Georg Blume. Stephenas Smithas: „Migracija – galingas šaltinių tinklas“

Pastaruosius mėnesius pasaulyje aktyviai diskutuojama dėl Jungtinių Tautų Organizacijos parengtos Pasaulinės saugios, tvarios ir reguliarios migracijos sutarties. Šis vadinamasis globalus migracijos paktas nutrina ribas tarp karo pabėgėlių, ekonominių ir kitokių paskatų vedamų migrantų. Valstybės raginamos juos priimti ir atvykėliams suteikti tas pačias sąlygas bei paslaugas kaip ir savo piliečiams, gerbti jų papročius. Šiame kontekste ką tik pasirodė į vokiečių kalbą išversta JAV mokslininko afrikanisto Stepheno Smitho knyga „Į Europą! Jaunoji Afrika kelyje į Senąjį žemyną“, kurią Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas net paskelbė privaloma lektūra.

Kaltės dėl Antrojo pasaulinio karo sindromą vis dar išgyvenanti Vokietija pabėgėliams atkakliai siekia padėti. „Bet jie nesileidžia, kad padėtume! – praradęs kantrybę netikėtai pratrūko tarnautojas: – Skambini – neatsiliepia, kvieti ateiti – neateina arba ateina tada, kai jiems patinka, šiandien jie Berlyne, o rytoj jau Frankfurte.“ Padėti suskubo ir gyventojai. Jauniems stipriems vyrukams pagyvenusios moterys į penktąjį aukštą tempė maisto krepšius, šeimos priėmė nepažįstamuosius į savo namus, o paskui, kai anie tiesiog dingo, kalbėjo: pernelyg norėjome viską padaryti už juos.

Pokarį išgyvenusiai vyresniajai kartai, išmokytai vertinti ir saugoti daiktus, gerbti pinigus, susikūrusiai gerovę savo rankomis, nesuvokiamas atėjūnų vienadienis mąstymas. Kad ir toks pavyzdys: iš kažkokios organizacijos gavę talonų mineraliniam vandeniui nusipirkti jauni migrantai greitai sumetė biznio planą – pasiima mineralinį, užėję už parduotuvės išpila ir už tarą pasiima grynuosius. Gerbti atvykėlių papročius? Jaunas vyras, šeimos žmogus, pirmadienį darbe pasirodė nubalnotais krumpliais: gatvėje sugėdinęs tamsiaodį, stumdantį savo žmoną, šio buvo apšauktas naciu, o tada ir pasiūlė ne moteris mušti, bet pasikalbėti vyriškai. Pasikalbėjo.

Susiduriant dviem skirtingiems pasauliams užprogramuota įvairaus pobūdžio konfliktų. Ir nepaisant daugybės laimingų istorijų, vis dėlto akivaizdu, kad netoliaregiška, stichinė pagalba nėra išeitis. O tokie dokumentai kaip JTO parengtas paktas apskritai nekelia pasitikėjimo, atvirkščiai, kyla įtarimas, kad juo bandoma nukreipti dėmesį nuo problemos esmės: juk ir vaikui aišku, jog ne su pasekmėmis reikia kovoti, o aiškintis migracijos priežastis ir koordinuoti veiksmus toms priežastims šalinant. S. Smitho knyga šiuo požiūriu regisi daug sąžiningesnė ir naudingesnė nei gražių, bet tuščių frazių rinkiniai. Spausdiname trumpą pokalbį su S. Smithu.

Vilma Mosteikienė

 

Valdančioji Vokietijos koalicija didžiuojasi radusi kompromisą dėl pabėgėlių. O jūs, priešingai, teigiate, kad per kitus 30 metų Europoje galima tikėtis 150–200 mln. naujų gyventojų iš Afrikos. Ar Vokietijos politikai akli ateities grėsmėms?

Vokiečių politikai veikia labai ribotoje laiko perspektyvoje. Jie vis dar tebesiveja 2015 m. migrantų krizę stengdamiesi padėti tarp Europos šalių stumdomiems žmonėms. Vokietijai per sunku pasirūpinti savo pabėgėliais. Tas pats ir Prancūzijoje. Tuo naudojasi populistinės partijos, tačiau niekam nerūpi, kas mūsų laukia ateityje.

 

Kalbate apie mums gresiančią sunkiai įsivaizduojamo masto emigracijos bangą iš Afrikos.

Situaciją įvertinti nesudėtinga. Šiandien Vakarų Europoje yra apie 500 mln. gyventojų, o kitoje Viduržemio jūros pusėje – 1,3 mlrd. afrikiečių. Jau 2050 m. jų bus apie 2,5 milijardo. Tai bus labai jauni žmonės, du trečdaliai – jaunesni nei 30 metų. Vakarų europiečiai, atvirkščiai, sensta ir jų tebus 450 milijonų. Vien nuoga statistika leidžia nujausti neregėtą migracijos spaudimą.

 

Prancūzijoje jūsų knyga vadinasi „La ruée vers l’Europe“ („Veržimasis į Europą“). Tokiomis frazėmis iki šiol svaidėsi prancūzų dešinieji ekstremistai.

Manau, nereikia gėdytis aplodismentų iš netinkamos pusės. Marine Le Pen mano knygą būtų pavadinusi kitaip, pavyzdžiui, „Juodoji demografijos bomba“, ji būtų siekusi išgąsdinti. Tai man svetima. 1920 m. Prancūzijoje gyveno tik 3000 afrikiečių, dabar jų milijonai, bet vis dėlto esu įsitikinęs, kad Prancūzija tebėra Prancūzija.

 

Bet teigiate ir tai, kad Europa greitai nebebus Europa.

Mane, kaip amerikietį, glumina faktas, kad europiečiai visiškai ignoruoja demografinę raidą: 40 proc. visų afrikiečių yra jaunesni nei 15 metų. Kas iš tiesų yra pasirengęs suvokti pasekmes? Senoji tradicinė Afrika – jau praeitis, jos vertybės ir normos jaunajai kartai nieko nebereiškia. Jų idealai atkeliauja iš išorinio pasaulio per palydovinę televiziją ir internetą. Stiprėjanti vidurinioji klasė (šiandien apie 150 mln., o po 30 metų bus keturiskart gausesnė) darys tai, ką daro ir kiti pasaulio žmonės, – būtent, emigruos.

 

Ar esama istorinių paralelių?

XIX a., kai ekonomika nebespėjo vytis augančio gyventojų skaičiaus, į Ameriką persikėlė 60 mln. europiečių.

 

O dabar Afrikos žmonės nuo vargo bėga į Europą.

Ogi ne. Kelionei į Europą ryžtasi tik turintieji daugiau pajamų ir, aišku, drąsiausi. Jie iš Afrikos kaimų leidžiasi į artimiausius miestus, iš jų – į sostines, metropolius ir tik tada – į Europą. Migraciją galime įsivaizduoti kaip galingą šaltinių tinklą.

 

Ignoruojate afrikietiškąjį chaosą?

Visiškai ne. Aš tik matau svarbiausią jo priežastį. De­mografinio sprogimo akivaizdoje net pati sąžiningiausia afrikiečių valdžia nepajėgi pastatyti tiek mokyklų ir ligoninių, nutiesti tiek kelių, kiek jų reikia išaugus gyventojų skaičiui. Pokolonijinės Afrikos problemos tampa neišsprendžiamu uždaviniu. Esu daug rašęs apie korupcijos, neūkiškumo, autoritarizmo problemas šiame žemyne. Bet atrodo, kad visas jas pervertinau.

 

Jei tai ne pačių afrikiečių bejėgiškumo apraiškos, kodėl tiek daug jų palieka žemyną?

Iš pradžių daugelis patraukė į Pietų Afriką visiškai sutrikdydami šios šalies gyvenimą. 1960 m. po Afriką klajojo 60 mln. žmonių ir tik 20 mln. buvo už žemyno ribų. Dabar Afriką paliko 140 mln. gyventojų, o vidinių migrantų sumažėjo.

 

Ir tai tik pradžia?

Būsimos kartos mamos ir tėčiai jau yra gimę. Net jei visi afrikiečiai nuo šios akimirkos imtųsi apsisaugojimo nuo nėštumo priemonių, migracijos spaudimas nuslūgtų tik po dviejų trijų kartų̃.

 

Kodėl pas mus šios nerimą keliančios tendencijos ignoruojamos?

Svarbiausia priežastis – Hannah Arendt įvardytoji užuojautos politika. Ji drumsčia vaizdą. Kai 2015 m. daugiau kaip milijonas žmonių persikėlė per Viduržemio jūrą, iš jų nuskendo 3771, t. y. 0,37 proc. Dar ir šiandien ginčuose dėl pabėgėlių tas faktas tampa svariu argumentu. Tačiau, pačių afrikiečių požiūriu, pavojus ne toks jau didelis: kasdienio gyvenimo grėsmės ten gerokai didesnės. Man pikta, kad Europoje apie tai kalbama ne argumentų kalba, o spaudžiant emocijų mygtuką.

 

Įsivaizduojate Europą kaip tvirtovę?

Pabėgėliai atvyksta su teisėtais interesais, o mes lygiai taip pat pagrįstai galime jų neįleisti. Jei būčiau afrikietis ir matyčiau, kad nebus sąlygų mano vaikams dalyvauti pasaulio pažangos procese, taip pat iškeliaučiau. Ir, priešingai, jei būčiau europietis ir pajusčiau, kad dėl vykstančių permainų nebesijaučiu saugiai namuose, tuomet norėčiau pats spręsti, kas atvyks į Europą.

 

Kodėl neieškoma kompromiso?

Mes per ilgai žiūrime į savo atvaizdą veidrodyje, o ne į Afriką. Man simpatiška toji jauna ir veržli Afrika, suprantu jos gyventojų siekius. Jaunimas bėga nuo vyresniųjų dominavimo, ieško modernumo ir nuotykių. Egzistenciniai klausimai jiems gal net svarbesni nei ekonominiai.

 

Atrodo, europiečiai neturi priemonių tam procesui sustabdyti.

Jaučiu Europos vadovų, ypač technokratų, kurie ir turėtų rasti sprendimus, paniką.

 

Ar todėl jus citavo E. Macronas?

Prezidentas dar neseniai valdžioje. Gal ir jis greitai supras savo komandos bejėgiškumą.

 

O Angela Merkel?

2015 m. liepą vienai pabėgėlių mergaitei iš Palestinos A. Merkel sakė, jog politika – kietas reikalas ir ji negalinti nieko padaryti, kad mergaitė nebūtų grąžinta atgal... Tų pačių metų rugsėjį kanclerė pakeitė poziciją ir ėmė vykdyti emocingą ir oportunistinę politiką.

 

Ar 2015 m. pabėgėliai buvo tik kukli pradžia?

Taip. Todėl ir manau, kad jei elgsimės kaip iki šiol, problemų neišspręsime. A. Merkel frazė „Mes tai įveiksime“ buvo paremta ribotu problemos suvokimu ir sukūrė didžiulę iliuziją.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė
„Die Zeit“, 2018-09-27, Nr. 40

Draugai