Ko gero, niekam nereikia pristatinėti šių Lietuvos mokslo premijos laureato, įvertinto už darbų ciklą „Kultūros sociologijos ir kultūrinių studijų tyrimai (2000–2014 m.)“, ARTŪRO TEREŠKINO – vis tiek visi bent viena ausimi yra girdėję apie jo tyrimus, skaitę įvairių interviu. Pamenu, vienas draugas buvo tvirtai įsitikinęs, kad intelektualesnės publikos atsigręžimas į Džordanos Butkutės muziką įvyko dėl Tereškino monografijos apie populiariąją kultūrą. Šį kartą kalbamės naujos knygos „Vyrai nusivylimo ekonomikose: tarp gero gyvenimo ir socialinės atskirties“ („Versus aureus“) pasirodymo išvakarėse. A. Tereškinas rengė ją kartu su bendraautorėmis Rūta Petkevičiūte, Jurga Bučaite-Vilke ir Rasa Indriliūnaite.

Naujoji mokslinė studija, šį kartą rašyta drauge su kitomis autorėmis, kuo nors nuo skiriasi 2011 m. pasirodžiusios jūsų monografijos „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“ ar galbūt ją pratęsia?

Mūsų studija tęsia „Vyrų pasaulį“, tik joje tiriamos kitos vyrų grupės. Šios grupės – bedarbiai, benamiai ir įkalinti vyrai – patiria gerokai didesnę socialinės atskirties riziką nei mano ankstesnėje knygoje analizuoti vyrai. Ypač tai pasakytina apie benamius ir įkalintuosius. Knyga skiriasi ir tuo, kad šalia vyriškumo joje daug daugiau dėmesio skiriama emocijų sociologijai ir subjektyvios gerovės, arba gero gyvenimo, aptarimui. Apie tai, kokias emocijas patiria ir kokias išgyvenimo taktikas renkasi socialiai atskirti vyrai, pas mus rašyta nedaug. Netyrinėtos ir gero gyvenimo fantazijos. Šiuo aspektu studija yra tikrai nauja ir šviežia.

Knygoje pateikiami 93 interviu su socialinės atskirties riziką patiriančiais vyrais –­ smalsu, kaip vykdavo minėtieji pokalbiai? Kokių taktikų laikėtės imdami interviu – juk veikiausiai nebuvo lengva žmones prakalbinti?

Tikrai nėra lengva užmegzti kontaktą ir kalbėtis su šiomis grupėmis, nes jie, ypač benamiai ir įkalintieji, yra jautrūs, sunkiai atsiveriantys ir neretai priešiškai nusiteikę įvairių tyrimų atžvilgiu. Man asmeniškai lengviausia buvo prakalbinti bedarbius vyrus, nes surinkome gana įvairią bedarbių grupę –­ nuo aukštąjį iki vidurinį išsilavinimą įgijusių vyrų. Su jais pokalbiai dažniausiai vyko kavinėse ir kitose viešose vietose. Su benamiais dažniausiai kalbėtasi nakvynės namuose. Be abejo, pokalbiai su įkalintaisiais Alytaus, Pravieniškių ir Vilniaus pataisos namuose taip pat buvo sudėtingi. Daugiausia bendravo Rūta Petkevičiūtė, bet ir man pačiam teko kalbėtis su vyrais Vilniaus pataisos namuose. Pastebėjau, kad įkalintieji mieliau bendrauja su tyrėja moterimi nei su vyru. Apskritai dauguma įkalintų vyrų sutiko dalyvauti mūsų tyrime dėl izoliacijos naštos, dėmesio ir bendravimo su žmonėmis laisvėje trūkumo. Viena didžiausių problemų tokio tipo tyrimuose yra galios ir kontrolės tarp tyrėjo ir tiriamojo asimetrija. Klausinėjami vyrai jaučiasi nejaukiai reflektuodami savo patirtį tyrėjo akivaizdoje, nes šitaip jie tarsi atsiduria kontroliuojamųjų padėtyje, kas dažnai atrodo nepriimtina vyrui. Dėl to mes, kaip tyrėjai, stengėmės maksimaliai atsiverti šių skirtingų žmonių žodynams ir patirtims.

Kaip manote, kokioms visuomenės grupėms ši studija galėtų būti įdomi? Ir ar knyga kuo nors prisidėtų prie socialinės atskirties mažinimo, pagalbos kenčiantiems vyrams, apie kuriuos ir su kuriais knygoje kalbate?

Mūsų studija turėtų būti įdomi socialinės politikos formuotojams, NVO, kurios dirba su socialinės atskirties grupėmis, lyčių studijų tyrinėtojams, apskritai skaitytojams, kurie domisi vyriškumo klausimais. Nors šioje knygoje nepateikiama socialinės politikos rekomendacijų, ja siekiama nuimti dalį stigmos nuo šių vyrų grupių ir pasipriešinti šiuo metu Lietuvoje vyraujančiai diskurso tradicijai, primetančiai socialiai vargstantiems kaltės, gėdos ir dar didesnio pažeidžiamumo naštą. Manau, šiuo požiūriu socialinę atskirtį būtina mažinti net diskurso lygmeniu.

Ar rytų europiečių skausmas skiriasi nuo vakariečių kančios, kai neįgyvendinami tikrojo vyro standartai šeimoje ir visuomenėje?

Sunku kalbėti labai apibendrintai –­ juk vakariečiais vadiname ir amerikiečius, ir švedus, ir italus. Jų vyriškumo kultūros labai skiriasi. Lietuvių vyrų vargai taip pat specifiniai. Mano manymu, lietuviai gerokai stipriau prisirišę prie tokių tradicinių gero gyvenimo objektų kaip materialinė gerovė, stabilus darbas, tradicinė šeima ir pan. Tai tarsi jų išgyvenimo variklis. Kaip teigiama knygoje, jei vyrams nepasiseka to pasiekti ar turėti, jie patenka į „nusivylimo ekonomiką“, kurioje pyktis bei įniršis yra vienintelis aiškiai nuspėjamas šios emocinės ekonomikos pelnas. Kita vertus, kai kurie vyrai lieka itin atsidavę beviltiškam optimizmui: net ir po daugybės nesėkmių, tragiškų įvykių, skausmo ir bėdų jie tiki, kad sugebės susikurti „normalų“ gyvenimą. Norėčiau paminėti dar vieną dalyką, kuris nėra būdingas vien tik vyrams. Lietuvoje, kaip ir kai kuriose kitose neo­liberaliose ekonomikose, yra įsigalėjęs atsakomybės primetimo individui procesas. Atsakomybė už asmenų gerovę vis labiau nuimama nuo valstybės ir perkeliama ant savarankiškų, mėginančių pasitikėti vien tik savo jėgomis ir kartu tik save dėl nesėkmių kaltinančių vyrų ir moterų pečių.

Kokia jums atrodo jauniausioji vyrų karta, gimusi jau po uždangos griūties? Galbūt ji atsparesnė daugeliui ankstesnių kartų stereotipų?

Kaip rodo mūsų tyrimai, ši karta, deja, nėra atsparesnė nei lyčių, nei gero gyvenimo stereotipams. Pavyzdžiui, daugumai iš mūsų analizuotų bedarbių, jaunų vyrų iki 39 metų (daugiausiai jų iki 30 metų), būti vyru reiškė pirmiausia būti šeimos maitintoju, kurio ekonominė sėkmė lėmė ir pasitenkinimą asmeniniais santykiais. Šie bedarbiai vyrai spraudė save į aiškius, normatyviai apibrėžtus šeimos, reprodukcijos, saugumo, užtikrinto materialinio gyvenimo rėmus, nors pati tikrovė ir dabartinė jų padėtis tarsi ir prieštaravo šiems įsivaizdavimams. Iš kitų tyrimų su jaunais vyrais taip pat nematyti, kad jaunesnė karta dramatiškai skirtųsi nuo vyresniosios.

Kaip vertinate gentrifikacijos procesus ne kartą jūsų aprašytame Vilniaus stoties rajone? Ar per dešimtmetį įmanoma stotį paversti iš pavojingos, klaidžiojančių atstumtųjų vietos į jaukų viduriniosios klasės rajonėlį? Ir ar įmanoma iš tos vietos imti ir pradanginti „negražius žmones ir negražius vaizdus“?

Šiame rajone gyvenu jau dešimtmetį, bet matau, kad kol kas esminio gentrifikacijos pokyčio, koks, pavyzdžiui, yra įvykęs Užupyje, čia dar nebuvo. Ir vargu ar bus, nes stoties rajonai paprastai būna keisti, nenuspėjami, pilni nuolatinio judėjimo. Tuo jie ir įdomūs. Labai sunku šiuos rajonus „išvalyti“ ir iki galo paversti juos jaukiais buržuazijos gyvenamaisiais rajonais. Kita vertus, policijos ataskaitos nerodo, kad Vilniaus stoties rajonas yra pats pavojingiausias mieste. Tai tėra tik dar viena stereotipinė mūsų nesaugumo pojūčio ir stoties rajono asociacija. Kaip teigia miesto tyrinėtojai, erdvinio nesaugumo jausmas dažnai atsiranda ne dėl realių grėsmių ar smurto, bet iš baimės, kurią mes siejame su miesto erdve.

Kaip vertinate menininkų, kultūros darbuotojų Lietuvoje būklę? Ar jiems taip pat taikomi kažkokie socialiniai konstruktai?

Atsakyti galima tik atsižvelgiant į tai, ką laikysime menininkais ar kultūros darbuotojais. Vieni menininkai, ypač besi­orientuojantys į komercinį meną, klesti. Kiti vegetuoja. Dėl aiškios kultūros politikos trūkumo ir kuklaus valstybinio kultūros finansavimo kultūrininkus galima pavadinti tikraisiais marginalais. Dažnas iš jų triūsia gana uždaroje paraštinėje bendruomenėje, o jų kūriniai arba darbai įdomūs tik labai siauroms auditorijoms. Geras pavyzdys čia būtų lietuvių poetai. Kaip visiškam prašalaičiui yra tekę dalyvauti keliuose poezijos vakaruose, kurie man pasirodė visiškai nesuprantami ir net kažkokiu mastu groteskiški. Tai pašaliečio požiūris. Klausydamiesi eilėraščių, vyresnės kartos klausytojai užsnūdo. Poetas juokavo taip, kad net linko ausys. Buvo dalijamasi poetinėmis ir biografinėmis nuorodomis, kurios, regis, buvo suprantamos tik keturiems dalyvaujantiems asmenims. Manau, kad šitaip konstruojama hermetiška muilo burbulo bendruomenė. Gal tai ir yra socialinis konstruktas, kurį žmonės iš šalies labiausiai pastebi.

Ar šiuo metu skaitote lietuvių literatūrą? Ir ar domitės kultūriniais leidiniais, leidžiamais Lietuvoje?

Kultūrinius leidinius „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“ ar „7md“ peržiūriu internete, ypač tada, kai feisbuko draugai pasidalija juos dominančiais straipsniais. Lietuvių literatūros skaitau mažai. Tam yra daug priežasčių. Pirmiausia, nemažai grožinės literatūros skaitau anglų kalba, nes anglakalbė literatūra man įdomesnė. Be to, nuo pat studijų laikų JAV esu įpratęs ryti knygas anglų kalba. Antra, didžiuliai profesinės sociologinės literatūros srautai neleidžia daugiau laiko skirti lietuvių literatūrai. Trečia, tikiu, kad laikas šios literatūros skaitymui dar ateis, nes žadu naudoti šiuolaikinę lietuvių prozą savo sociologiniuose tyrimuose apie šiuo metu Lietuvoje vyraujančias emocijas ir skirtingas emocines ekonomikas.

Prieš dvidešimt metų jūsų rašyti straipsniai apie Maironio falologizmus dar ir dabar skaitomi kaip tikra atgaiva perdėtai sudvasintiems rašiniams apie „Didžiųjų rašytojų“ kūrybą. Ar matote įdomių reiškinių šiuolaikiniuose lietuvių literatūrologijos diskursuose?

Labai įdėmiai neseku literatūrologijos, bet pastebiu, kad joje, kaip ir kitose srityse, gana gajūs kultūriniai karai, besiremiantys skirtingomis ideologinėmis ir politinėmis nuostatomis. Gaila, kad konservatyvioji ideologija yra gerokai ryškesnė ir pastebimesnė. Kitas dalykas, kurį matau, yra gana intensyvus sovietmečio literatūros pervertinimas ir ideologinė peržiūra. Tačiau ir čia dažnai vadovaujamasi radikaliai konservatyviu suvokimu, kad sovietmečiu viskas buvo blogai ir kad gyvenimas ten buvo panašus į gyvenimą mėnulyje. Šiaip ar taip, kultūriniai karai, vykstantys dėl skirtingų rašytojų recepcijos ir jų ideologinio vertinimo, yra natūralus literatūrinio gyvenimo procesas.

Na, ir galiausiai – kokių populiariosios kultūros produktų galėtumėte rekomenduoti šiek tiek snobiškai „Literatūros ir meno“ auditorijai?

Nemanau, kad snobiškai auditori­jai reikėtų mano rekomendacijų. Rekomenduočiau įsiklausyti į Lanos Del Rey dainų tekstus, žvilgtelėti į amerikiečių televizijos serialus „Unreal“, „Mr. Robot“ ir „Crazy Ex-Girlfriend“, paskaityti mano mėgstamo amerikiečių rašytojo Augusteno Burroughso ankstyvąsias knygas „Sellevision“ (2000), „Running with Scissors“ (2002) ir „Dry“ (2003).

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė