Nuomonė apie nuomones dėl romano „Žali“

 

Pirma. Paskaičius pasisakymų apie Mariui Ivaškevičiui skirtą, bet, kai kurių manymu, atšauktiną Nacio­nalinę premiją, kilo keletas klausimų. Kas pasakė, kad laisvoje šalyje sankcionuotomis priemonėmis negalima reikšti bet kokios savo nuomonės apie meno kūrinį, jo autorių? Taip pat apie premijas, skiriamas iš mokesčių mokėtojų pinigų? Nuo kada autoriaus kritika dėl jo kūrinyje reiškiamų idėjų, pasakotojo pozicijos laikoma persekiojimu, pjudymu, o jis pats – auka, „užpjudytu žvėrimi“? Kodėl nesutinkantys su jo gerbėjais vadintini nenormaliai mąstančiais, siaurakakčiais fanatikais, apsišaukėliais ir veidmainiais? Kuo ši leksika skiriasi nuo rėksmingų patriotų? Nuolat nuomonės reiškimo laisvę, kaip visa ko pamatą, skelbiančiųjų reakciją į asmenis, kvestionuojančius Nacionalinės premijos skyrimą rašytojui M. Ivaškevičiui, laikyčiau vienu (iš daugelio) liberalizmo prieštaravimų. „Stebina su kokia aistra ir kategoriškumu liberalai pasisako piliečių apsisprendimui paliktais moralės klausimais“ (Alvydas Jokubaitis. „Liberalizmas kaip pilietinė religija“).

Antra. Klaidinga vertinti meno kūrinį ne meniniais, šiuo atveju moraliniais ir kitokiais, kriterijais. Bet skaitytojai dažnai, man regis, netgi dažniausiai vertina literatūrą ne meniškumo kriterijais. Ypač jei pagrindinė kūrinio poveikio priemonė – sąmoningai pasirenkama liudininkais tebegyvos istorijos, dar neturinčios išsamių mokslinių tyrimų, (re)vi­zija. Romanuose vieni skaitytojai seka siužetą, kiti perverčia puslapius iki erotinės scenos, dar kiti lieka patenkinti aptikę situaciją „ir man taip buvo“, savo politines pažiūras, žargoną, kuriuo jie kalba, prototipą, kurį pažįsta, etc. Skaitytojų ir profesionalų vertinimo nesutapimus akivaizdžiai matome kasmet, kai renkamas geriausių knygų penketukas ir kūrybiškiausiųjų dvyliktukas. Ir dar... nebuvo metų, kad nebūčiau išgirdusi, pirmiausia, žinoma, iš pačių menininkų: „Nacionalinė suteikta tam šūdžiui X, o jos tikrai nusipelnė Y...“ Poezijos klasikas Just. Marcinkevičius daugumos skaitytojų buvo vertinamas ne meniniais kriterijais. O gal meniniais kriterijais dabar yra vertinamas Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“? Ir ne tik skaitytojų... M. Ivaškevičiaus kritikus puolantys meniškumo gynėjai nelabai kvestionuoja skaitytojų, politikų, visuomenės veikėjų, vertinančių šią knygą už ką kita, nuomones. Taip pat mažai kas iš meno ir menininkų laisvę ginančių viešai stebėjosi, kodėl į Nacionalinės premijos teikimo iškilmes pernai neatėjo ja apdovanotas Gintautas Trimakas. Na, tiek to, viliuosi, kad fotografas, neišlaikęs spaudimo, nusprendė neateiti į iškilmes pats, o ne paprašytas. Jei buvo kitaip, sukame į sovietinius laikus, kai menininkas būdavo vertinamas už moralnyj oblik.

Pasaulyje dabar, deja, yra nemažai pavyzdžių, kai kūrėjai apdovanojami už moralinį veidą, įgyjamą, kaip ir tada, gana lengvai, ne talentu, bet pataikaujant galios diskursams ir aktualioms (visada pažangioms) ideologijoms. Labai nesinorėtų, kad tokių precedentų pasitaikytų Lietuvoje. Beje, net banalu apie tai kalbėti, menininko žinomumas pasaulyje nebūtinai reiškia jo kūrinių kokybę. Lietuvių – taip pat. Vienos žinomiausių lietuvių rašytojų Rūtos Vanagaitės atvirai provokacijai skirta knyga „Mūsiškiai“ yra gavusi prestižinį Europos rabinų konferencijos apdovanojimą Briuselyje. Konferencijos vicepirmininkas oficialioje kalboje teigė, kad R. Vanagaitės veikimas Lietuvoje Holokausto klausimus iškeliant į viešumą yra neprilygstamas. Negalėčiau nesutikti. Iš tiesų prilygti tai žalai, kurią padarė ši knyga istorikų, politikų, diplomatų, šiaip žmonių pastangoms atkuriant istorinę teisybę žydų atžvilgiu, gali nebent sovietmečio tyla.

Bet, ačiū Dievui, menininkus aukščiausiems apdovanojimams gauti teikia ne skaitytojai. M. Ivaškevičius yra įvertintas aukščiausia Lietuvos Respublikos premija, kurią nutarė skirti kompetentinga komisija. Rašytoją nuo „rėksmingų patriotų“ ir vieno profesoriaus apgynė: 1) Lietuvos rašytojų sąjunga; 2) Scenos meno kritikų asociacija; 3) Lietuvos nacionalinis dramos teatras; 4) kultūros savaitraštis „Šiaurės Atėnai“; 5) žurnalas „Literatūra ir menas“; 6) Kremliaus ruporas „sputniknews.lt“; 7) toks pat – „baltnews.lt“; 8) žinomi intelektualai. Gynėjai tokie įvairūs, kad nebūčiau nustebusi šioje eilėje išsirikiavus „Gintarinę vaistinę“ bei „Vilniaus vandenis“. Nelaikau savęs drąsiu žmogumi, tačiau vis dėlto užspeisto žvėries persekiojimą įsivaizduoju kiek kitaip ...

Roko Morkūno nuotrauka

Trečia. Manyčiau, dešiniųjų patriotinių pažiūrų asmenų (dabar jie politiškai neatsakingai tapatinami su nacionalistais, radikalais ir fašistais), tautininkų patriotų (šie pastaraisiais metais, ne be liberaliojo fundamentalizmo pastangų, įgijo idiotų konotaciją) reakcija į M. Ivaškevičiaus romaną yra adekvati. Maža to, kaip tik tokia reakcija patvirtina, kad rašytojas pirmiausia siekė provokacijos. Ir jam pavyko. Meno kūrinyje tik tiesmukumas sukelia tiesmuką reakciją. Kai kūrinyje po stereotipų ir klišių laužymo atsiveria nebepriklausanti nuo pirminės medžiagos prasmė, menas valdo savarankiška jėga. Anot Alfonso Andriuškevičiaus, „žinau tik tiek, kad tekstui reikia medžiagos, ideologijos ir stilistikos“ (esė „Kur šiuo metu yra mano tekstas?“). Mano manymu, „Žaliuose“ pažeidžiamiausia yra trečioji – mene pagrindinė – grandis. Epizodai, kurie romane tebūtų kinematografiška pornografija, tampa provokatyvūs, kadangi juose veikia istorinės asmenybės.

Neatsimenu, kad homoseksualai būtų sukilę po Herkaus Kunčiaus „Gaidžių milžinkapio“ dėl piderų generaliteto, gėjų holokausto, o heteroseksualai – dėl kunigaikščio Oginskio, kuris masturbuodamasis apmąsto renesansą. Dainų šventę šventa laikantys lietuviai iš provincijų nesipiktino po to paties rašytojo romano „Lietuvis Vilniuje“. Napoleonas Šeputis atvyksta į Vilnių ir dar iki šventės patiria nušvitimų, švelniai tariant, tolimų tautinei ekstazei. Romane sąmojingai kalbama apie Vytį, Vytautą, yra antisemitinių juokelių. H. Kunčius dar ir patikslina: „Išskyrus šioje knygoje minimus visuomenei nežinomus asmenis, visi kiti aprašyti veikėjai, kaip ir faktai, topografija ar dokumentai, yra tikri, o sutapimai – neatsitiktiniai.“

Manau, H. Kunčius siekė skaniai pasijuokti iš fariziejiškumo, šventeiviškumo, provincialumo ir, visa tai versdamas fantasmagorišku beprotišku karnavalu, norėjo, kad kiti pasijuoktų taip pat. Jam tai irgi pavyko. Medžiaga deformuojama taip, kad nekyla noro jos lyginti su realybe. Neatsimenu protestų po Sigito Parulskio pjesės „Barboros Radvilaitės testamentas“, kurioje šiuolaikiška Barbora neteko lietuviams ašarą spaudusios staliliūnaitiškos patetikos. Nebuvo reiškiamas pyktis ir po operos „Post futurum“, be kita to, dar ir valstybiškai angažuotos, skirtos Lietuvos 100-mečiui. Operos kūrėjai, kaip ir romano „Žali“ autorius, laikosi panašių principų: į istoriją žvelgiama postmoderniai, visiems patriotams šventos asmenybės (Jonas Basanavičius, Vytautas Didysis) vaizduojamos nepaminkliškai.

Kad ideologinis-moralinis partizanų pervertinimas yra „Žalių“ poveikio pagrindas įrodo tai, jog dauguma „Žalių“ gerbėjų, ir oponentų, gindami, atrodo, skirtingus dalykus, kalba apie tą patį – apie istoriją ir pilietinę laikyseną. Iš čia kyla diskusijos paradoksas: ginama fantazijos laisvė, reikalaujant laisvės pervertinti faktus ir žmones tikromis pavardėmis. Iš esmės tai yra trintis tarp dviejų laikysenų, ir nebūtinai karo sąlygomis. Tarp pasirinkimo rizikuoti ir pasirinkimo rizikuoti mažiau arba visai nerizikuoti. Nesutikti su autoriaus pozicija kai kurie skaitytojai turi teisę jau skaitydami publicistinę knygos įžangą: „Tai šiame kare, jei imsim plačiai, žmonės kariavo už žalią... (...) Pamažu poetus, medikus ir mokslus išėjusius karininkus karas išžudė, o nauji inteligentai buvo per daug išsimokslinę, kad aukotų gyvybę už spalvą. Ir karas ėmė prastėti. Į jį ėjo kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmogiškumą. Pamažu jie perėmė savo priešų metodus ir strategiją.“ Homoseksualai turbūt kovoja už vaivorykštę, Prancūzijos liemenės – už geltoną, o žalieji žmogeliukai – už žalią. Kryme... Perskaičiau profesoriaus Vytauto Landsbergio pamąstymą „Lietuvos žiniose“, kad būtų įdomu paskaityti kitą romano versiją, kuri vadintųsi „Raudoni“. Buvau pagalvojusi lygiai tą patį, tik ne apie enkavėdistus, o apie Donecko ir Luhansko separatistų vadus. Yra įdomių, nevienareikšmiškų asmenybių. Nereikalingų nei Kremliui, nei Rytų, nei Vakarų Ukrainai.

Romano įžangoje M. Ivaškevičius rašo: „Karo evoliucijos požiūriu, tai buvo žingsnis atgal. Geriausių strategų ir naujausios ginkluotės išpaikinta Europa kažin ar galėjo tikėtis, kad jos pakraštyje įsiplieks toks atgyvenęs karas, kuriame bus spjauta į naujausius išradimus.“ Suomių kova prieš sovietus turėjo daug „atgyvenusio“ partizaninio karo elementų. „Atgyvenusio“ partizaninio karo metodais Prancūzijos ir Norvegijos gyventojai efektyviai priešinosi naciams. „Atgyvenusio“ partizaninio karo veikimo būdai dabar naudojami moderniose Vakarų šalių kariuomenėse kaip veiksminga mažųjų padalinių taktika. M. Ivaškevičius rašo: „Tokį karą galėtum vadinti pilietiniu.“ Galima. Tuo atveju, jei romano autorius mano, jog Lietuva buvo SSRS dalis ir joje neveikė išorės jėgos. Partizanų negalima nugalėti konvencinėmis priemonėmis. Reikėjo išgerti baseiną, iš kurio jie gėrė. Atsiųstos diversinės NKVD grupės išradingais būdais diskreditavo partizanus gyventojų akyse. „Žalių“ įžangoje rašoma: „Žvelgiant iš aukso amžiaus paviršiaus, tai buvo įdomus karas, nors nieko ir nenulėmęs, kaip ir kiti karai.“ Užsitęsęs partizaninis karas prisidėjo prie kolonistų baimės, jų į Lietuvą atvyko mažiau nei į Latviją ar Estiją. Karas sulėtino sovietinės okupacijos struktūrų, tvarkos kūrimą ir įtvirtinimą. Nekalbu jau apie politinę ir istorinę kovos reikšmę išeivijai JAV.

Ketvirta. M. Ivaškevičius laikėsi pozicijos nesidomėti „rėksmingų patriotų“ ir „vidutinybių būrio“ reakcija (Pokalbis su istoriku Aurimu Švedu, „Kultūros barai“, 2018, Nr. 7–8). Todėl šiek tiek nustebau perskaičiusi gynybinį-puolamąjį rašytojo straipsnį „Medžioklė žvėries akimis“ („Delfi“, 2019 m. sausio 26 d.). Rašytojo teigimu, jo oponentus sieja marginalumas ir aistra medžioti. Anot jo, prieš užsipuolimą dėl „Žalių“ medžiotojai norėjo užsipulti jį jau dėl važinėjimo į Rusiją, kurioje jis apdovanotas už neva įtartinus darbus. Tačiau medžiotojai tuo negalėję pasinaudoti, nes pasirodė, kad rašytojas „viešai yra staugęs ant Kremliaus“ ir gynęs kitą menininką, rusų režisierių Kirilą Serebrenikovą, kurio medžioklei leidimą išdavė Kremlius. Turime susiprasti: medžiotojai vienodi – ar Kremliuje, ar čia. Viskas tarsi tiesa. Tačiau daugelis intelektualų režimo kalinį K. Serebrenikovą, kaip M. Ivaškevičius Žemaitį, vertina nevienareikšmiškai. Provokatyvus avangardistas išgarsėjo dosniai dotuojamas vieno iš artimiausių ilgamečių Vladimiro Putino patikėtinių Vladislavo Surkovo. Taip, to paties pilkojo kardinolo V. Surkovo, kuriam priklauso terminas „suvereni demokratija“. Dabar jis yra V. Putino padėjėjas Abchazijos, Pietų Osetijos ir Ukrainos reikalams. Paskutinis V. Surkovo kūrinys – „Nezavisimaja gazeta“ paskelbtas straipsnis „Ilgaamžė Putino valstybė“, neseniai perspausdintas Lietuvos žiniasklaidoje. Apie 2000-uosius V. Surkovas buvo Kremliaus, kuris nusprendė pabūti modernesnis, ideologu. K. Serebrenikovo talentas tiko erudito V. Surkovo skoniui ir tuometei Kremliaus kultūros politikai. O režisieriui, atrodo, tiko nemenkos dotacijos, kai kas teigia – šūsnys pinigų. Klasikinis atvejis: malonumas derinamas su nauda. Pinigai nekvepia. Režisierius K. Serebrenikovas 2011 m. pastatė spektaklį pagal V. Surkovo romaną „Okolonolia“ ir tais pat metais jau dalyvavo antiputiniškose demonstracijose. Vėliau dar buvo, kaip suprantu iš žiniasklaidos, sąmoningų kompromisų su Dmitrijaus Medvedevo valdžia ir režisierius toliau, bene trejus metus, garsėjo įdomiais spektakliais valstybės dotuojamame (su V. Putino parašu?) festivalyje „Platforma“. Jis ėjo ir festivalį rengusio centro direktoriaus (vieno iš kelių) pareigas. Tapo sėkmingu Maskvos Gogolio centro teatro meno vadovu. K. Serebrenikovą draugai buvo įspėję nesibičiuliauti su V. Putino aplinka – valdininkais, ideologais, oligarchais, ministrais, – nes jo laukia sunaikinimas, tačiau jis, matyt, dotacijų iš artimiausių Kremliaus patikėtinių nelaikė susisaistymu. 2016 m. Kremliaus politikai nuo tolerancijos Vakarams pasukus į antivakarietiškumą, naujas kultūros ministras nutraukė „Platformos“ finansavimą. Sulaukęs fiktyvių kaltinimų ir galbūt iš tiesų pažeidęs kokį įstatymą režisierius buvo apkaltintas biudžeto pinigų pasisavinimu ir suimtas (plačiau apie K. Sereb­renikovą, V. Surkovą: Yoshua Yaffa. „The Rise and Fall of Russia’s Most Acclaimed Theatre Director“, „New Yorker“, 2017-12-11 („inosmi.ru“ – rusų k.); Olegas Kašinas. „Esli dolgo vgliadyvatsia vo vlast’“, „znak.com“; Algirdas Narbutas. „Trečioji Roma? Trečiasis Reichas? Trečioji Šventykla“, „Naujasis Židinys-Aidai“, 2014, Nr. 5).

Ir penkta. Daltonikai dažniausiai neskiria raudonos, žalios ir mėlynos spalvų. Šį sutrikimą turintiems žmonėms tas pats, ar prie melsvų marškinių įsisegs neužmirštuolę, ar raudoną žvaigždutę, ar vieną po kitos skirtingų spalvų trispalves. Jie tai daro nesusimąstydami. Judesį gali atlikti užsimerkę, nes kai kurių švarkeliuose dar žioji prieš keliasdešimt metų prabadyta dagiafunkcė perspektyvi skylutė. Čia ne bėda. Bet daltonikams kartais kyla ne stilistinių problemų. Pavyzdžiui, pereinant judrią gatvę. Aišku, tada tokie žmonės žiūri, kurioje šviesoforo dalyje užsidegs šviesa: jei signalas „iš viršaus“ – reikia palaukti, jei „iš apačios“ – pavojaus nėra. Tačiau kartais atsitinka taip, kad šviesoforą užstoja autobusas, pernelyg įsikišęs į priekį fūristas. Tada daltonikai paprastai elgiasi kaip dauguma... T. y. normaliai mąstantys. Šis metodas padeda beveik visada. Ar gatvę pereini Lietuvoje, kur „mėlyno Nemuno vingis“, ar Maskvoje, ar istorijoje.