Greimo gaudesys. Dariaus Kuolio, Mindaugo Kvietkausko, Jūratės Levinos, Kęstučio Nastopkos, Arūno Sverdiolo diskusija

Algirdas Julius Greimas. Ugnės Žilytės piešinys

Saulius Žukas. 2017 m. minėsime 100-ąsias Greimo gimimo metines. Šis jubiliejus verčia pagalvoti, ką gi mes čia darom. Ar palaikom Greimo tradiciją? Ir kiek esam verti šios pavardės?

Pradėdamas nužymėsiu jo biografijos punktyrą. Vokiečiams okupavus Klaipėdą, Greimas su keliais kitais studentais buvo išsiųstas mokytis į Prancūziją. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Greimas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę ir su ja 1939 m. spalio 27–28 d. įžygiavo į Vilnių. Okupacijos metais dirbo mokytoju Šiaulių gimnazijoje, dalyvavo rezistencijoje prieš vokiečius. Po karo Vakaruose priklausė nuosaikiajam pasipriešinimo sovietams sparnui. Publikavosi išeivijos spaudoje ir santarietiškai gręžėsi į Lietuvą.

Paraleliai užsiėmė semiotika, lietuvių mitologijos studijomis. Du kartus lankėsi Lietuvoje, skaitė paskaitas. Sąjūdžio metais rašė skiltį „Literatūroje ir mene“. Aktyviai susirašinėjo su daugybe žmonių, norėjo žinoti viską, kas vyksta, ir iš šalies patarinėti, planuoti. 1991 m. pasirodė jo straipsnių rinkinys „Iš arti ir iš toli: literatūra, kultūra, grožis“, pirmieji semiotinių tekstų vertimai.

1991 m. V. Landsbergiui Paryžiuje įteikė memorandumą „PRO MEMORIA Lietuvos ateities projektavimo reikalu“. Atviros Lietuvos fondui sudarė knygų, kurias pirmiausia reikėtų išversti, sąrašą. Greimo teksto suvokimo principai, atidus skaitymas nedidelėmis dozėmis įėjo ir į Lietuvos mokyklines programas. Taigi Greimo gaudesys ir šiandien jaučiamas.

Arūnas Sverdiolas. Semiotikoje viena svarbiausių yra lėmėjo sąvoka, o po ja, man regis, glūdi platoniškasis demiurgas –­­ tas, kuris iš chaoso padaro kosmosą, įveda tvarką. Siekis įveikti chaosą ryškus jau Greimo jaunystėje, kai 4 dešimtmetyje, kaip pats rašo, jį buvo apėmęs „akcijos velnias“. Tai reiškėsi ir įkuriant Pary­žiaus semiotikos mokyklą: ta mokykla atvėrė tokį platų intelektualinių ieškojimų lauką, kad jame tilpo ir bendradarbiai, ir mokiniai, ir oponentai. Toks atvėrimas yra būtent demiurgiškas veiksmas. Pavyzdžiui, hermeneutikas Pau­lis Ricoeuras yra parašęs keletą darbų apie Greimo semiotiką, bet Greimas, priešingai, niekada į jo hermeneutiką nelindo. Pasitelkdamas kokias nors metodologijas Greimas visad jas performuluodavo semiotiškai, niekad kitų terminais nekalbėjo, viską įsitraukdavo į savo lauką.

Jo manymu, tiesioginis Nepriklausomybės atkūrimo tęsinys yra konstruktyvus kultūros kūrimo darbas. Nežinau, dar gerai ką, bet reikia ką nors daryti ir pradėti laisvinimo darbą numatant neherojišką periodą. Didysis jo metaprojektas buvo intensyviai švietėjiškas, XVIII a. stiliaus. Svarbiausias siekis – atverti Lietuvą Vakarų pasauliui, padaryti visaverte jo dalimi: Nastopka sako, kad „Semiotika“ –­ sunkus tekstas, o čia gimnazijai skirtose anto­logijose gana dažnai sutinki. Čia ir yra Lietuvos kultūrinė problema: kaip padaryti, kad tai, kas Vakaruose filosofijos, literatūros ar net mokslo teorijose aktualu, būtų ir lietuvių intelektualų mąstymo locus?

Padaryti vietą, kuri būtų ta pati, kaip Vakarų intelektualų, nes kol kas tos vietos asimetriškos – provincija ir centras. Kaip jas sutapatinti, kaip įtraukti Lietuvą į Vakarų civilizaciją? Jis išgyveno dilemą, Vaižganto suformuluotą „Pragiedrulių“ paantraštėje – „Vaizdai kovos dėl kultūros“. Kaip lietuviui savo partikuliarume, savo paties pagrinduose aptikti universalumą?

Dėl šitų netapačių kultūros vietų ar laikų atsiradusį savo dvilypį žvilgsnį jis vadino skizofrenija. Patriotizmas šizo­frenijos sąlygomis neišvengiamai būna susijęs su dvigubais standartais, „negryna sąžine“. Mano „Semiotika“ – tai gana kietas, sunkiai skaitomas tekstas, 1960–1980 m. Vakarų epistēmēs variantas. Visa tai, atrodo, subankrutavo arba geriausiu atveju laukia ilgo kelio per dykumas. Ne dėl to, kad būčiau niekų prirašęs, bet kad rimtų dalykų niekam nebereikia. Net ir griežtieji mokslai dabar vadovaujasi principu „viskas galima, viskas leistina“. Mūsų bėda, kad tarp Vakarų ir „Rytų“ galvosenų nėra sinchronizacijos. Ar galima romantiškai kalbėti apie laisvinimus ir laisvėjimus ir tuo pat metu gyventi bepras­miškumo ir smirdalų epistema?

Greimo teigimu, projektus Lietuvai jis kūrė tuštumos sąlygomis. Chaosas arba tuštuma – Platonas, kalbėdamas apie demiurgą, vartoja abu šiuos apibūdinimus. Tos sąlygos – inercija, neveiklumas, nesusivokimas, kas darytina. Ar tai tiesa, ar teisingai jis tas prielaidas sučiuopė – esminis klausimas mums čia šiandien.

Greimas suvokė savo išteklius: Lietuvoje galiu veikti per keletą, keliolika dorų žmonių. Taigi, viena vertus, projektuojama visai tautai, antra vertus – keli, keliolika žmonių, kuriais gali pasitikėti. Tai irgi kupina įtampos, disharmoniška situacija. Ta saujelė žmonių buvo Saulius Žukas, Arvydas Šliogeris, Kęstutis Nastopka, Rolandas Pavilionis, Darius Kuolys, Algirdas Degutis, Bronys Savukynas. Greimas siekė juos suburti bendriems darbams, iš šitos saujelės padaryti kumštį.

Ryškiausias jo demiurgijos dokumentas – memorandumas V. Landsbergiui, į kurį kreipėsi kaip į prezidentą. Tai metaprojektas, projektavimo projektas, o jo svarbiausia idėja – sukurti tarybą prie prezidento, kuri formuotų kultūros plačiausia prasme strategiją. Greimas labai kritiškai vertino tuometę demokratijos pasaulyje būklę. O Lietuvoj kadangi blogai, tai visos demokratijos karikatūros ima reikštis. Tai neišvengiama, bet ar galima sulėtinti tą degradaciją. Toks šiandien mano pagrindinis rūpestis – kaip prisidėti prie pilietinės drausmės ir drausmingos demokratijos kilimo? Kaip skatinti galvojimą ne tik čia, panosėj, bet penkis ar dešimt metų į priekį periodais?

Į memorandumą nieko nebuvo atsakyta, nebuvo jokių svarstymų. Po penkerių metų patys jį išspausdinom „Baltų lankų“ archyvo rubrikoje: nors lyg ir aktualus dalykas, bet – jau praeitis. Kita vertus, archyvinis tekstas bet kada gali vėl tapti veiksmų programa.

Kitas Greimo projekto lygmuo – nedidelis žmonių spiečius, kuris svarstytų ir skleistų idėjas. Grupelė žmonių, kokie dešimt, įskaitant ir užsieniečius [užsienio lietuvius], galėtų pirmiausia susiburti apie kokį laikraštį ar žurnalą (...). Tiks­las, kad tai, kas sakoma apie lietuvišką kultūrą, būtų priimama kaip rimta ir autoritetinga. Apgalvoti: „Atgimimas“? Būsimas „Sietynas“?.. Galiausiai apsistojo prie žurnalo idėjos: Siūlau ju­dviem [Sverdiolui ir Žukui] turėti daugiau ambicijos dėl žurnalo, kad tai būtų nauja „Aušra“.

Įsivaizduojat, nauja „Aušra“! Greimas siūlė Giedroyco „Kulturos“ ir Kavolio „Metmenų“, kaip liberalių kultūros žurnalų, pavyzdžius. Jis turėjo kelias šachmatų figūras, kurias stumdė –­ norėjo iš tiesų žaisti, o ne svaičioti apie strategijas utopinėje erdvėje. Aš, žinoma, iš tolo nesusigaudau plonybėse, bet vis tiek: ar judu dviese galvojat ir dirbat, ar ir kiti prisijungia? Juk tokiems dalykams apsvarstyti, kas kultūrinėje erdvėje reikšmingo įvyko per praėjusius metus, reikia nemažo apgalvojimo ir diskutavimo. Ar Sverdiolas dirba, ar tik pritaria ir važinėja po pasaulį? Buvau 4 mėnesiams išvažiavęs į Ameriką, ir jau jis mane pričiupo.

Vis dėlto „Baltos lankos“ netapo tuo, ko iš jų tikėjosi Greimas, – reikšmingu forumu, kuriame būtų svarstomi aktualūs klausimai ir ateities projektai.

Kitas Greimo projektas: Mano svajonė įsteigti tame Filosofijos fakultete, kurio Pavilionis per tris metus neišsteni, kalbų teorijos departamentą (velniop katedras), kuriame būtumėt jūs su Nastopka, Žuku, dar keliais. Algirdas Degutis man atrodo vienas iš rimčiausių anglosaksinės analitinės filosofijos atstovų. Šito departamento idėjos atmaina yra dabartinis A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras.

Ar Greimo projektai pasiekė tiks­lą? Demiurginiai projektai žmogui yra neįgyvendinami, ir pats Greimas kuo puikiausiai tai suvokė. Jam gal nieko ir nebuvo svetimiau už laimingo, patenkinto Dievo savimonę. Greimui niekad nebuvo „viskas tvarkoj“. Tas nepasisekimas – sisteminė jo pasaulėžiūros dalis. Greimas dažnai nusivildavo, bet niekad nerezignuodavo. Jo asmeninės etikos pagrindas buvo atkaklumas. Ericas Landowskis tokį jo įsipareigojimą yra pavadinęs honoris causa – garbės reikalu.

Jūratė Levina. Nuo 2015 m. kovo renkamas lietuviškos Greimo raštijos ir veiklos dokumentų korpusas. Jau peržiūrėta ir suklasifikuota daugiau nei 1000 archyvinių vienetų. Internete (www.semiotika.lt/greimas/biblio­grafija) prieinama Greimo publikacijų lietuvių kalba bibliografinė bazė. O laiškų korpusas auga ir toliau. Jo masteliai milžiniški: 1990 m. Greimas rašė Aleksandrai Kašubienei, kad per savaitę parašo apie 30 laiškų.

Jo planai Lietuvai ryškėja nuo ankstyvos jaunystės, mokslų Grenoblyje –­ iš ten jis grįžo tapęs europiečiu. Išskirčiau tokius jo strategijos aspektus: 1) Lietuvą jis matė Europoje. Europinės kultūros priešprieša jam buvo Rytai: ši perskyra jo nuolat svarstoma. Lietuva turi tapti europine kultūra –­ tokia buvo kultūros statymo kryptis ir projektas, kurį reikia sąmoningai atlikti. 2) Matė vieną Lietuvą, laikė ją visų Lietuvos žmonių kultūriniu ir politiniu vienetu, labai priešinosi skirčiai tarp išeivijos Lietuvos ir krašto Lietuvos. Dėl vieningos Lietuvos nepalaikymo pylos gaudavo ir krašto, ir išei­vijos lietuviai. Lietuvybę laikė prigimtine duotimi, kurios nebūtina saugoti, puoselėti – reikia daryti kultūrą ir viskas, ką padarysime, bus lietuvių kultūra. Jam visai netrukdė svetimi žodžiai, nenorminės konstrukcijos – juos laikė istorinės ir dabartinės tapatybės ženklais, europinės savimonės išraiška. 3) Kultūros darymas ir statymas –­ nemėgo žodžio „kūryba“, o kalbėjo būtent apie kultūros darymą. Mokslas, jo manymu, turi būti ne vien teorinis, bet ir taikomasis, todėl apie humanitarinius mokslus visų pirma kalbėjo kaip apie socialinius, svarstė gamtos ir informatikos mokslų plėtros strategijas, galvodamas apie kultūrą, į jos lauką įtraukdavo ir pramonę, ir ekonomiką, ir žemės ūkį. Visad norėjo matyti apčiuopiamus rezultatus: išleisti žurnalą, įsteigti katedrą.

Jo manymu, 4–7 žmonių intelektualinis branduolys, kurį 1946 m. pavadino „Smegenų Trestu“, turėtų sudaryti strateginį planą ir koordinuoti jo įgyvendinimą. Toks branduolys turėtų garantuoti, kad visi norintieji turėtų darbo ir būtų naudingi bendram reikalui. Tai jis siūlė ir rezistencijos laikais, ir atgavus Nepriklausomybę. Greimas visad labai gaudė gabius žmones: atidžiai sekė, kas vyksta Lietuvoje ir išeivijos bendruomenėse, skaitė mokslinę, kultūrinę ir kasdienių žinių spaudą ir į viską reagavo, dalyvavo spaudoje vykstančiuose debatuose. Stengėsi sudaryti gabiems žmonėms platformą dirbti, recenzuodavo jų darbus išeivijos ir Lietuvos spaudoje.

Greimas siekė integruoti lietuvius į Europos ir pasaulio akademines struktūras. Atpažindavo, kokius vaidmenis žmonės gali prisiimti kultūros gyvenime, kurį matė per savitos taksonomijos prizmę – tarsi šachmatų lentą, kur žmonės galėtų atlikti tai, ką gali ir nori atlikti. Kviesdavo stažuotis, dalyvauti konferencijose, ragino mokytis užsienio kalbų. Semiotiką nešė į Lietuvą kaip progresyviausią mokslą – tikėjo, kad taip Lietuva galėtų tapti Europos mokslo centru.

Nebuvo naivus, pavargdavo, nusivildavo, nusialindavo ir morališkai, ir fiziškai – tuomet sirgdavo. 1948 m. dėl to atsitraukė iš pogrindinės rezistencijos. Kai grįžo, užsiėmė jau kitokia rezistencija – publicistine. Antrosios Nepriklausomybės metais dirbo nepai­sydamas nei nuovargio, nei nevilties.

Darius Kuolys. Greimas politiką suvokė kaip kovą dėl kultūros. Taigi, kai jis sako, jog Kultūros taryba turėtų strateguoti visą Lietuvos gyvenimą, piešti valstybės viziją ir ieškoti būdų jai įgyvendinti, turi galvoje kultūrą pačia plačiausia prasme. Kultūros politika jam reiškė rūpinimąsi bendruomenės išlikimu.

Jis santūriai vertino demokratiją, ypač posovietinę. Apie Landsbergį kalbėjo su pagarbia ironija: ar išsilaikys Landsbergio diktatūra? Iš esmės visas Greimo diskursas – respublikoniškas: elito ugdymas, tautinės bendruomenės lavinimas, kad ji taptų politine bendrija. Jam švietimas – vienintelis savikūros būdas demo­kratinėje visuomenėje: Atsisakius socializmo, t. y. įsitikinimo, kad visuomenę galima pakeisti staigiai, vienu ypu, lieka tiktai auklėjimas kaip reformos kelias. Užtat ir viso auklėjimo ir švietimo sistema turi paklusti gyvybiniams tautos uždaviniams –­ modeliui, pagal kurį įsivaizduojama moderniška ir turtinga ateities Lietuva. Švietimui keliami dideli uždaviniai: jis turi padėti susidoroti su visais gresiančiais kataklizmais. Greimas jau tada kalba apie būsimą emigraciją, nedarbą, skurdą. Ir skatina tautai sakyti tiesą: nepriklausomybė atveria labai sunkią tikrovę, kuriai mes turim pasiruošti. Todėl reikia tautą šviesti, perkvalifikuoti, išsaugoti veržliuosius jos elementus.

Taip pat svarbu stiprinti valstybės aparatą: panaikinti biurokratiją ir ugdyti naujus administracijos kadrus. Greimas ragino prancūzų pavyzdžiu steigti Aukštąją administracijos mokyklą, kuri augintų riteriškoje tarnybos tautai ir valstybei dvasioje kartas naujų tarnautojų.

Universitetams kėlė uždavinį ugdyti sąmoningus piliečius ir orientuotis į vietos bendruomenes. Greimo vizijoje –­­ ne vienas stambus Lietuvos universitetas, patenkantis tarp 500 geriausiųjų pasaulyje, bet universitetų tinklas Šiauliuose, Marijampolėje, Panevėžyje, Švenčionyse, kur jie būtų kultūrinio gyvenimo centrai. Jei pažiūrėtume į Šiaulių dydžio Islandiją, kurioje veikia 7 universitetai, sakytume, kad ši vizija nėra atitrūkusi nuo realybės.

Anot jo, lietuviai visoms sovietinėms tautoms parodė taikingo laisvėjimo modelį, bet ir toliau turi siekti politinių pergalių: aktyviai dalyvauti kultūrinių Europos modelių, kultūrinių elgsenos formų, gyvenimo stiliaus išdirbime. Vakarus yra ištikusi kultūrinė krizė, todėl reikia kartu su visais ieškoti naujų gyvenimo formų. Tokį pat uždavinį lietuviams kėlė ir Aleksandras Štromas.

Greimas atvirai tęsia lietuvišką visuomenės kritikos tradiciją: Turime Klaipėdą, Vilnių, net ir Laisvę, jei tik išmoksime laisvėti. Vydūnas, atkūrus nepriklausomybę, lietuviams sakė tą patį: laisvę turit, bet dar netapote laisvi, pasileidimas dar nėra laisvė. 1989 m. į „Sietyno“ anketą Greimas atsakė, kad visiškai sutinka su Stasiu Šalkauskiu, kuris 1939 m. rašė labai kritiškai vertinąs visą Lietuvos kelią, nes nepriklausomybės du dešimtmečiai nebuvo išnaudoti servilizmui įveikt ir laisvų asmenų valstybei sukurt, o vergai valstybės laisvos neišsaugos. Lietuviai laisvais žmonėmis netapo, dabar tik laiko klausimas, kada ir valstybės neteks.

Mindaugas Kvietkauskas. Greimas buvo įvairių ir kartais prieštaringų perspektyvų žmogus. Lengva atrasti jo teiginių, nepatogių dabartiniam intelektualiniam diskursui. Todėl jis nelabai tinka būti įpaminklintas kaip garbingas protėvis, prieš kurio autoritetą tik pagarbiai nulenkiame galvas.

Švietėjiškas racionalumas jo mąstyme dera su estetizacijos siekiu. Net ir kurdamas projektus Lietuvos valstybei, pabrėžė savaiminę grožio svarbą: Vietoj – ar šalia – moralinių rūpesčių siūlyčiau estetinius: kaip pagražinti gyvenimą? Kaip apšvarinti suterštą gamtą ir žmones, kaip atšviežinti prarastą gyvenimo skonį, kaip išvengti sumiesčionėjimo (...)? Toks grožio siekis kertasi su Greimo, kaip racionalaus Apšvietos moralizatoriaus, vizija. Beje, pasak jo, ir lietuvių „pagonių“ religija buvo graži, pajėgi, gili: išorinėmis sąlygomis jinai, žinoma, neturėjo galimybių išsilaikyti. Tai primena ne ką kitą, o romantinę estetiką.

Greimas planavo, kad Kultūros taryba kurtų valstybines strategijas 10–15 metų, kad prestižinėje administracijos mokykloje būsimiems valdymo kadrams būtų suformuojamos smegenys taip, idant jie taptų tvirtais patriotais. Tai liberalia demokratija nelabai kvepia. Iš esmės jis siūlė „senių tarybą“ prie prezidento, kuri savo rankose stipriai laikytų valstybės vairą. Tačiau tai labai primena kitą autoritetą – Czesławą Miłoszą, kuris dėl panašių minčių apie teokratijos atkūrimą buvo puolamas dėl nostalgijos totalitarizmui. Greimo manymu, Lietuvai reikėjo žūtbūt saugotis makdonaldizacijos, vartotojiškos kultūros ir kurti intelektualų, elito valdomą respubliką. Taigi jis visai neatitinka neo­liberalizmo srovės principų.

Nepatogus yra ir Greimo rašymas apie komunizmą, socializmą, lietuvių kairiuosius. Jam priklauso ir tokios frazės apie sovietmečio Lietuvą: „Tautinis komunizmas“ dabartinėje padėtyje yra istorinė būtinybė. Net ir „Santarą“ skatino būti gerokai kairesnę, kairiuosius apsupti iš kairės, pasidaryti kairesniems už komunistų partiją. Bet lygiai tuo pat metu svarstė ir lietuviškojo nacionalizmo, smetoniškos tradicijos vertę. Jaunystėje kurį laiką buvo neolituanu, tautininku, bet tuo pat metu sakosi skaitęs Trockį. Paskui bičiuliavosi su eserais, bandžiusiais nuversti Smetonos režimą, pabrėžė, kad lietuvių eserai buvo išlaikę aristokratišką elgseną. Kita vertus, apie Smetoną irgi yra pasisakęs kaip apie toliaregį, efektyvų prezidentą. Be visa ko, Greimas buvo dar ir plechavičiukas, 1944 m. dalyvavęs Povilo Plechavičiaus organizuotoje Vietinėje rinktinėje. Žavėjosi generolo Plechavičiaus valingumu: ateina žemaičių bajoras iš provincijos dvaro ir padaro tvarką per 1926 m. perversmą.

Taigi sakyčiau, kad Greimas kaip asmenybė pasižymėjo ryškiu avantiūrizmo elementu. Tai vėlgi susisieja su aristo­kratizmu, su Viduramžių, kuriais jis nuolat žavėjosi, riteryste ir su Don Kichoto figūra, apie kurią rašė dar karo metais –­ avantiūriška kova beprasmybės laikais.

Kęstutis Nastopka. Iš tiesų šitas Greimo polifoniškumas, daugiabriauniškumas svarbus. Jis simpatizavo kairiesiems ir eserams, gailėjosi prarasto marksizmo, davusio istorijai kryptį. Bet KGB jį laikė antisovietiniu veikėju, ir ne be pagrindo.
Sakoma, žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Greimo atveju kalbėčiau ne apie planus, o apie projektus. Ir semiotiką jis vadino moksliniu projektu, o ne disciplina. Projektas niekad nėra galutinai įvykdomas, nuolat projektuojamas į ateitį.

Įsijungus į rezistenciją, Greimo projektas yra laisva Lietuva. Ta rezistencija įvairi: Šiauliuose jis inicijavo „Varpų“ kultūrinio žurnalo su aiškia europine linija leidimą. Vėliau įsijungė į antinacistinę Laisvės kovotojų sąjungą. Beau geste (pranc. „gražus gestas“) yra neatskiriama jo gyvenimo dalis – ne šiaip daryt politiką, bet daryt politiką įspūdingai. Pavyzdžiui, jis pasikvietė Antaną Miškinį ir Liudą Dovydėną prie Binkio kapo, kad šie prisiektų įstoti į Laisvės kovotojų sąjungą. Eserus jis taip pat vertino už gražų gestą.

Tapti semiotiku Greimą privertė donkichotiška Lietuvos situacija Antrojo pasaulinio karo metais, kai reikėjo kovoti su vokiečiais, kad grįžtų rusai. Tada jam iškilo prasmės klausimas, į kurį atsakymo ieškojo jau savo prancūziškuose tekstuose.

Semiotika ir mitologijos studijos daug kam atrodo skirtingi projektai, bet vykdomi jie buvo vienu metu. Greimas siekė semiotiškai restauruoti mitų grožį (nors pats nebuvo joks pagonis ir jų neidealizavo).

Taip ir liko neįvertinta, ką nauja apie lietuvių mitologiją jis pasakė savo metodu.

Projektai tam ir kuriami, kad vėliau būtų atmesti ir pakeisti kitais. Greimas esminiu lietuvių charakterio bruožu laikė užsispyrimą, o prancūzai jį patį laikė užsispyrėliu. Tai gal toks ir yra jo projektas mums: būkim užsispyrę kaip Greimas.

 Parengė Emilija Visockaitė

Projektą „Algirdas Julius Greimas: asmuo“

(LIP-039/2016/LSS-180000-419) remia Lietuvos mokslo taryba