„Geriausias būdas įvertinti knygą,­ bent jau renkantis ją knygyne, –
perskaityti pirmą ir paskutinį jos sakinius.“ (Dmitrij Bykov)

 

Aldona Gustas. „Padovanok man obuolį“. – V.: „Naujoji Romuva“, 2015.

α: tu mano gurkšnį vandens geri / tu mano duonos kąsnį valgai / tu už mane kvėpuoji

Ω: ne būtis / vandenyje / žemėje

 

Romualdas Granauskas. „Kai reikės nebebūti“. –­ V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

α: Jaunystė visada būna pilna troškimų, siekimų, vilčių, svajonių, norų, be jų – kokia ji jaunystė?
Ω: Buli, ateik šiąnakt prie mano lovos. Aš tavęs lauksiu.

 

Haruki Murakami. „Vyrai be moterų“. Iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė. – V.: „Baltos lankos“, 2015.

α: Kafuku ne sykį yra tekę važiuoti moterų vairuojamais automobiliais, ir moterų vairavimą jis skirsto į du tipus. Arba kiek per grubus, arba kiek per atsargus.

Ω: Be maldų, regis, daugiau nieko negaliu. Šiuo metu. Turbūt.

 

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. „Kvėpuoju“. –­ V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

α: moters siela nesislepia bokštuose / anei bažnyčiose / nesipuikuoja tribūnose nespindi / karuos nestato dangoraižių neprojektuoja / prekybcentrių / nesiurbia naftos nedirvonuoja / laukuos

Ω: stiebiamės / tarp mirties ir mirties, / šitoks ilgas gyvenimas telpa į vieną akimirksnį, / mielosios, – // kauluos brinksta, / šitoks ilgas ir šitoks nepaprastas: „mama“.

 

Svetlana Aleksijevič. „Černobylio malda“. Iš rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė. – V.: „Alma littera“, 2015.

α: Baltarusija... Pasauliui mes terra incognita – nežinoma, neištirta žemė.

Ω: Aplankykite atominę Meką... Kainos prieinamos...

 

Anna Seidl. „Čia nėra didvyrių“. Iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Makštutis. –­ V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

α: Viskas prasidėjo nuo to, kad aš pramiegosiu. Neparašysiu draugui SMS ir pavėluosiu į mokyklą.

Ω: Ir tada pasikeitė viskas.

 

Kęstutis Marčiulynas (Bo Haeng). „Laiškai iš Drakono kalnų“. – V.: „Fortus vita“, 2015.

α: Esu piligrimas.

Ω: Privalai skirti laiko pabūti vienas. Gal pirma valanda ir bus smagi, tačiau likęs laikas –­ kančia. Štai čia ir prasideda valymasis ir darbas su savimi.

 

Andrius Tapinas. „Maro diena“. – V.: „Alma littera“, 2015.

α: Vilniaus legatui Antanui Sidabrui skaudėjo galvą.

Ω: Žvakė palengva tirpo, pamažu tirpo naktis, nors Margaritai atrodė, kad tokios naktys būna begaliniai ilgos, jos panašios į upę be pradžios ir pabaigos ir turbūt niekada nesibaigia.