įdomus projektas laukia kitais metais – solinių koncertų turas Kinijoje.

 

Kalbėjosi Žibuoklė Martinaitytė

Niujorkas, 2016-05-10