Šie metai – eiliniai metai, visi metai yra eiliniai, eiliniai kareiviai kalendoriaus mūšio lauke. Nieko daugiau. Po 2016-ųjų bus, kaip žinia, 2017-ieji, po šių avangarde atsidurs 2018-ieji... Ir smeigs ietimi 2017-iesiems, o pastarieji jau kaišioja špygą 2016-iesiems, kurie 2015-uosius jau seniai paspyrę koja... Galima taip tęsti be galo. Esame tam tik­roje pasienio zonoje. Greitai pereisim muitinių patikrą, pasieniečius... Šiaip ar taip, šie metai Pasauliui buvo intensyvūs, karšti, laukia ne ką vėsesni... Pervartų ir perturbacijų laikotarpis. Nors nežinau, ar apskritai buvo kitaip ir ar bus. Žmonių pasaulį ištiko begalės iššūkių, gyventi bus įdomu.

„Litmeniui“ 2016-ieji – sodrūs: sukako 70 metų, įteikėme ir teiksime „Šūdvabalio“ premiją, kuri, be abejo, taps prestižinė ir bus geidžiama visoje beribėje visatoje ir Lietuvoje. Nuveikėm, nebūsiu kuk­lus, nemažai. Pagal išgales. Gal net pasikarščiuodami. Siekėme, kad „Litmenį“ būtų galima perskaityti nuo pradžios iki pabaigos. Be balasto. Nors ką aš čia – vertinkite jūs. Ne paslaptis – vis dar jaučiamės dirbą rezistencijos sąlygomis: valdininkai, Kultūros ministerija banaliai, bet tobulai imitavo manevrus ir tik dalijo „atšvaitus“ – taip kultūrinėje erdvėje geriau žinoma žvaigždė „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Imitacinių dūmų uždangų bei pseudorūpesčio verbalinėmis skraistėmis buvome pašildyti (banaliau nebūna) prieš rinkimus... Palikim tai. Nerimta.

Nieko naujo nepasakysiu ir nenoriu: orumo, laisvės, smagybės, draivo, gyvybės turėsime tiek, kiek susikursime, apginsime ir išsireikalausime. Seniai neturiu iliuzijų, ir jums jų linkiu kuo mažiau.

...paleiskit šunis nuo grandinių, paskolinkit vieni kitiems pinigų, įsipilkit kokių „šaltalankių“ ir šokit ant šaligat­vių, ant stogų, po šlapdribėjančiu dangum... Minkit dviračius, kad ir kiužom padangom, traškančiom grandinėm, laistykit sausuolius, laidykit aitvarus – kaip priekaištą, kaip meilės įrodymą. Mylėkit viens kitą, nes kitaip anksčiau ar vėliau teks žudyti. Sodinkit bulves...

Metų pabaigoje visi skuba kabinti medalius, dalyti(s) premijas, jos pasipila kaip iš netyčia užkabinto ir parversto kibiro... Kiekvienam iš jūsų aš taip pat skiriu po premiją. Niekaip neįpareigojančią. Už tai, kad esat ir, tikiuos, būsit, kad skaitote, kad paleidžiate šunis nuo grandinių, laidot aitvarus... Tik nereikėtų pamiršti, kad premijos mažina, malšina kritiškumą, kurio taip pat linkiu. Tik būtina neperlenkti. Reikia ir glostyti.

Ačiū autoriams, skaitytojams, „Lit­menio“ komandai, Lietuvai, bukučiams, kurie kasmet, vos pašalus, pasirodo prie lango. Linkėjimai jums nuo kultūros mėsininkų iš Mėsinių gatvės. Taika jūsų kraujui!

Siunčiu šį paišą-pasienietį, gal padės įveikti pervartas, užkardas, parodys tinkamą kryptį ir nešlapsite kojų.