Siūlome aktualias ištraukas iš 1990 m. Maskvoje išleistos knygos „Rokas: menas ar liga?", kurioje bandoma pažvelgti į roką iš mokslo pozicijų. Tiksliau, autoriai –­ psichiatras ir žurnalistas – parodo, kaip pragaištingai ši muzika veikia jaunimo sveikatą, žlugdo asmenybes, ardo socialinius saitus.

---

Rokas gyvuoja apie trisdešimt metų, bet rimti straipsniai mūsų šalies spaudoje pasirodė tik prieš dvejus trejus metus. Tik dabar bandoma bent apytiksliai nustatyti roko poveikio jaunimui mastus. Tokių publikacijų mažai. Be to, dauguma jų kenčia nuo vienašališkos nuomonės. Tiesą sakant, juos galima padalyti į dvi grupes. Viena tęsia seną tradiciją, kurios esmė primityvi: rokas – supuvusių Vakarų vaisius, jis demoralizuoja nesustiprėjusius protus ir sielas, todėl jį reikėtų uždrausti. Žodžiu, sunaikinti.
(...) Aršių roko priešų nestinga ir kitose šalyse, taip pat ir JAV. Kai kur rokas yra paskelbtas už įstatymo ribų – tiesiogine prasme, t. y. priimti jį draudžiantys įstatymai. Ir tokius sprendimus padiktavo anaiptol ne vien konservatizmas. Čia svarbiausia – geri norai, ginantys nacionalinę kultūrą. Vis dėlto paminėsime, kad „draudėjai" – dažniausiai – rimtai roko problemų negvildena. Ir šitaip koziriai atitenka kitos nuomonės atstovams. Turime omenyje tuos, kurie visiškai palaiko roką. Jo aklą koneveikimą pastaraisiais metais pakeitė lengvabūdiškas šlovinimas. Vieni aukština roką kaip jaunimo kultūrą, bandydami pigiai užsitarnauti autoritetą. Kiti palaiko jaunimo roką, rinkdamiesi iš dviejų blogybių mažesnę: tegul geriau klausosi savo muzikos, negu pažeidinėja viešąją tvarką, elgiasi chuliganiškai. Tretieji propaguoja roką šventai įsitikinę, kad tai šiuolaikiškas dalykas, taigi ir geras.
(...) Pirmiausia norėtume pacituoti laišką, išspausdintą 1986-ųjų kovą „Pravdos" laikraštyje. Jo autorius – dvidešimt septynerių metų darbininkas iš Maskvos G. Konunka. Buvęs roko, ypač sunkiojo, gerbėjas. Žmogus, pats patyręs šios muzikos poveikį. (...)
„Dažnas roko gynėjų argumentas – jo atseit „socialinis kryptingumas", „aktyvi visuomeninė pozicija" ir panašiai. Atseit tai ir yra persitvarkymo ritmai, tai ir yra akivaizdus viešumas ir demokratija. Kategoriškai prieštarauju! Rokas – sąstingio laikotarpio kultūros reiškinys, priemonė atitraukti nuo konkretaus darbo tobulinant visuomenę. Jį anksčiau „įkaldavome" visu garsu, kad užgožtume besiliejančius iš televizoriaus ir radijo atsibodusį melą ir pusiau tiesą, demagoginius šūkius ir lozungus.
Dabar – visai kitas laikas, bet rokas vis dar užgožia, atjungia. Šiandien – nuo aktyvaus dalyvavimo gyvenime jis vis dar stengiasi nukreipti į grynai abstrakčią pramogą. Kai tikrai nereikia jaudintis dėl savo šalies likimo – tik ir lieka panirti į asmenines pramogas.
Sako, „geras" rokas „skelbia" taiką. Deja, tai pavojinga saviapgaulė, tiktai mimikrija roko, kuris mėgina prisitaikyti prie įvairiausių visuomenės grupių ir sluoksnių reikalavimų. Išgelbėti pasaulį, žmoniją nuo katastrofos gali tik aukštasis menas, grožis, –­ kartu su juo šiandienos menas turi žmogų kelti, traukti į viršų. Bet koks pseudomenas, nukreiptas į gyvuliškus žmogaus instinktus, nusileidžiantis iki žemiausio lygio, kaip tik ir gimdo tuos dvasiškai neišprususius žmones, kurie gali nuspausti mygtuką. O žodžiai, veriamai klykiami į mikrofoną, kad ir kokios kalbos jie būtų, – tik žodžiais ir lieka.
Aš kažkaip negirdėjau, kad mūsų aršius roko garbintojus jie nukreiptų į realiai naudingą veiklą – tarkim, į tas pačias šeštadienines paminklų ar gamtos tvarkymo talkas. Kol kas jie tik veda į naujus koncertus ir kitas pramogas, kartais labai abejotinas.

Nereikėtų pamiršti, kad rokas – tai ne šiaip muzika, tai pirmiausia pretenzija į gyvenimo būdą. Neatsitiktinai su sąstingio laikotarpiu mano susieta roko muzika visada ėjo koja kojon su svaiginamai greitai populiarėjančiais ją lydinčiais alkoholiu, rūkymu, narkomanija, prostitucija, lytiniais iškrypimais, psichiniais sutrikimais.
Pastaraisiais metais pas mus plačiai propaguojama pseudokultūra, tuo lengva įsitikinti įsijungus televizorių. Tiesa, sako, kad klasikinės muzikos transliuojama ne mažiau. Bet visa bėda yra ta, kad klasikinė muzika, jau nekalbant apie mums mažai pažįstamą liaudies muziką, elektroniškai transliuojama per TV, daug netenka, yra iškraipoma. Ogi rokas ir šiuolaikinė estrada, sukurti naudojant elektroniką, nieko nepraranda, tik įgauna įvairiausių teleefektų.
Ir viskas būtų dar nieko – bręsdamas žmogus (kaip tai įvyko man), vienas palaipsniui, kitas greičiau, matyt, atsisakys aklai lankstytis vakarietiškos masinės kultūros stabui. Taip, beje, atsitiko ir daugeliui mano pažįstamų bendraamžių vaikinų (nors ne visiems, žinoma) ir ypač merginų. Bet koks likimas laukia tų, kurie auga veikiami nuolatinės roko teleradiacijos, darželių ir mokyklų diskotekų? Ar jie atsipeikės nuo griaudėjančios pseudokultūros, ar taip ir liks, geriausiu atveju, veidmainiai, šūkaliojantys „socialiai orientuotus" ir „gyvybiškai svarbius" žodžius, bet savyje užgniaužę sąžinę, skausmą ir savo tautos, savo kultūros nerimą?
Supraskite mane teisingai: aš neraginu persekioti kažkokios ypatingos „jaunimo" (suprask – roko) kultūros skleidėjų, nesu linkęs gąsdinti, kaip jie, etiketėmis (pavyzdžiui, „konservatorius", „persitvarkymo priešas", „tildytojas" ir t. t.). Bet aš tvirtai įsitikinęs sakau, nes pats patyriau: būtina visiškai nutraukti šiuolaikinės estrados ir roko muzikos propagandą ir piršimą žinia­sklaidoje, pirmiausia – per televiziją..."
Sutikite, rimtas laiškas, verčiantis susimąstyti. Pavyzdžiui, vargu ar verta kalbėti apie tai, kad rokas visai nėra susijęs su menu, jei yra nukreiptas į žemuosius žmogaus instinktus. Tiesiog čia šiek tiek susipainiota. Menas gali būti humaniškas, o gali būti ir antihumaniškas. Jis gali sužadinti pačius aukščiausius jausmus, o gali apeliuoti į žemuosius. Žadina jausmus, piešia meninius vaizdinius, remiasi vienu ar kitu moraliniu pagrindu – tad prieš mus meno kūrinys. Kitas klausimas –­ koks? Apie tai reikia spręsti kiekvienu konkrečiu atveju.
(...) Mes nebandysime, kaip dabar tai daro kai kurie tyrinėtojai pas mus ir užsienyje, tiesiogiai sieti domėjimosi roku su narkomanija. (...) Remdamiesi tik faktais, mes pabandysime išsiaiškinti, ar tikrai rokas daro poveikį žmogaus organizmui. Atsiversime ligos istorijas. Pavardžių neminėsime, o vardus, visiems suprantamais medicininės etikos sumetimais, pakeitėme.
Dmitrijus, dvidešimt metų. Vaikystę ir ankstyvąją jaunystę – čia viskas įprasta –­ praleisime. Mokykloje mokėsi neblogai. Dešimtmetę baigė vos su dviem trejetais –­ iš chemijos ir kūno kultūros. Po mokyklos įstojo į Maskvos automobilių ir kelių institutą. Bet pasimokė tik mėnesį ir metė: buvo nuobodu. Nuėjo dirbti į gamyklą. Ištvėrė metus. Girtas pavogė automobilį, buvo teistas, gavo pusantrų metų. Dėl teistumo buvo įdarbintas kitoje gamykloje šaltkalviu. Teistumas buvo panaikintas. Dirbti jam, tiesą sakant, nepatiko, vis dėlto darbo nemetė: „Gera kompanija pasitaikė." Domina viena: džiazrokas. Ant dilbio skustuvo peiliuku išsipjaustė mėgstamo ansamblio pavadinimą. (...) Nuotaika dažnai ir staiga keičiasi, su žmonėmis bendrauja sunkiai. Apatiškas, stengiasi būti vienas. Laisvalaikiu guli lovoje arba žiūri televizorių. (...) Medicinos komisijos išvada: polimorfinė psichopatija.
(...) Pavelas. 1967 metų gimimo. Vaikystės metai – nieko įdomaus. Sirgo tomis pačiomis ligomis kaip bendraamžiai. Į mokyklą pradėjo eiti septynerių. Iki trečios klasės mokėsi vien penketais, paskui pažangumas krito. Didžiąją laiko dalį leido gatvėje. Šeštoje klasėje ėmė ryškėti irzlumas. Draskė akis pedagogams, mušėsi su bendramoksliais, galų gale buvo įtrauktas į milicijos vaikų kambario įskaitą. Penkiolikos metų girtas pateko į blaivyklą ir, žinoma, tuo išsiskyrė iš bendraamžių. Ką dar pasakyti? Domėjosi karatė ir vandensvydžiu. Aukštumų nepasiekė, net negavo atskyrio. Aštuntoje klasėje, nuo antro pusmečio, mokėsi su korepetitoriumi. Išlaikė egzaminus, įstojo į proftechninę mokyklą. Metus mokėsi neblogai, net buvo išrinktas seniūnu. (...) Tada pradėjo groti gitara mėgėjiškame roko ansamblyje. Nusidažė skiauterę kaip pankroko muzikantas. Namuose pradėjo pyktis su motina, seneliu, močiute. Dėl ko? Nenorėjo grįžti laiku, nenorėjo „šliaužti" duonos, nenorėjo šluoti grindų... Trumpai tariant, bet koks buities darbas – darbas ne tik sau, o ir kitiems šeimos nariams – virsdavo konfliktų priežastimi. Viskas jį pykdė, išvesdavo iš pusiausvyros. Kreipėsi į rajono psichiatrą, tas nusiuntė vaikiną tirtis į ligoninę. (...) Dia­gnozė: psichopatija, sensityvinės formos nestabilios kompensacijos stadija. (...)
Skaitytojai, matyt, jau suprato: visais atvejais psichikos pokyčiai yra susiję su domėjimusi roko muzika. Abejoti neverta. Galima diskutuoti, kas čia buvo pirma, kas antra. Ar rokas vaikinams sukėlė psichinius sutrikimus, ar, būdami nepastovūs, silpnos psichikos, jie pasirinko jų būklę atitinkančią muziką. Kad ir kaip būtų, sveikata pablogėjo nuo roko. (...)
Šie vaikinai (...) jau negali apsieiti be muzikos, be to, jiems reikia vis didesnių dozių. Jie turi jos klausyti nuolat. Vis naujų įrašų. (...) Be roko vaikinai jaučiasi išmušti iš vėžių, irzlūs, aplinka slegia, kankina niūri nuotaika. Dažnai susikaupusį pyktį ir troškimą parodyti juos kankinančius, draskančius jausmus jie išlieja ant aplinkinių. Žurnale „Rovesnik" (1986, Nr. 12) buvo išspausdinti roko gerbėjų atsiliepimai į vieną publikaciją. Jos autorius, beje, amerikietis, „leido sau" nesutikti su teigiamais vienos grupės, grojančios heavy metal rock stiliumi, vertinimais. Štai kai kurie atsiliepimai: „Tegul užsikemša tas dvokiantis jankis. Jam pačiam reikėtų kreiptis į neuropatologą"; „Prašau daugiau tokių dalykų nespausdinti, kitaip aš už save neatsakau. Aš jums taip parašysiu, kad kalba, kurią paprastai girdite prie alubarių, jums pasirodys pasaka"; „Mes, metalistai, perskaitę jūsų šlykštų straipsnelį apie mūsų mylimą, puikią ir neprilygstamą muziką, įsiutome, norėjosi viską griebti ir mėtyti, ir dar mes su malonumu duotume į veidą tam, kuris visa tai parašė. Ar ne laikas jums nutilti?" Ir taip toliau, ir panašiai. Redakcija sutriko. Kaip čia taip? Kodėl? Dėl ko taip atsakoma tiems, kurie yra kitokios nuomonės? Bet tai kaip tik gana „natūrali", dažniausiai pasitaikanti roko gerbėjų reakcija. Apie kokią nors logiką kalbėti neverta. (...)
Bandydami rasti apibrėžimą, kuo gi virsta žmogus, veikiamas roko, specialistai siūlo vartoti naują terminą – muzikinis narkomanas. Pradžioje jis turėjo iš esmės ideologinę prasmę, o dabar vis dažniau vartojamas „grynai" mediciniškai. Nemažai amerikiečių mokslininkų kalba vienareikšmiškai: „Rokas nėra nekaltas laiko leidimas, tai – narkotikas, daug baisesnis už heroiną, nutraukiantis mūsų jaunimo gyvybes." (...)
Žurnale „Naš sovremennik", 1988 metų spalio numeryje, buvo išspausdintas rašytojos iš Leningrado E. Dubrovinos laiškas: „Kaip psichologė ir pedagogė, turėdama aspirantūros lygio žinių apie aukštosios nervinės veiklos fiziologiją, nagrinėjau puikių mūsų šalies fiziologų ir psichiatrų darbus. Žinau didžiųjų pusrutulių žievės aukštosios nervinės veiklos dėsnius. Stebiuosi, kodėl tyli visas legionas fiziologų, biologų, psichologų, turinčių mokslinius laipsnius, sėdinčių TSRS MA kėdėse, žodžiu, ant sprando liaudžiai, kuri iš savo kišenės apmoka jų lengvatas, atlyginimus, privilegijas ir panašiai. Faktiškai šie „mokslininkai" sėkmingai iš šono stebi, kaip prievartaujamos ir žudomos jaunimo smegenys..."
Prievartautojo vaidmenį, kaip skaitytojai, matyt, jau suprato, atlieka rokas. (...) Roko muzika specialiojoje literatūroje vadinama agresyviąja. Arba psichopatine, nes gali žmogui sukelti psichozę. Nereikia painioti su psichodeline muzika, t. y. „rūgščia" muzika. Tiesa, skirtumas tarp jų nedidelis, o pastaraisiais metais jo iš viso kaip ir neliko. Iš pradžių psichodeline muzika vadino tokią, kuri sukurta apsvaigus nuo narkotikų. (...) Pastaruoju metu paaiškėjo, kad psichodelinę muziką galima kurti ir nevartojant narkotikų. Svarbiausia pasiekti tą patį poveikį, o jis artimas opijaus ar LSD poveikiui. (...)
Tose šalyse, kur rokas prigijo anksčiau negu pas mus, taip gerai žinomas jo kenksmingas poveikis sveikatai, kad kelia nerimą netgi valdžiai. Taip, klausimas dėl roko poveikio buvo nagrinėjamas vienos JAV kongreso komisijos. (...) Bet kokių nors draudžiamų ar ribojamų nutarimų komisija nepriėmė. Kodėl? Nusprendė, kad tai prieštarautų demokratinėms laisvėms, garantuojamoms Konstitucijos. Be to, nereikia pamiršti, kad rokas – pelningas dalykas. Su juo susijęs verslas kasmet gauna apie keturis milijardus dolerių gryno pelno. (...) Komisija nusprendė, kad draudimais nepadėsi. Ir patirtis tai patvirtina. Jau bandė Amerikoje įvesti „sausąjį įstatymą" – ir atšaukė, nes negalėjo susidoroti su naminės gamyba ir alkoholio kontrabanda. Roko draudimas baigtųsi įrašų kontrabanda iš kitų šalių, ir viskas. Geriausia, kaip galima kovoti su roku: aiškinti, aiškinti, aiškinti. (...) Vienintelė reali išeitis, kurią mes matome, yra per žiniasklaidą kalbėti apie roko problemas. Jo neuždraudžiant, „nesurišant rankų" rokeriams ir jų gerbėjams. Reikia ginčytis, reikia įrodinėti, remtis faktais, o ne emocijomis. Ginče toli gražu ne visada gimsta tiesa. Paprastai ji gimsta po ginčo –­ apmąsčius naujas idėjas ir faktus.

Vertė Rimvydas Strielkūnas

Versta iš: Забродин Г. Д., Александров Б. А. „Рок: искусство или болезнь?" – Москва: „Советская Россия", 1990.