Koks menininkų atsakas, kai meno muziejus finansuoja ir jų valdybose sprendimus priima karo korporacijos?

Ašarinių dujų bienalė

Tarp pakviestųjų į šiųmetę Whitney Amerikos meno muziejaus bienalę buvo ir nepriklausomas tyrimų kolektyvas „Forensic Architecture“ (FA). Jų pristatytas siužetas „Triple Chaser“ („Trigubas persekiotojas“) prasideda Whitney muziejaus valdybos pirmininko pavaduotojo ir „Safariland Group“ generalinio direktoriaus Warreno B. Kanderso žodžiais: „Nors mano kompanijos ir muziejaus misijos skirtingos, abu yra svarbūs mūsų visuomenės pagalbininkai.“ Oficiali muziejaus misija – „rinkti, saugoti, interpretuoti ir eksponuoti Amerikos meną“; oficiali W. B. Kanderso korporacijos misija – „Kartu mes išsaugome gyvybes“ – įgyvendinama gaminant ginklus, tarp jų ir cheminius. Vienas iš jų – ašarinės dujos „Triple Chaser“, naudojamos mažiausiai 27 šalyse, nuo Puerto Riko ir Meksikos iki Tuniso, Graikijos, Palestinos. 10 min. trukmės įraše rodomas W. B. Kanderso korporacijos gaminamų ašarinių dujų paplitimas pasaulyje.

Tačiau bienalei jau prasidėjus FA paskelbė iš jos pasitraukianti ir paprašė muziejaus sustabdyti savo kūrinio rodymą pakeičiant jį nauja surinkta informacija: tyrėjai rado kulkų, kuriomis Izraelio kariuomenė šaudo į civilius Gazoje (Jungtinės Tautos šiuos Izraelio veiksmus pavadino galimais nusikaltimais žmoniškumui). Jas gamina kita to paties W. B. Kanderso kompanija, „Sierra Bullets“. „Dabar tai, kas prasidėjo kaip Ašarinių dujų bienalė, tapo Sierros kulkų bienale“, – atsitraukimą komentavo vienas FA atstovų. Iš bienalės pasitraukė ir dar keletas dalyvių.

Protestai, kuriais reikalaujama atstatydinti iš prekybos ginklais lobstantį valdybos narį, prasidėjo dar vasarį, kuomet judėjimas „Decolonize This Place“ paskelbė „9 meno ir veiksmo savaites“. Tai buvo jų solidarumo veiksmas su Whitney darbuotojais, kurie, sužinoję apie valdybos nario ašarinių dujų gamybą, pareikalavo savo darbdavių pasiaiškinti. Po 9 veiksmo, meno, protesto savaičių W. B. Kandersas pagaliau pranešė atsistatydinąs.

Tačiau ši istorija ir šimtų, tūkstančių žmonių energija nėra tik apie vieno asmens atsistatydinimą, nes prob­lemos esmės ši maža pergalė nekeičia. Ir Whit­ney, ir kitų kultūros institucijų valdybose postus užima ir sprendimus priima kiti kandersiukai – milijonieriai arba milijardieriai, kurių daugelis turtus kraunasi iš pasaulio niokojimo. Žiniasklaida juos vadina „filantropais“, tarsi pinigėlis šen ar ten uždirbtų moralinę licenciją prisistatyti „meno žmogumi“ ir taip neva išpirkti savo kaltę ir išvengti atsakomybės už savo veiksmus siaubiant planetą. Kita – kultūrinės institucijos su „švariomis“ valdybomis priima finansinę paramą iš tų pačių korporacijų, užsiimančių pasaulio niokojimu, taip pagražindamos jų CV visuomenės akyse ir tarsi normalizuodamos jų veiklą. Tuomet įprantame matyti komercinius logotipus ten, kur turėtų būti tiesiog kultūra, ir nebemanome, kad tai kažkas bloga.

Tai vertybių, kartu ir gebėjimo išlaisvinti vaizduotę klausimas. Argi nenorime pasaulio, kuriame kultūra ir menas būtų nepriklausomi nuo karo ar kitos pramonės? Spaudimas vis didėja: sektinų pavyzdžių yra pakankamai. Apžvelkime, kas vyksta už balos.

Plikos sienos, tušti kabinetai

Pakviestas eksponuoti vieno savo plakatų Londono mokslo muziejaus parodoje šįmet liepą menininkų kolektyvas „Protest Stencil“ apsidžiaugė: juk ne kasdien sulauki žinutės iš nacionalinės institucijos. Džiaugėsi, kol tviteryje pamatė, kad apie tą pačią parodą rašo ir jos rėmėjai – kompanija „Raytheon“, viena didžiausių pasaulyje ginklų gamintojų. Tarp jos klientų yra ir Saudo Arabija, kuri „Raytheon“ raketomis apšaudo žmones Jemene. Beje, nors neseniai Didžiosios Britanijos apeliacinis teismas išaiškino, kad ginklų pardavinėjimas Saudo Arabijai prieštarauja įstatymams, šalies prekybos ministras pakvietė Saudo Arabijos delegaciją dalyvauti Londone vykstančioje didžiausioje pasaulyje ginklų mugėje DSEI. Dar paaiškėjo, kad paroda skirta ne protesto menui, kaip manė kolektyvas, o GCHQ šimtmečiui paminėti – šią valstybės žvalgybos instituciją žmogaus teisių organizacija „Amnesty International“ yra padavusi į teismą už neteisėtą masinį sekimą.

„Kuo daugiau aiškinomės, tuo labiau įsitikinome, kad parodą remia nemažai su prekyba ginklais ir drumzlinu valstybinio sekimo pasauliu susijusių kompanijų, prisidengusių abejotinu teiginiu „va, kaip mes jus saugome“. Kodėl kas nors norėtų su visu tuo turėti bent ką bendra?“ – klausė kolektyvas ir pareiškė nedalyvausiantis tokiame artwashinge. Vietoj to jie nusprendė savo darbą parduoti aukcione, o gautas lėšas dovanoti kampanijai prieš prekybą ginklais, kasmet organizuojančiai protestus prieš ginklų bienalę DSEI, kurioje, be kitų, šopinasi ir Saudo Arabija. „Bet kokiu atveju, tikimės, kad kiti menininkai taip pat nuspręs neskolinti savo darbų parodoms, normalizuojančioms mirtį ir destrukciją.“

Tokių atvejų vis daugiau. 2018 m. rugpjūtį beveik 40 kūrėjų nukabino savo darbus iš politiniam grafikos menui skirtos parodos „Hope to Nope“ Londono dizaino muziejuje. Ant ištuštėjusių sienų teliko paaiškinamieji rašteliai, o be trečdalio parodos muziejus buvo priverstas lankytojus įleidinėti nemokamai (prieš tai bilietas kainavo 12 svarų).

 

 

Tokį beprecedentį protestą menininkai surengė sužinoję, kad jų kūrinių fone vyksta privati kompanijos „Leonardo“ šventė. „Leonardo“ yra devinta didžiausia pasaulyje ginklų gamintoja, prekiaujanti kariniais sraigtasparniais, dronais, raketomis, artilerija, šarvuočiais. „[Meno] institucijas į etikos prožektorių šviesą dabar kelia žmonės, dėl kurių kūrinių tos institucijos ir egzistuoja“, – apie protestą sakė jame dalyvavęs vienas žinomiausių britų politinės grafikos kūrėjų Peteris Kennardas, penkis karjeros dešimtmečius skyręs kovai prieš karinę pramonę ir atominius ginklus. „Kai muziejus eksponuoja radikalių antikorporacinių menininkų bei aktyvistų darbus ir kartu tyliai remia ir pelnosi iš vienos destruktyviausių, mirtį nešančių industrijų, taip jis atskleidžia savo veidmainiškumą“, – rašo menininkai viešame laiške muziejui paaiškindami, kodėl atsiima savo kūrinius. Jie nenorį savo vardo asocijuoti su institucija, kuri remia karinę pramonę (ar yra jos remiama). „Muziejai nėra neutralios erdvės: kiekvienas sprendimas dėl eksponatų, kaip jie pristatomi ir finansuojami, yra politinis. Jis atskleidžia pagrindines institucijos vertybes, – rašoma pranešime. – Priimdamas į svečius ginklų pramonę Dizaino muziejus demonstruoja vertybes, stipriai prieštaraujančias didžiajai daliai meno kūrinių parodoje „Hope to Nope“, kuri, pasinaudodama dizaino jėga, siekia kelti iššūkį galios elitams, skatinti taiką bei teisingumą.“

Tuos iš muziejaus atsiimtus kūrinius menininkai vėliau nemokamai eksponavo pačių surengtoje parodoje, pavadintoje „From Nope to Hope“. Ir nors Dizaino muziejus jiems pažadėjo išsamiai peržiūrėti savo komercinės veiklos nuostatas, praėjus lygiai metams menininkai vėl kreipėsi į visuomenę: muziejus savo žodžio nesilaiko ir į jų užklausas neatsako. „Mūsų susirūpinimu, tyla iš muziejaus reiškia, jog jie tą reikalą tiesiog užkasė tikėdamiesi, kad ir mes taip pat pasielgsime. Ne. Galbūt muziejaus valdybos nariams šie dalykai nesvarbūs, bet jie svarbūs mums, – rašo jie. – Manome, kad menininkai ir dizaineriai turi priešintis mūsų kūrinių naudojimui bandant teisinti ginklų, naftos ir tabako kampanijas ir aiškiai parodyti rimtas pasekmes, kurios laukia kultūrinių institucijų, kai šios ignoruoja etiką pasirinkdamos, iš kurių kompanijų imti pinigus. Šiame vis labiau susiskaldžiusiame pasaulyje neutralumas yra mitas, o meno kūrinio politika negali būti atskirta nuo to, kas sumokėjo už jo kūrimą bei eksponavimą.“

Įtarinėjantys meno sąmokslą prieš karinę pramonę turėtų susipažinti su fotografės Nan Goldin darbais. Po protesto akcijų Guggenheime ir kitur ji Niujorko met­ropoliteno muziejuje su dar maždaug 100 žmonių į Egipto šventyklą supantį vandens telkinį mėtė tab­lečių buteliukus su užrašu „Šiuos vaistus jums išrašė Sacklerių šeima“. Šį muziejaus sparną finansavusiems – ir todėl savo vardą ant jo pakabinusiems – milijardieriams Sackleriams priklauso „Purdue Pharma“, gaminanti nuskausminamuosius „OxyCotin“. Nuo jų, skaičiuojama, vien 2018 m. JAV mirė 72 tūkst. žmonių, vaistai yra šalies opioidų krizės centre, o jų gamintojai masiškai paduodami į teismą. Ne tik kompanijai, bet ir milijardieriams asmeniškai gresia kriminaliniai kaltinimai už sąmoningą informacijos apie lengvai išsivystančios priklausomybės nuo vaistų slėpimą ir spaudimą gydytojams išrašyti būtent juos. Todėl N. Goldin, pati vos išvengusi mirties nuo „OxyCotin“, per protestus skanduoja: „Sackleriai meluoja, žmonės miršta.“ Po panašių protesto akcijų Londone „Tate“ grupės galerijos kovą pranešė nebepriimsiančios pinigų iš Sacklerių.

 

 

Atsakomybės iš kultūros institucijų reikalaujama ir kitais būdais. Liepą iš Britų muziejaus valdybos atsistatydino ilgametė jos narė, rašytoja Ahdaf Soueif. „The London Review of Books“ išspausdintame laiške ji rašo tai padariusi ne paveikta konkretaus įvykio, o dėl muziejaus sustabarėjimo kritiškai svarbiais klausimais, tokiais kaip naftos korporacijų pinigai, elgesys su darbuotojais ir atsisakymas net svarstyti meno kūrinių grąžinimą britų kolonizuotiems kraštams. „Visuomeninės kultūros institucijos turi ne tik profesinę atsakomybę tinkamai atlikti savo darbą, bet ir moralinę – užimant tvirtą poziciją etiniais bei politiniais klausimais. Pasaulis įklimpęs į mūšius dėl klimato kaitos, didžiulės ir vis didėjančios nelygybės, kolonializmo palikimo, dėl demokratijos, pilietiškumo, žmogaus teisių. Visais šiais klausimais muziejus privalo užsiimti aiškią etišką poziciją, – rašo A. Soueif. – Britų muziejus nėra gėris pats savaime. Jis geras tiek, kiek gera jo įtaka pasaulyje.“

Kaip nusiplauti dėmę

Birželį įėjimą į Londono nacionalinėje portretų galerijoje (NPG) tradiciškai vykstančią „BP portreto“ apdovanojimų ceremoniją blokavo grupė menininkų ir aktyvistų. Ištiesę raudoną naftos dėmių išmargintą kilimą, jie gyvai tapė už gamtos išsaugojimą Vakarų Papua, Meksikoje, Samoa salose kovojančių žmonių portretus. Protestą organizavo daugiau nei 50 panašių akcijų prieš britų naftos giganto BP pinigus priimančias kultūrines Britanijos institucijas jau įgyvendinęs kolektyvas „BP or not BP?“, kuris priklauso koalicijai „Art Not Oil“. Likus keletui dienų vertinimo komisijos narys Gary Hume’as viešai paragino galerijos direktorių Nicholasą Cullinaną iš meno apdovanojimo pavadinimo pašalinti naftos brendą. Tą patį laiške direktoriui išreiškė ir keli šiuose apdovanojimuose eksponuoti arba jį gavę menininkai. Galerija atsakė gerbianti kitų žmonių teisę išreikšti savo nuomonę.

Kuo menininkams užkliuvo BP? 2010 m. įvykus avarijai BP naftos platformoje („Deepwater Horizon“), į Meksikos įlanką išsiliejo tūkstančiai kubinių metrų naftos. Nuo jos ir jai rinkti naudotų chemikalų žuvo tūkstančiai delfinų, jūrinių vėžlių ir kitų gyvybės formų, užterštos vietovės žaloja žmonių sveikatą ir naikina pragyvenimo šaltinius. Praėjus devyneriems metams, regiono ekosistemos dar visiškai neatsigavo ir, anot mokslininkų, gali niekados nebeatsigauti. Naftos milžinai su gamta nedraugauja ir kitur – prisiminkime „Chevron-Texaco“ Ekvadoro Amazonėje ar „Shell“ Nigerijoje, todėl jų bandymai išsiskalbti mundurus visuomenės akyse, vykdomi finansuojant kultūros institucijas, sulaukia pasipriešinimo. O kur dar (ne)atsinaujinantys gamtos ištekliai ir žmonijos artėjimas prie stataus bedugnės krašto. „Klimato krizė vyksta siaubingu greičiu. Labiausiai nuo jos kenčia tie, kurie mažiausiai prie jos prisidėjo, kai tokios kompanijos kaip BP, kurios problemą dar labiau gilina ir toliau žeriasi milžiniškus pelnus“, – meno portalui „Hyper­allergic“ sakė „BP or Not BP?“ narė Sarah Horne.

2018 m. lapkritį Britų muziejuje atidaryta BP remiama paroda „I Am Ashurbanipal: King of the World, King of Assyria“ („Aš esu Ašurbanipalas: pasaulio ir Asirijos karalius“). Asirija prieš mūsų erą buvo didžiulė imperija, kurios centrą sudarė dabartinis Irakas. Tad gal ir nesutapimas, kad BP nusprendė savo logotipą uždėti čia: juk daugumą parodos eksponatų britai savavališkai parsivežė būtent iš Irako, o pati BP neblogai pasipelnė iš JAV ir Britanijos vadovaujamos 2003 m. invazijos, per kurią žuvo tūkstančiai irakiečių. Kaip parodo Gregas Muttittas knygoje „Fuel on the Fire“ („Žibalas į ugnį“), britų valdžia aktyviai bendrininkavo su BP siekdama užtikrinti „kompanijos interesus“ prieš, per ir po invazijos. Tačiau ir tai ne naujiena: prie milžiniškų Irako naftos išteklių BP įvairias būdais kiša nagus jau šimtmetį – pradėjo dar Iraką valdant britų mandatinei valdžiai. Patiems irakiečiams iš šio verslo jokios naudos: pelnas iš jų žemėse esančių naftos telkinių iškeliauja į akcininkų banko sąskaitas užsienyje, o Irake lieka griūvanti infrastruktūra ir didžiulis nedarbas.

 

Forensic Architecture. „Decontextualised _3“, 2019

 

Kaip atsaką prie Irako destrukcijos prisidedančios BP remiamai Ašurbanipalo parodai Londono galerija „P21“ surengė tarpdisciplininę parodą „I Am British Petroleum: King Of Exploitation, King Of Injustice“ („Aš esu britų nafta: išnaudojimo ir neteisingumo karalius“), kurioje eksponuoti Irako menininkų kūriniai. Ji atidaryta minint 16-ąsias masinių protestų prieš karą Irake metines.

2016 m. BP pranešė nebefinansuosianti „Tate“ galerijų, NPG atsisakė milijono svarų sterlingų dovanos iš Sacklerių šeimos. Pernai, po reguliarių kolektyvo „Fossil Free Culture NL“ meninių nepaklusnumo akcijų ir kylančio visuomenės spaudimo, Amsterdamo Van Gogho muziejus nutraukė 18 metų trukusią rėmimo sutartį su Nyderlandų naftos gigantu „Shell“. Juo pasekė ir kiti du šalies muziejai, „Mau­ritshuis“ ir „Museon“. Paryžiuje kolektyvas „Libérons le Louvre“ panašiomis priemonėmis siekia išvalyti iš Luvro muziejaus naftos korporacijos „Total“ įtaką.

Vienas lauke – ne karys

Tokios iniciatyvos grindžiamos siekiu įgyvendinti savo deklaruojamas vertybes praktikoje ir moraline nuostata, kad viena ranka kankinti gamtą ir žmones, o kita prisidengti menu nepridera. Kūrėjai save suvokia ne kaip nuo pasaulio realijų atskirą ir jam neatskaitingą individą, o kaip dalį visumos, kurioje jie pasirenka panaudoti savo talentą ir meno suteikiamą platformą išjudinti status quo.

Antra, kampanijos prieš artwashingą nėra kuklus pamojavimas plakatėliu po (užvertais) parlamentarų langais – jos pačios yra menas. Išraiškingos, sąmojingos, horizontalios (jose dalyvauja ir sprendimus priima visi norintys ir gebantys, o ne keli „išrinktieji“). Kiekvienu atveju pasirenkama protesto forma ir taktika atitinka aplinkybes bei auditoriją, nes paklodiniai sprendimai yra ne tik neveiksnūs – jie tiesiog nuobodūs. Tarp kūrybinių intervencijų Van Gogho muziejuje – juodą skystį iš „Shell“ logotipo geldučių geriančių moterų baltomis suknelėmis performansas ant muziejaus laiptų (jas išsivedė apsauga). Londono „Tate Modern“, Britų muziejus, NPG ir kitos institucijos tapo daugkartine scena teatralizuotiems protestams, alternatyviems turams, masinėms žinutėms kreida ant Turbinos salės grindų, BP logotipo sabotažui ir kt. Per 9 krizės Whitney muziejuje savaites nutiko įvairių veiksmų, nukreiptų į karinio-industrinio komplekso, patriarchato, gentrifikacijos, skurdo, rasizmo, politinio įkalinimo problemas, taip pat darbuotojų susivienijimą, dekolonizacijos būtinybę ir jų tarpusavio ryšius.

Trečias šių iniciatyvų bruožas yra skirtingų individų ir organizuotų grupių bendradarbiavimas, be kurio nė vienas veiksmas nebūtų sėkmingas. Siekdami bendro tikslo dirba kuriantys meną ir kabinantys paltus galerijos rūbinėje; kuruojantieji parodas ir jų lankytojai; organizuojantys protestus ir atnešantys šiems sumuštinių; iš solidarumo dalyvaujantys kritinei masei sudaryti ir gebantys įsivaizduoti kitokį pasaulį kartu įkvėpdami kitus jį įgyvendinti.

Tai iš kur paimti pinigų?

Žinoma, kultūros institucijų finansavimas neatsiejamas nuo valstybės mokesčių surinkimo ir paskirstymo. Kitaip tariant, pinigų yra, tik jie ne tose kišenėse. Kampanijos „Behind the Logos“ surinkti duomenys rodo, jog sumos, kurias BP išleidžia remdama kultūrą, yra nykštukinės palyginti su korporacijos įplaukomis iš Britanijos mokesčių mokėtojų – valstybės subsidijų ir mokestinių lengvatų. 2016 m. Jungtinėje Karalystėje BP sumokėjo nulį mokesčių, bet gavo 210 mln. svarų kreditais. Tai gerokai daugiau, nei kompanija išleidžia menų rėmimui. 2018 m. BP turėjo 5,6 mlrd. svarų pelno ir iš valstybės dar gavo 134 mln. vertės kreditų. Teisiškai BP gal ir nenusikalto, tačiau svarbu politikų atsakomybė ir prioritetų klausimas.

Kultūros institucijos turi būti atskaitingos jose dirbantiems, eksponuojamiems ir jas lankantiems žmonėms, t. y. mums visiems. Gera pradžia: patvirtinti savo vertybių ir etiško finansavimo gaires, kaip padarė, pvz., Londono teatras „Arcola“, nepriimantis finansavimo iš iškastinio kuro pramonės, ar Noting Hilo „Gate“ teatras, turintis detalią lėšų rinkimo etikos politiką. NPG savo nuostatose yra numačiusi nepriimti pinigų iš donorų, kurie yra „žinomi arba įtariami glaudžiai susiję su politiniu režimu, žinomu ar įtariamu žmogaus teisių pažeidimais“ (tiesa, tai nesutrukdė galerijai džiaugtis BP pinigais). Londono meno, edukacijos, aktyvizmo ir tyrimų kolektyvas „Platform“ teigia: „Mūsų gairės paprastos: siekiame, kur tik įmanoma, išvengti pinigų prašymo ar ėmimo iš donorų, kurie pajamas gauna iš žmogaus teises pažeidžiančios, gamtai žalingos ar baigtinius resursus eikvojančios veiklos. Kartu aktyviai palaikome ekonominę veiklą, grįstą socialinio teisingumo skatinimu ir aplinkos bei gamtos resursų ateities saugojimu.“ Tačiau nutinka taip, kad žmogaus teisių ar aplinkosaugos projektus finansuojantys labdaros fondai egzistuoja tik dėl verslo, kuris pats ir sukūrė tas problemas. Tad ar jų pinigai, remiantys parodą ar festivalį, tampa švarūs? O gal tai tik savireklamos akių dūmimas? Tokiais atvejais „Platform“, prieš bendraudami su potencialiais donorais, atidžiai išsinagrinėja jų vertybinius principus, pajamų šaltinį, labdaros fondo ir jį įsteigusios kompanijos santykį ir tik tuomet nusprendžia, ar bendradarbiavimas galimas. „Prieš dešimtmetį tabako kompanijos buvo suprantamos kaip gerbtini viešųjų institucijų partneriai; dabartinį „BP Portreto“ apdovanojimą anksčiau finansavo „British American Tobacco“, – sako „Platform“. – Dabar toks tabako pramonės vaidmuo visuomenėje socialiai nebepriimtinas.“ Kitaip sakant, ji prarado socialinę licenciją veikti – o kuo kitokia ginklų ar naftos pramonė?

Išdrįsti įsivaizduoti, kad gali būti ir kitaip

„Kad nustotume esamą situaciją laikyti normalia, turime atsikratyti mūsų vaizduotei primesto stabdžio, kai mums sakoma: „Būkit realistiški! Mąstykit galva! Yra, kaip yra!“ Turime iš naujo įsivaizduoti, kokia gali būti meno institucija ir kam ji turėtų dirbti, – įspėdamas apie artėjančius protestus Whitney muziejuje, vasarį rašė kolektyvas „Decolonize This Place“. – Galbūt, kai nebeliks W. B. Kanderso, tokių kaip jis ir jų pinigų, muziejus išties bus visiškai kitokia vieta. Pavyzdžiui, vieta, tvarkoma kultūros darbuotojų, skirta jiems ir jų bendruomenėms kaip bendradarbiavimo platforma, o ne pinigų plovimo operacija superturčiams. Vieta, decentralizuojanti baltumą ir išardanti patriarchatą. (...) Vieta, svetinga gydomajai šalavijo energijai, o ne kaip priebėga besipelnantiems iš ašarinių dujų. Vieta, grįsta bekompromise meile ir rūpesčiu paremtais santykiais.“