JAV krečianti opioidų epidemija didesnio dėmesio Lietuvoje nesulaukė. Kaip ir abipus Atlanto nemažai diskusijų kelianti piktnaudžiavimo psichotropikais banga. Vertinti šias tendencijas galima įvairiai, tačiau verta atkreipti dėmesį, kad tai tik simptomai, šiek tiek daugiau pasakantys apie šiandienę visuomenę.
Gianluca Didino – literatūros apžvalgininkas, kultūros kritikas, bibliotekininkas informologas, rašantis apie šiuolaikinę kultūrą, tyrinėjantis galios ir pasaulio pabaigos naratyvus šiuolaikinėse medijose. Pasakodamas psichiatrinių ligoninių uždarymo istoriją Italijoje, jis bando apibrėžti sąsajas tarp gydymo prieigų psichiatrijoje ir kapitalizmo.
1968-ieji buvo itin svarbūs ne tik antipsichiatrijos judėjime. Jie prasidėjo siaubingu Teto (Naujųjų metų) puolimu, kuris tik sustiprino eilinių amerikiečių pasipriešinimą Vietnamo karui, kovo mėnesį sudrebino pirmasis studentų sukilimas Paryžiuje. Jau balandį, po Martino Lutherio Kingo jaunesniojo nužudymo, šie metai daugeliui atrodė juodi vilties ir svajonės žlugimo metai. Gegužę Paryžiuje vėl įsižiebė studentų protestai, virtę šalį paralyžiavusiu pagrindiniu streiku, jie paskatino Charles’į de Gaulle’į skubotai palikti postą ir vos nevirto revoliucija. Nuo pat sausio Prahoje vyko liberalizacijos procesai, gavę „Prahos pavasario“ pavadinimą, tačiau judėjimą užgniaužė Sovietų Sąjungos ir sąjungininkų intervencija rugpjūtį. Spalio 2 d., olimpinių žaidynių išvakarėse, Meksiko mieste nužudyta 300–400 prieš režimą protestavusių studentų ir civilių. Tais metais visi norėjo ir bandė keisti pasaulį. Nuo to laiko praėjo lygiai 50 metų – galime savęs paklausti, (ar) ko nors per šį laiką išmokome?

Daina Pupkevičiūtė

 

Prabėgus 40 metų nuo įstatymo Nr. 180/1978, geriau žinomo Basaglios pavadinimu, įsigaliojimo, Italijoje, laimei, nebėra psichiatrijos ligoninių. Tačiau čia, kaip ir likusiame Vakarų pasaulyje, suvartojama vis daugiau psichotropinių vaistų: „Federfarma“ informuoja, kad 2017 m. antidepresantų suvartota 1,6 % daugiau nei ankstesniais metais (tačiau, lyginant su kitomis Europos šalimis, tai nedaug: Vokietijoje išaugo 1,9 %, Ispanijoje – 2,9 %, o Jungtinėje Karalystėje, kaip ir galima numanyti, vartojimas išaugo rekordiškai – 5,4 % ir taip įtvirtintas „Tablečių šalies“ titulas). O ką jau kalbėti apie JAV, kur, anot „Scientific American“, psichotropinius vaistus vartoja kas šeštas pilietis. Ar esama ryšio tarp įstatymo įsigaliojimo ir išaugusio prichotropikų vartojimo?
Šis klausimas gali pasirodyti jei ne stačiai netinka­mas, tai bent provokuojantis. Tačiau galbūt jis padėtų susieti psichinę negalią ir platesnį politinį ir so­cialinį kontekstą. Bandant atsakyti į šį klausimą, pirmiausia verta trumpai priminti Franco Basaglios istoriją.

Trumpa F. Basaglios ir jo bendraminčių 6 dešimtmetyje istorija

F. Basaglia kelią, kuriuo eidamas tapo vienu svarbiausių antipsichiatrijos judėjimo atstovų, pradėjo 1961 m. Goricijoje. Kilęs iš Veneto regiono, augęs miestiečių šeimoje, karo metais jis buvo aistringas fašizmo priešininkas ir už šią aistrą sumokėjo įkalinimu. Vėliau, anot paties, „atsitiktinai“ įstojęs ir baigęs medicinos studijas, 10 metų buvo moksliniu darbuotoju Padujos universitete. Tačiau nusprendė nebedirbti nemokamai, susirasti tikrą darbą ir laimėjo konkursą į Goricijos psichiatrijos ligoninės direktoriaus pareigas.
Tai, ką pamatė Goricijoje, politiškai angažuotam intelektualui F. Basagliai priminė fašistinį kalėjimą: didžiąją dienos dalį pacientai leido pririšti lovose, ligoninės pastatą juosė spygliuota viela, praktikuota lobotomija ir įvairios fizinio bei psichinio kankinimo formos. Tokį psichinės sveikatos įstaigos pacientų „gydymą“ reglamentavo toli gražu ne avangardas, bet 1904 m. įstatymas.
Niekam nerūpėjo, kas dedasi Goricijoje, todėl F. Basaglia pradėjo taikyti kitokius gydymo metodus. Atvėrė uždarus skyrius, nugriovė sienas, nuraizgė dygliuotą vielą, nuo lovų atrišo pacientus. Prasidėjo kassavaitiniai susirinkimai. Medikai nusivilko chalatus, pacientus pakvietė dirbti, o vėliau, kai kuriais atvejais, bent trumpam grįžti į „realųjį“ pasaulį.
Tai buvo ypatingos reikšmės įvykis: jau 1965 m. F. Basaglios grupė buvo gana žinoma, kad sukeltų nacionalines diskusijas. Tais pačiais 1965 m. Italijos sveikatos ministras, socialistas Luigi Mariotti, su F. Basaglia susipažinęs prieš metus, garsiojoje kalboje Milane psichiatrijos ligonines palygino su nacistiniais lageriais. 1967 m. jis pristatė pirmąją Goricijos grupės, kuriai vadovavo F. Basaglia, knygą „Kas yra psichiat­rija?“ („Che cos’è la psichiatria?“). Dar po metų L. Mariotti įvedė pirmąją psichinės sveikatos ligoninių reformą (platesniame ligoninių reformos kontekste), o F. Ba­saglia išleido antrą grupės parengtą knygą – „Paneigiant instituciją“ (arba „Apleista institucija“ / „L’istituzione negata“), pranokusią didžiausius lūkesčius ir tapusią bestseleriu bei viena svarbiausių 1968 m. knygų.
1969 m. F. Basaglia paliko Goriciją. O pasaulyje per tuos aštuonerius (jo darbo Goricijoje, – vert. past.) metus buvo nužudytas J. F. Kennedy, įvyko Selmos eitynės, prabėgo Meilės vasara, žmogus nusileido Mėnulyje, o per Italiją nusirito Karštasis ruduo.

Antipsichiatrija ir 1968 m.

Išaušus 1968 m., antipsichiatrijos judėjimas sumišo su kitomis kovomis, kurios instituciją ir kapitalistinę sistemą laikė tikriausiu priešu. Vieni antipsichiatrijos šalininkai tuo džiaugėsi, kiti – ne. Daugelis, tarp jų ir F. Basaglia, buvo ambivalentiškoje situacijoje – kartais antipsichiatrijos ir antikapitalizmo ryšį paneigdavo, kartais patvirtindavo.
Knygoje apie F. Basaglią Johnas Footas puikiai atskleidžia du persidengiančius judėjimus, atsidūrusius po radikaliosios psichiatrijos sparnu. Pirmasis, kiek griežčiau atitinkantis pirminę idėją, rėmėsi medicininiu ir psichiatrijos ligoninių diskursu. Antrajam rūpėjo panaikinti „beprotybės“ ir „normalybės“ skirtį, t. y. esamą tvarką, ir nugalėti kapitalizmą. Suvokti, kuri iš šių prieigų radikalesnė, sudėtingiau, nei atrodo. Pavyzdžiui, britų judėjimas, nors artimesnis hipių ir kontrkultūriniams judėjimams, niekuomet nekvestionavo psichiatrijos ligoninių.
O F. Basaglios diskursas 7 dešimtmečio pabaigoje vis stipriau susitelkė į psichiatrijos institucijas: jis tapatino antipsichiatriją su siekiu uždaryti beprotnamius, tad nekeista, kad minėtasis įstatymas Nr. 180 Vakaruose yra unikalus reiškinys. J. Footas teigia, kad tam esama dviejų priežasčių, kurių pirmoji – F. Basaglios antifašistinės nuostatos, įkvėptos Primo Levi’o veikalo „Jei tai žmogus“: nacistinių lagerių atveju institucija ir blogis, kuriam ji atstovauja, galų gale sutampa. Antroji priežastis kitoniška.
1968 m. vienas laikinai išleistų F. Basaglios pacientų, Giovanni Miklusas, grįžo namo ir plaktuku užmušė žmoną. Šis įvykis ženklino Goricijos eksperimento pabaigą. Netrukus, 1969 m., F. Basaglia ligoninę paliko. Porą metų prasibastė centrinėje Italijoje, tada buvo paskirtas Triesto psichiatrijos ligoninės direktoriumi ir sutelkė jėgas uždaryti visas „totalines institucijas“, nors joms atstovavo. 1973 m. įkūrė Demokratinės psichiatrijos asociaciją. Taigi ligi paskutiniųjų jo kova buvo nukreipta prieš psichiatrines ligonines. 1977 m. jis pasiekė, kad būtų uždaryta ligoninė, kuriai vadovavo pats, o 1978 m. įsigaliojo įstatymas Nr. 180, iki šiol vienintelis toks pasaulyje, kuriuo remiantis uždarytos visos tradicinės psichiatrijos ligoninės. Kai 1980 m. F. Basaglia staiga mirė nuo naviko smegenyse, jo svajonė jau buvo įgyvendinta. Tačiau pasaulio politinis klimatas, palyginti su 7 dešimtmečiu, spėjo gerokai pasikeisti, o drauge – ir bendras požiūris į psichinę sveikatą.

Kapitalizmas prieš šizofreniją

1972 m., kai pradėjo transformuotis 7 dešimtmečio judėjimai, pasirodė knyga, kitus 30 metų pažymėjusi kaip jokia kita, – tai Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari „Antioidipas“ („L’Anti-Œdipe“), pirmoji dvitomio paantrašte „Kapitalizmas ir šizofrenija“ dalis.
Paminėtina, kad „Antioidipas“ kapitalizmo atžvilgiu prisiima gan dvilypę poziciją. Kaip ir kitame skandalingame veikale, prancūzų 7 dešimtmečio kairuolio Jeano-François Lyotard’o „Libidinėje ekonomikoje“ („Économie Libidinale“), čia teigiama, kad geriausias būdas nugalėti Kapitalą yra „ne nusišalinti nuo proceso, o, priešingai, „akseleruoti procesą“, pasitelkiant Friedrichą Nietzschę “, ir priduriama, jog „po teisybei, dar nieko nematėme“. Viena vertus, būtent šia teorija remiasi akseleracionizmas, tačiau tai dviašmenis kardas: anot Frédérico Vandenberghe’o, „šiuolaikinis kapitalizmas, jei ne siekiais, tai bent praktika esti deleuziškas. Kaip ir tinklų tinklai, taip ir šis yra rizominis, lankstus, chaotiškas, besivystantis, besiplečiantis“. Identifikuoti priešą netikėtai tampa itin sudėtinga.
Visai nenoriu, apsaugok viešpatie, įsitraukti į siaubingą diatribę su tais, kurie įsitikinę, kad 1968-ieji pasėjo neoliberalizmo triumfo sėklą, arba tais, kurie mano, kad neoliberalizmas surijo antisisteminę judėjimo prigimtį. Tačiau iš tiesų esama jungties tarp 1968 m. gegužės įvykių Prancūzijoje, „Antioidipo“ ir neoliberalizmo atsiradimo 7 dešimtmetyje – juos sieja geismas. Būtent geismo vedami Paryžiaus studentai skelbė: „Viso pasaulio darbininkai – linksminkitės!“, nors šis šūkis nemaloniai primena komercinės „Mediaset“ reklamą 10 dešimtmetyje. Lygiai taip pat geismas yra ir deleuziškosios šizoanalizės, ir vartotojiškų poreikių pagrindas. Dabar akseleracio­nistai geismą skatina neatsižvelgdami į kraštutines pasekmes.
Jei iki 1968 m. konformistinės visuomenės psichinę ligą laikė grėsme, o apsaugos priemone – „ligonių“ atskyrimą nuo likusio pasaulio suvarant į „miestus“, kuriuose paminamos žmogaus teisės, tai neoliberalizmas buvo suinteresuotas beprot­namius uždaryti: kuo daugiau skirtingų požiūrių, tuo daugiau nišinių rinkų. Tegu išleidžia visus tuos giovanius miklusus į laisvę – parduosime daugiau plaktukų! Jacques’o Lacano teigimu, judėjimas, kurio tikslas buvo „išžudyti tėvus“, galiausiai nužudė patį Tėvą, patį norminį subjektą, atskiriantį sveikuosius nuo ligonių. Tai dalinė tiesa.

Kapitalizmas ir psichinė negalia

Kai šiandien skaitome Marko Fisherio tekstus (jis – knygų „Kapitalistinis realizmas: nejau nėra alternatyvos?“ (2009) ir „Mano gyvenimo vaiduokliai: tekstai apie depresiją, hauntologiją ir prarastąsias ateitis“ (2014) autorius, – vert. past.), atrodo, tarsi skaitytume žemėn nusileidusio ateivio žodžius. Tačiau taip atrodo tik todėl, kad stokojame istorinės atminties: kapitalizmo ir psichinės negalios santykis, kuriuo M. Fisheris grindė dalį savo diskurso, atsiranda 7 de­šimtmečio pradžioje.
M. Fisheris, apibrėžęs realistinio kapitalizmo konceptą ir teigęs, kad depresiją sukelia ateities neįmanomybės suvokimas, į viešąjį diskursą grąžino vieną pagrindinių antipsichiatrijos klausimų: ar individualios negalios priežastys gali būti iš dalies arba didžiąja dalimi socialinės? Šioje srityje M. Fisheris iškyla kaip itin svarbus mąstytojas – būtent jis perima diskursą ten, kur 9 dešimtmečio pradžioje jį paliko antipsichiatrijos atstovai, taip pat palikę merdėti ir revoliucingus siekius pakeisti psichikos ligos suvokimą. Per laikotarpį nuo F. Basaglios iki M. Fischerio vienas po kito įvyko du itin svarbūs ir glaudžiai susiję įvykiai: 1987 m. rinkoje pasirodė prozakas, pirmasis naujos kartos antidepresantas, šiandien vykstančios psichotropikų epidemijos protėvis, o 1989 m. griuvo Berlyno siena, drauge apvertusi tečeriškąjį posakį „alternatyvos nėra“ (M. Thatcher kartodavo šią frazę, tikindama, kad rinkos ekonomika yra vienintelė įmanoma rinkos sistema, – vert. past.).
Psichotropiniai vaistai didina neoliberalaus kapitalistinio realizmo politinės ir ekonominės sistemos efektyvumą. Anot Byungo-Chulo Hano, nuotaikos stabilizatoriai yra lubrikantai, užtikrinantys nevaržomą informacijos, žmonių ir kapitalo judėjimą rizominiais tinklais. Straipsnyje „Neoliberalizmas ir psichikos sveikatos komodifikacija“ tai puikiai paaiškino Barry’o universiteto docentas Luigi Esposito: „[Neoliberalizmas] skatina vaizdinį tikrovės, kurioje žmogaus medikalizacija normalizuojama. Sėkmė, dora ir laimė neoliberaliojoje rinkoje dažniausiai siejamos su materialine gerove, prestižu ir „buvimu ant aukščiausio socialinio laiptelio“. Šie tikslai formuoja ir pačią normatyvumo sąvoką. Siekiant produktyvaus ir tenkinančio gyvenimo, atrodo teisinga, o gal net privaloma pirkti paslaugas ar prekes, padedančias siekti minėtų tikslų. Tačiau galiausiai tai pradeda reikšti, kad integracija, psichinė sveikata ir žmogaus gerovė pajungiamos vartoti. Siekiame atskleisti, kaip dėmesys, skiriamas medikalizacijai, ypač gydymui psichotropiniais vaistais, gali būti kildinamas iš XX a. viduryje prasidėjusios farmacijos revoliucijos, kuri priežasties ieškojo pačiame žmoguje. Taigi tyrinėjame, kaip neoliberaliosios hegemonijos logika remia maniakišką medikamentinį gydymą ir požiūrį, esą „psichiniai sutrikimai“ yra tik paties žmogaus prob­lema, sumenkina visuomenės vaidmenį individus traktuodama kaip atskirus, pačius savyje užsidariusius subjektus ir patologizuoja mąstymą bei elgseną, nukrypstančius nuo viso, kas rinkos apibrėžiama kaip funkcionalu, produktyvu, geidžiama.“
Ar dar verta ką pridurti?

Tabletės, visur tabletės

Man regis, akivaizdu, kad psichinės sveikatos diskursą neoliberalizmas panaudoja taip pat, kaip ir rasių kovos ar feminizmo diskursus. Juodaodžiai? Šaunu, jei tik galėsim juos nufotografuoti „Benetton“ reklamai. Feministės? Puiku, parduosime daugiau mini sijonų. Būti bepročiu šiais laikais visai cool, juk dominuojantis naratyvas groja ditirambus keistuoliams ir išskirtiniams psichams, nuo Davido Fosterio Wallace’o iki Johno Nasho. Žinoma, romantizuotas įvaizdis sugenda, kai tie aukštinami bepročiai nusižudo, tačiau nerimą greit numalšina kitas gynybinis diskursas – juk žmogui į dūšią neįlįsi, o ir pasirinkimo teisti nevalia (ar tik čia ne dar viena neoliberalizmo mantrų?)
Beprotnamiai buvo uždaryti ne todėl, kad visiškai pasikeitė visuomenės požiūris į žmones, turinčius psichikos negalią (kaip nepasikeitė ir lyčių santykiai ar rasiniai prietarai). Jie uždaryti, nes nuo bet kokio nuokrypio saugo aukšta siena, nepastebimai išaugusi mūsų galvose. Tave užklupo panikos priepuolis ir atrodo, kad visuomenė – bepročiai, darbovietė – kankinimų kambarys, o šeima – būrys neurotikų? Išgerk tabletę, viskas susidės į vietas. Philipas K. Dickas tai seniai numatė.
Nesiekiu sumenkinti F. Basaglios vaidmens, nesupraskit manęs neteisingai. Uždarydami psichiatrijos ligonines žengėme milžinišką žingsnį žmogaus teisių srity ir neabejotinai išjudinome psichikos negalios temą, ypač lyginant su laikais, kai buvo manoma, kad bet kokį kitoniškumą privaloma fiziškai sunaikinti. Kai kurie dalykai pasikeitė – dabar gerokai mažesnė tikimybė nei prieš pusšimtį metų, kad pragręžta galva tave pririš lovoje. Tai labai svarbu. Tačiau progresas nėra toks didelis, kaip norėtųsi tikėti.
Sergančiųjų depresija skaičius auga. Tai reiškia porą dalykų: pirma, nesprendžiamos sisteminės šį negalavimą sukeliančios priežastys. Jos geriausiu atveju tik aštrėja. Antra, mūsų taikomi psichikos ligų gydymo metodai nė kiek nepatobulėjo. Jei toliau lygiai taip pat kaip ir pastaruosius 30 metų bus tikinama, kad psichikos negalios gydytinos tik psichotropiniais vaistais, stipriau įsitvirtins neteisinga visuomenės samprata, skatinanti psichikos negalią, kurią bandysime gydyti vartodami dar daugiau psichotropinių vaistų ir taip džiugindami tik farmacininkus.
Nežinau, ar atkreipėte dėmesį, tačiau psichinės problemos vis dar toks pat tabu, kaip ir prieš šimt­metį. Niekas nebekalba apie bepročius ir lunatikus, dabar jie sofistikuotai trumpinami į OKS (angl. OCD) ir ADS (angl. ADHD), tačiau turinys tas pats: jei turi kokį psichikos sutrikimą, verčiau apie tai patylėk, nes tave atitolins ir atstums, mat sergantysis stinga vertingiausios dorybės – efektyvumo. Ją pirmąją pakerta psichikos negalia, kurios pagrindinis tikslas – priversti sustoti ir pagalvoti. Dabar lengviau prisipažinti esant homoseksualiam negu tai, kad sergama depresija. Žinoma, didelė pažanga gėjų teisių srityje yra labai gerai, tačiau neramu, kad depresija sergančiųjų teisių klausimas nepasistūmėjo nė per sprindį.

Kapitalistinis psichikos realizmas

Pastaraisiais metais pasidarė akivaizdu, jog psichotropiniai vaistai ypač paplitę. Ar matėte Adamo Curtiso dokumentinį filmą „Savasties amžius“ („The Century of the Self“)? Ar skaitėte straipsnį apie šiuolaikinės muzikos ir prozako ryšį (Chrisas Richardsas. „Švelniai, sklandžiai ir užtikrintai: kaip ksanaksas muziką Amerikoje pavertė tablečių popsu“, – vert. past.)? Ar klausėte St. Vincent dainą „Pills“?
Dabar nemažai diskutuojama, kaip išsivaduoti iš kapitalistinio realizmo. Pateikiamos radikaliai alternatyvios idėjos: automatizavimas, postdarbas, kosmoso tyrinėjimai, psichodelinė revoliucija ir t. t. Ši utopinių alternatyvų dimensija yra viena įdomiausių krypčių po dešimtmečiais trukusios rezignacijos žvelgiant į istorijos pabaigą, tačiau nors matome pokytį politiniame ir socialiniame diskursuose, psichikos nepasistūmėjo iš vietos. Iš dalies todėl, kad visos šios naujos kryptys įkvėpimo semiasi iš gilaus post­humanizmo studijų katilo. Vis dėlto, nepaisant visų privalumų, posthumanizmui sunkoka veikti tokioje specifiškoje – žmogaus proto – srityje. Artimiausias šiuo atveju turbūt psichodelikų diskursas, išaugęs iš 7 dešimtmetyje neįvykusios revoliucijos, nuo kurios vėliau atsispyrė antipsichiatrijos judėjimas.
Manau, turėtume prisiminti antipsichiatrijos pamokas – jos esminės ieškant kelio iš socialinės, politinės ir kultūrinės aklavietės, kurioje Vakarai – jau dešimtmečius. Šiandien pirmąkart per daugelį metų tai galėtų būti bent pokyčių pradžia. F. Basaglios svarstymų pagrindas – įsitikinimas, kad psichikos negalia yra tasai didysis kitas, su kuriuo visuomenė turėtų mokytis susidurti, užuot pašalindama ir kuo toliau paslėpdama. Neaprėpiamoje XXI a. pliuralybėje mūsų kito pažinimas vis dar toks pats ribotas, naujausioje knygoje teigia B.-Ch. Hanas ir pastebi, kad veikiau užsidarome savo burbuluose ir patvirtiname prietarus. Tasai trūkis, kurį visuomenėje siekė atverti F. Basaglia, neutralizuotas. Šiuo aspektu jo projektas žlugo.
Antipsichiatrijos šalininkai suprato, o mes tarsi pamiršome tai, kad per psichikos negalią radikaliausiai kvestionuojamas esamas būvis, kadangi jis remiasi intymiausia patirtimi: tiek visuomenės, tiek šeimos, tiek galiausiai asmeninio gyvenimo. Anot Michelio Foucault, ikimoderniosios bendruomenės žinojo tai, todėl bepročiams teikė ypatingą vaidmenį sociumo struktūroje: jie įkūnydavo kitoniškumą, kuris niekaip kitaip nebūtų išreikštas. Modernusis amžius kitoniškumą standartizavo ir izoliavo institucijose, šiuolaikybė jį išlaisvino, bet drauge komodifikavo ir atėmė ardomąją jo galią. Tačiau siekdami pakeisti visuomenę, turime pakeisti ir tai, nes, kaip žinia, revoliucijos prasideda nuo mūsų, moterų ir vyrų, minčių.

Iš italų kalbos vertė Daina Pupkevičiūtė
not.neroeditions.com/antipsichiatria-psicofarmaci