Noriu, kad žmonės paspringtų kava, kai atsivers laikraščius.
Iš kino filmo „Tūkstantį kartų labanakt“ (rež. Erik Poppe)

Tai Juliette Binoche, kuri vaidino karo fotografę, keliaujančią į karščiausius pasaulio taškus, idant fiksuotų nuogą realybę, nepagražintą, ištarti žodžiai. Karštų taškų, bent apie kuriuos transliuoja ekranas, vis daugėja, jie, regis, dauginasi, pumpuruoja, vaizdų irgi turėsime į valias. Gardžios kavos!

Sklandant, ir ne be pagrindo, Europos bejėgiškumo, sutrikimo opinijai ar tam tikro nesugebėjimo atsakyti į naujus, nors iš esmės senus, iššūkius – nuo pabėgėlių, Sirijos, Ukrainos, ekstremizmo, Paryžiaus skerdynių iki Volkswageno išmetamųjų dujų rodmenų klastojimo – tenka pripažinti, kad tai tik atoveiksmiai, pasekmės, viršūnėlės, o šaknelės giliai –­ įsiskverbusios it krienai į geopolitinį molžemį...

Pastarųjų įvykių fone atmintin įšoka iš pažiūros netgi menkas nesusipratimas, neseniai įvykęs Danijoje, – pasipiktinimas, skandalas (kvailas šis žodis) dėl viešų anatomijos paskaitų vaikams, natūraliai skrodžiant gyvūnus etc. Buvo viešai zoologijos sode išdorotas liūtas, o prieš metus ten pat liūtams sušerta žirafa. Kilęs pasipiktinimas dėl dvasinio ir kitokio vaikų luošinimo, tvirkinimo ir gyvūnėlių saugotojų, gyvūnėlių teisių (kurias sugalvojo, be abejo, žmogus) aktyvistų per laisvąjį pasaulį sklidęs ūkavimas, kuriuose girdėti teisuoliškas, visažiniškas tonas – iš pirmo žvilgsnio labai juokingas, o išties – simptomiškas. Šis faktas bei į jį panašūs kalba apie daug platesnius ir gilesnius dalykus – civilizacinius, žmogaus pasąmonės užkaborius ir mentalines slinktis.

Apskritai XXI amžiaus – vaikų aukso amžiaus (kurio link pradėta eiti XVIII a. pab.–XIX a.) vaikas jau tapęs stabu, kulto objektu, bet tai kita tema, nors irgi simptomiška, ženk­liška – niekada vaikas istorijoje neturėjo tiek svorio. Ar čia tik ne senstančios civilizacijos, visuomenės ženklai – nuslopusio išgyvenimo, išlikimo instinkto užslėptas ilgesys, jo atšvaitai, variacijos, sublimacija...

Ne naujiena, jog gyvūnėlius, medelius saugoti yra labai madinga... Nėr tai blogai, nei gerai – taip nuo vienatvės ginasi žmogus, taip SAVIMI rūpinasi žmogus. Tik ar tokie pilietiški žingsniai nėra to pilietiškumo, sąmoningumo imitavimas ir atvira veidmainystė, iliuzija, suteikianti momentinį išganymą. Išganymas yra gerai – ramu po jo – iki kito karto. Ką jau kalbėti apie feisbukinį pilietiškumą, pasaulio gelbėtojų kryžiaus žygius virtualioje erdvėje, susireikšminimą... Čia atskiras kosmosas, šešėlių teatras, o elektroninės peticijos –­ kitas tos pačios letargan gramzdinančios lopšinės posmas... Kad ir po nelemtų Paryžiaus skerdynių kilęs vajus: feisbuke profilių nuotraukas nusidažyti Prancūzijos vėliavos spalvomis etc. Ekranas it kempinė sugeria dalį (jei ne didžiąją) gyvybinės energijos, kuri niekada nevirs konkrečiu veiksmu, –­ esam perdėm greiti lieti (demonstratyviai rodyti) ašaras, sielvartą ir reikšti perdėtas užuojautas. Iš esmės EKRANAS (virtualybė) sukuria minkštojo kambario-kameros efektą, šauk nešaukęs –­ nieks tavęs negirdi, tau pačiam irgi nieko blogo nenutiks, bet esi įkalintas.

Neverta suokti ir tų nuo XIX a. sekamų pasakų apie žlungančią Europą, jos vertybes etc. Ji žlugo prieš kokius 2050 metų (laisvai galite įsirašyti jums labiau patinkantį skaičių ir būsite teisūs), jei norite... Žinoma, naivu būtų teigti, kad ji nesikeičia ir tektoninės plokštės nejuda. Regis, esama situacija – tai eilinė galimybė, šansas parodyti stuburą, pasitikrinti gyvybės instinktą... Kad to nebus – esu tikras. Juoba kai praėjusią savaitę europinis jazminas tokius laiškus be markės siuntinėja Rytuos augančiam putino krūmui... (EK pirmininkas J.-C. Junckeris V. Putinui skirtame laiške pabrėžia gerų santykių svarbą ir apgailestauja, kad pastaraisiais metais jie nebuvo plėtojami.) Išties –­ „Niekas nenorėjo mirti“. O kas norėjo? Bėda yra kitur: mes nebegalime (nemokame ir nemokome) priimti mirties –­ prisiimti už ją atsakomybės –­ gyvulio, žmogaus, kūno, medžio, vabalo... Kodėl vaikas ar suaugęs žmogus negali žiūrėti, plačiąja prasme, į vidų – gyvulio vidų?.. Nenoriu sureikšminti tos fiziologijos etc. Žmogus paprastai atiduoda mirties nuosprendį įvykdyti elektrai (beje, daug ideologijų tiesiog nustotų galios prapuolus elektrai: nuo feminizmo iki ekstremizmo. Teskamba tai kaip sparnuota frazė, bet čia yra logikos...) ar kitiems mechanizmams, mirties mašinoms, giljotinoms, kitaip tariant –­ tarpininkams. Taip žmogus atsitolina, atsitraukia nuo kraujo –­ imituoja švarumą, skaistumą ir begalinį humaniškumą. Kitaip tariant, nusiplauna rankas. Neišvengiamai žudome kiekvieną dieną. Vertėtų pagalvoti apie kiekvieną dieną skerdyklose neva humaniškai, reglamentuotais būdais nugalabijamus gyvulius, jei jau norite. Jų milijonai. Suvalgydamas mėsos gabalėlį jau minti pasauliu, jo mirtimi. Ir tai natūralu. Ir ką apskritai reiškia skersti humaniškai?.. Noriu tik pasakyti, kad vaikas, kuris mato tą gyvulio darinėjimą, tas varstomas duris į gyvybės ir mirties koridorius, gyvulį – mato, kaip sudarytas kosmosas, kūno kosmosas, makrokosmosas, jei norite. Pjoviau ir aš gyvulį – avį, dorojau ir darinėjau tąkart pasikabinęs ant žydinčios obels šakos – taip jau sutapo – jokios čia poezijos... Atsiprašai ir pjauni, ką čia daugiau pasakysi.

Nežinau, nuo ko reikia saugoti(s)? Greičiau kitus reikia saugoti nuo mūsų ar mus nuo savęs. Sterilumo kultas niekur neveda. Kelia tik muilo industrijos akcijas ir muilo apyvartą. Iš viso to gimsta muliažų, pusfabrikačių, adaptacijų, supaprastacijų pasaulis – iš noro rodyti ne visą pasaulio vaizdą, bet tik jo fragmentus, o rodant tik fragmentus, nežinant viso vaizdo perspektyvos, lengviau žmogumi manipuliuoti – kaitaliojant fragmentus vietomis. Čia įsijungia ir propagandos, ideologijos gaminimo mechanizmai. Na, kas vertas daugiau ašarų: nužudytas prancūzas ar bombų sudraskytas siras, afganas susprogdintoj ligoninėj?.. Gal vis dėlto reikėtų atsijungti nuo elektros, ir tuomet pasidarys aiškiau? Vis dėlto abejoju. Inercija begalinė. Visi negyvi, bet yra negyvesnių.

Čia galima kalbėti ir apie keistą madą adaptuoti pasakas etc. Ne iš vieno esu girdėjęs dievobaimingai, dvasingai rypaujant, kad lietuviškos pasakos vaikams pernelyg žiaurios (taip taip, ir tik ginkdie neskaitykit vaikams eskimų, inuitų pasakų – nes ištiks visiškas psichinis kolapsas) etc. Pasakos yra pasakos – ten visa mitologija, buities kosmogonija, pasąmoniniai kodai, gyvenimo kodai, realybės apžaidimo strategijos... Čia užrakintas ir išgyvenimo instinktas. Jį turi kaskart pasitikrinti. Noriu tik pasakyti, kad svarbu žinoti, iš kur kas atsiranda ir kur dingsta.

Pseudooptimizmo religija serganti visuomenė, kuri nesugeba priimti realybės (o manau, kad dalis pažangių Vakarų ja serga), atrofuojantis gyvybiniam instinktui, iššūkių fone nebemoka priimti sprendimų, nes nelabai bežinanti, kas esanti, –­­ iškyla tapatybės klausimas. Iš čia seka ir baimės chemija. Regis, Europa į daugelį reiškinių žiūri atstūmimo būdu – su viltimi „gal kaip nors prašoksim“ – vengdama tiesioginio kontakto, vengdama susigadinti nuostabią išaušusią dieną, šeimos pietus terasose.

Kvaili ir teatrai, visos paminklų statymo maniakinės depresijos, kuriomis serga dalis Lietuvos, parodos, visos kultūros, muzikos, poezijų skaitymai prezidentūrose, menai, kurių siekis tik uždangstyti tikruosius daiktus, baldus kambaryje baltomis staltiesėmis ir skraistėmis, idant šie neapdulkėtų, idant nematytum šiuo atveju medinių jų kūnų ir kaip jų kūnais it kirvarpos ropoja įtartinai šiltas, pernelyg kruvinas ir klampus laikas.