Jau vasara ir snaigių nebėra, o kalnų viršūnėse virsta eglės.
Užrašas miške 2012 m. žiemą ant pušies kamieno

Stoviu raudonom slidininko kelnėm, pirktom „Humanoje", su slidėmis ant dar purių vėžių. It traukinys vaiduoklis be iš anksto suderinto judėjimo grafiko, pradinės ir galinės stoties, tikslo, keleivių. Mano vaizduotę visad audrino(a) legendos apie klaidžiojančius, netikėtai vis pasirodančius traukinius, bet apie juos turbūt daugiau išmano Lietuvos geležinkelininkai ir degutuoti princai žuoliai...Stoviu raudonomis debiliškomis slidininko kelnėmis iš second hando, tėvo dar iš tarybinės armijos parsivežtom kareiviškom medinukėm slidėm. Savo slides „Kaunas" kadais paaukojau vardan Lietuvos ateities, tiksliau tariant, Adamkaus. 2003 m. rinkimų antrame ture Adamkus galynėjosi su kosmonautu Paksu dėl prezidentinės kėdės. Tuokart su bičiuliu V. slidinėjome pašaliais vis pagurkšnodami iš fleškės, o dėl Adamkaus pergalės tą sekmadienį leidausi nuo labai rimto kalno. Kuo rinkimai baigėsi, visi žinome, o aš smigau į krūmelius, ir padaręs mirties kilpą nusukau slidei galvą. Taškas. Dabar „Kaunas" guli rūsyje be galvos, o tiksliau, be pariestos nosies. Gal ir gerai, kai „Kaunas" nepariesta nosim... O gurkšnoti slidinėjant – puikus užsiėmimas. Gurkšnoti neslidinėjant, aišku, dar nuostabiau, bet kai turi tokias įstabiai raudonas slidininko kelnes, kiūtoti namie ir neslidinėti – tikra nuodėmė.

Kai susitinka trys lenkai, žinoma, ima butelį ir stato bažnyčią, o kai susitinka trys lietuviai, ima butelį ir stato besmegenį. Ne šiaip kokį žmogų be smegenų, o tikrą balvoną. Lietuviui reikia balvono, stabo. Velykų salos galvos, Didžiosios motinos žemės. Aš lietuvis. Ir man reikia. Paskutinis Europos pagonis, matai... Gražūs ir prasmingi yra besmegeniai. Jokios ironijos.

O dabar su tom raudonom slidininko kelnėm iš second hando, tėvo dar iš armijos parsivežtom kareiviškom medinukėm slidėm. It durnelis. Su tom raudonom kelnėm norėčiau sulaukti ir senatvės, pagalvojau. Gilios. Sveikai nukvakęs. Bent taip, kad paukščiai nesibaidytų. O tai – jau daug. Bet jei su tom raudonom kelnėm – tikrai baidysis. Dabar traukiu miškan pravėdinti galvos, pasimatuoti kelmo, pasigalynėti su vienatvės demonais.

Prasilenkęs su keliomis šnopuojančiomis „snaigių" porelėmis vis atsisuku, paklusdamas gamtai, ir nužvelgiu tolstančius moterų užpakaliukų saulėlydžius. „Snaigėmis" aš vadinu keistų slidinėjimo simpoziumų, paprastai irgi vadinamų „Snaigėmis", dalyvius. „Snaigių" trasas žymi spalvoto tampomojo popieriaus juostomis apraišioti kamienai. Atrodo it rytietiškos juostos dvasioms garbinti, it šamanų atnašos, maldų vėliavėlės. Maldininkai ant slidžių, matai. Sumauti piligrimai. Apsidairau ir vėl traukiu. Jaunuolynas jau, žiūrėk, nebe jaunuolynas, čiuožiu takais kur grybauta rudenį. Visą gyvenimą grybauju, dalį laiko esu kiaurai pragrybavęs. Ir ant lepšio paslysta, ir raudonikis rautas, ir prie musmirės melstasi.

Pasauly daug triukšmo. Jau vien nuo tų „snaigių" šnopavimo. Ką jau kalbėti apie 7 mlrd. Žemės šnopuotuojų homo sapiens... Ir kaip nekils cunamiai, kaip nekris meteoritai, sniegas nuo pušų viršūnių? Sustoji, lazdas suremi į krūtinę ir klausaisi. Savo beviltiško to paties šnopavimo, ragėjančių plaučių dumplių muzikos. Ošia it Čiurlionio „Jūra".

Čiuožiant, vėžlinant, iriantis beribe klampia balta spalva iš priešakio pasipylė tokie „snaigių" pliūpsniai!.. Tikra pūga. Atrodė it tremtinių ar kalinių kolona, kurioje galėjai matyti visą įmanomą tipažų rinkinį, taip sakant, visuomenės veidą. Stebiu: 1. Čiuvakas su nuliova sportine apranga, ant kurios švytėjo gražus erotiškas numeris „69", ryškiai įsivaizdavo esąs kiečiausias šios bandos kuilys. Veržėsi į priekį, šliuožė eglute. Tuščiagarbis neurotikas. 100 proc. Greičiausiai kokios reklamščikų agentūros rašeiva. Nors ne, tie sekmadieniais pagiriojasi. Greičiausiai koks IT specialistas ar valstybinės įstaigos klerkas. Nekitaip. 2. Kitas, žiūrėk, vyras storastikliais teleskopiniais akiniais, ūsai lenda į burną, vešlūs it 1990-ųjų taksisto. Judesiai nerangūs, kampuoti. Jokios abejonės: mokslinis bendradarbis, senbernis. 3. Grakštaus it pati pilnatis užpakaliuko savininkė su vos ant slidžių stovinčiu savo bambliu elniuku Eicho. Ši jam badė lazda į šoną, ragindama greičiau kabliuoti į kalnelį ir pažadinti savyje norvegą. Pilnatis. Taip, pilnatis. Nors kauk. Gražu. 4. Įsimylėjėlių porelė naujais slidžių komplektais. Neabejoju, po šio čiuožimo slides padės iki kitų ar dar kitų metų. Taip ir turi būti. Dėsninga. Jau vien pats slidžių, lazdų, batų, spec. pirštinių, kombinezono, akinių pirkimo ir ieškojimo aktas, komplektavimas prilygsta 50 km. trasos įveikimui. Viskas padoru, normalu. O aš su tom raudonom kelnėm... Ir tos tėvo tariamos kareiviškos slidės, kuriomis taip didžiavausi nuo pat vaikystės, pasirodo esančios nelabai kareiviškos. Anądien įdėmiai įsižiūrėjau – ant jųjų riestų galų kirilica puikavosi užrašas: „Verchvolžskij sovnarchoz". Aukštutinės Volgos tarybinis liaudies kolūkis! Kiauliaganio, zootechniko ar kergėjo slidės! Apie tokias tikrai seniai svajojau.

Man, kaip sociofobui ir psichodinočkai, šis homo sapiens karavanas atrodė įstabiai. Priminė kupranugarius, nešinus Kašmyro vilna ir skraidančiais kilimais, traukiančius iš vieno turgaus į kitą, dramblių kaimenę, sausros metu ieškančią vandens. Tai ne miškas! Čia ankšta lyg troleibuse! Jokios abejonės. Troleibusas mediniais ranktūriais, turėklais. Taip, medžiai yra mediniai. Tai supratau visai neseniai.

Visi slidininkai tvarkingai sunumeruoti –­ su numeriais ant krūtinių. Žmogui reikia „zonos", aušvicų, kolonijų, dievų miškų, jis trokšta numerio. Tik numerio. Apgailėtino numerėlio. Numeris išlaisvina. Nuo titulų, vaidmenų, generalinių direktorių pavalkų, atsakingųjų sekretorių, skyrių vedėjų, prezidentų žąslų.

Žiūriu į juos it vujaristas, atsirėmęs į lazdas. Iš labai stebuklingo taško (tikiu, toks tikrai yra) atrodžiau taip, it iš pažastų būtų išdygusios gervės kojos ar įtaisyti kojūkai. Į juos žiūriu iš aukšto? Taip: čiuožiu štai vienas, prieš srovę, vienas pats sau išmintingas, gražus. Visa asmenybė! Su tom raudonom slidininko kelnėm. Tų kelnių, pasirodo, net vaikai baidosi. Ratu aplenkia. Iš aukšto, iš aukšto... Su pavydu, kamuojamas gailaus pavydo, nesugebėjimo, negalėjimo būti kartu su jais, būti numeriu, minti viens kitam ant kulnų. Kiekgi galima čia vienam bastytis? Bet nežinočiau, ką su jais kalbėti. Seniai nebeturiu, ką pasakyti. Galėčiau nebent anemiškai tylėti. Ką sakyti? Neturiu supratimo. „Kaip slysta slidės?", „Kokie tepalai?", „Sniegas baltas, nelimpa?", „O, blet', kokios geros vėžės!" Na, nebent dar mestelti juokelį, kurie paprastai juokingi tik man vienam. Sakė. Galėjo ir nesakyti. Ir pats žinau. Vis tiek avių banda, nusišėrusių kupranugarių vorelė pakeliui prie išganymo šulinio! Stoviu pasipuošęs raudonom kelnėm, lazdas surėmęs į krūtinę ir klausausi. Savo beviltiško šnopavimo, ragėjančių plaučių dumplių muzikos. Palydžiu akimis man už nugaros tolstančią paskutinę snaigę – slidininką. Į šviesų rytojų.

Apžilpusios akys ima bėginėti įprastesniais paviršiais. Paukščio išskėstų sparnų atspaudai sniege. Zylės, kėkšto, bukučio? Lyg neūžaugų angelų prigulta, prigriūta pailsėti ir gulint ant nugarų sutraukta po cigaretę... Pripėduotos nuokalnės ir įkalnės. O ta prabėgusio gyvio uodegos galiuko brėžio žymė sniege... Kiaunės, lapės, šermuonėlio? Žiūrint į tas žymes kūną smelkia ramybė, gal net vos juntamas ilgesys. Tuštumoje yra ilgesys. Kūno, kvėpavimo ilgesys. Meilė, pagalvojau, tai irgi tarpas, t. y. tuštuma tarp žmonių, tarp kūnų, taškų. Tuštuma, kurioje paliktas tas išskėsto sparno įspaudas.