Gytis Norvilas. Triukšmas, įniršis ir nekūrybiškumas, arba...

Spalio 3–7 d. vyks kasmetis tarptautinis poezijos festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“ (PDR). Šių metų tema – „Poezija: triukšmas ir įniršis“. Be lietuvių poetų dalyvaus svečiai nuo Naujosios Zelandijos iki Jungtinių Amerikos Valstijų: Amiras Oras (Izraelis), Jennifer Foerster (JAV), Iforas ap Glynas (Velsas), Danae Sioziou (Graikija), Sophia Walker (Jungtinė Karalystė), Sandra Alcosser (JAV), Krystyna Dąbrowska (Lenkija), Kayombo Chingonyi (Jungtinė Karalystė), Els Moors (Belgija), Steinaras Opstadas (Norvegija), Janis Tomašas (Latvija), Mireia Calafel (Katalonija), Olena Huseinova (Ukraina). Daugiau informacijos pdr.lt/lt/.
Spausdiname poeto Gyčio Norvilo esė, skirtą PDR savaitei Europos poezijos platformoje „Versopolis“ (www.versopolis.com).

Aš – kuriu
Tu – kuri
Jis, ji – kuria

Norėdamas suprasti vieną ar kitą dalyką dažnai žvilgteliu į sinonimų žodyną – kiek rūpimas reiškinys, žodis turi variacijų, atspalvių, posluoksnių. Tai šį tą pasako apie jo esmę. Sutikite. Štai statistika: lietuvių kalboje „triukšmas“ turi 11 sinonimų, „įniršis“ – 33 (!), o sakralusis žodis „kurti“ – apie 10. Kažin ką apie tai pasakytų pats Williamas Faulkneris? ĮNIRŠIS – 33! Tad viskas ne taip paprasta, esama begalės pustonių ir niuansų, subtilybių. Kyla tik klausimas, kas apskritai tas įniršis? Kodėl poezija, literatūra niršta, jei išvis tai daro?

Poezija yra visokia, įvairių kraujo grupių, iš prigimties laisviausias, demokratiškiausias žanras. Užgintų temų laisvajame pasaulyje, regis, nebeliko. Tiesa, neretai (su)veikia politkorektiškumo cenzūra, tai sąlyginai naujas reiškinys... Ne paslaptis, kad kai kuriose platumose esama juodųjų zonų, raudonųjų linijų, kurias peržengti užginta. Tai, kad net XXI a. rašytojui už literatūrą dar gali kilti reali grėsmė (pvz., Salmano Rushdie atvejis), tik rodo, jog literatūra gali veikti, būti ašaka gerklėje. Paradoksas, bet poezija gyvesnė (o ir reikalingesnė, populiaresnė) totalitarinėse, autoritarinėse, represijas patiriančiose visuomenėse, ten, kur egzistuoja juodosios šešėlių zonos. Kitaip tariant, ten, kur poezijai, apskritai menui yra ką veikti: judinti, keisti, niršti. Niršti, aišku, turi pati kalba, visų pirma joje slypi gyvybinė energija. Pati kalba savaime – neramybė, kalba atsiranda iš trinties: balsių, priebalsių, garsų, raidžių, ženklų. Kalba atsiranda iš šių veiksnių santykių, erotikos, o poezija ir yra ne kas kita, kaip kalbos erotika.

Susidaro įspūdis, kad Vakarų pasaulyje poezija dėl sąlygiško visuomenių sotumo, stabilumo dėsningai išgyvena krizę (gal klystu?), yra nuobodi, pernelyg nuspėjama, vienoda, veikiama tam tikros globalizacijos. Dabar – ne poezijos laikas.

Kai poezijos (o ir kritikų sanitarų) pozicijos silpnėja, erdvę uzurpuoja kokia nors viską išmananti hipsteriška pseudopoezija, neva kovojanti su socialine nelygybe, ginanti katinėlių bei jūrų dumblių teises... Panašus aktyvizmas, kaip ir madinga socialinė poezija, dažnai neturi nieko bendra su poezija, greičiau su lozungais, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reklamomis ir prasmingais užrašais ant kavos puodelių: „Mes gal ir atskiri, / bet neišskiriami“ arba „Erotas man kloja lovą, / o Tanatas garsiai loja“.

Na, pastarasis dar, sakyčiau, visai nieko – pats parašiau, galėčiau parduoti – tokia poezija visai tiktų ant kokio kečupo butelio. Nors įsigalėjęs supratimas, kad poezija gali būti visokia, o į tą „visokia“ telpa elementarus nedraugavimas su kalba, savikritikos nebuvimas, o negabumą dažnai visomis išgalėmis stengiamasi pateikti kaip „nenormą“ arba (siaube!) avangardą, reikia pripažinti, jog hermetiška poezija, besigrožinti tik savimi, niekur neveda. Poezija turi būti aktyvi. Mano supratimu, arba yra poezija, arba jos nėra. Ir nereikia aiškinti, kad „čia skonio dalykai“, „visų skonis skirtingas“, „tai subtilu“ etc. Demagogija. Kažkodėl gerą gydytoją ar sėklintoją nuo blogo skiria visi. Greičiausiai būsiu apkaltintas kokiu nors elitizmu, bet jei vokiečių poetas Hansas Magnusas Enzensbergeris yra apskaičiavęs, jog kiekviena kalba (nepaisant jos vartotojų skaičiaus) rimtąją poeziją skaito vienodas žmonių skaičius – 1354, gal galima suskaičiuoti ir grafomanus, literatūros funkcionierius? Tebus tai retorinis klausimas. Nors abejočiau, ar įmanoma, – ši padermė itin laki ir efemeriška.

Nenoriu vaidinti sumauto teisuolio, išties nežinau, kas ta poezija, kūrybiškumas... Visad mėginau nekurti, išlaukti. Poeziją (jei tokios mano eilėraščiuose esama) sumedžioti be jokių varovų, tykant, laukiant... Pasikliauju instinktu, nuojauta. Greičiausiai tai tas pat dalykas. Lauki. Yra arba nėra. Dažniausiai nėra. Mane šitai tenkina. Mes pernelyg kuriame, pernelyg daug rašome. Ugdant aktorių visų pirma reikia išmokyti nevaidinti, nužudyti žmoguje aktorių. Apie tai kažkada prasitaręs ir kino režisierius Šarūnas Bartas. Kiekvienam savyje derėtų nužudyti poetą, rašytoją ir tik paskui...

Pastarąją žiemą, kai šalčiai tvoras pjaustė, spaudė, su bičiuliu buvome išvažiavę į savo vienkiemius (jie šalia vienas kito), kaip sakom – pakūrenti pečiaus. Ten paprastai einame pažinti pasaulio, tąkart nuėjome kokius 12 km. Laukais, pamiškėm, tyrais. Sniegu. Nieko nėra gražiau už laukų tuštumą, tuščią baltą horizontą. Tiesa, akis vis tiek ieško kokio žolės kuokšto, krūmokšnio ar judančio taško – stirnos ar kito gyvio. Kad akis turėtų į ką atsiremti. Ieško ženklo, iš to ženklo, matyt, atsiranda noras kurti. Tie taškai – jau raidės pradžia... teksto.

Esu už tą tuštumą. Kiek toje tuštumoje kūrybos? Nė kiek. Arba galėtum pasakyti, kad ten viskas jau sukurta. Nors – kaip minėjau – tas ženklas man irgi nesvetimas. Esama čia šiokios tokios šizofrenijos, įtampos, nirtulio, prieštaravimo. Tokia kūrybos sąlyga, matyt, ir yra – įtampa, tarp tuštumos ir ženklo.

Esame pernelyg priklausomi nuo kūrybos. Prikurta daug melo. Visi mano turintys kurti. Bet tu pabandyk nekurti. Kūrybiška visuomenė, kūrybiškumo, rašymo kursai, kūrybinės organizacijos, kūrybinės bendruomenės... Kūrybos fabrikai gaudžia, iš jų kaminų dvasingumo dūmai kūliais verčiasi. Kurti, kad vertėjai turėtų ką versti, leidėjai leisti, dailininkai tapyti, kad kuratoriai turėtų ką kuruoti etc., o statybininkai mūryti plačias sienas, idant būtų kur tuos atvirukus kabinti. Tai Babilono bokšto griuvėsių aidas. Atrajojame savo pretenzingumą, egocent­rizmą, mestą iššūkį dievams. Bokštai, dangoraižiai griūva ir šiandien – iš esmės niekas nepasikeitę. O ar turėtų? Griūva dėl tos pačios priežasties – tuštybės, noro lipti per kitų galvas, nesusišnekėjimo. Žmogaus prigimtis nekinta. Nors viltis, iliuzija, kad ją įmanu suvaldyti, reikalinga, kitaip daugelių gyvenimai žlugtų, netektų prasmės. Deja, gyvenimų pagrindinė statybinė, rišamoji medžiaga ir yra viltis, iliuzija. Man vilties nereikia, jau maždaug viskas aišku – drįstu taip pasakyti. Žinau, skamba nekukliai, pretenzingai. Beje, nesu nihilistas.

O meno, literatūros festivalius, vertimų dirbtuves, be abejo, reikia garbinti ir jiems melstis. Sklaida, edukacija, bendravimas, pažintys, prasmingi pokalbiai, žmogiška šiluma, tautų bendrystė, patiekalai etc. Ten tiek KŪRYBOS, kad net bloga. Festivaliuose akivaizdžiai matyti, kaip visi kuria, trykšta kūrybinis prakaitas, vargsta, kaišioja vieni kitiems savo kūrybos vaisius, kurių, pripažinkime, iš esmės niekam nereikia. Gaila tik vieno – po tokių ditirambų manęs daugiau gyvenime į jokį poezijos festivalį nebepakvies. Labai gaila.

Per neapdairumą, tuštybės genamas į pasaulį esu paleidęs 4 poezijos knygas, bet tikiuosi: jos atsirado iš NEKŪRYBOS. Galiu pasakyti, kad tam tikra prasme (nors kokia čia dar prasme?) esu atsilikėlis. Juk toks požiūris, žvelgiant iš nūdienos perspektyvos, yra retrogradinis, neperspektyvus, autsaideriškas. Juk sėkmingas rašytojas turi rodyti kūrybos raumenis, poetas turi nuolat KURTI, įrodinėti menamą galią, leisti po knygą per metus, trintis po festivalius, skaityti prie visokių tiltų, fontanų, akmenų, kultūros namų, garlaiviuose, tik vietiniams žinomo rašeivos ar dailininko gimtojo namo paunksmėje, šmėžuoti spalvotuose žurnaluose. Pernelyg viskas nuspėjama, vienkryptiška ir labai abejoju, ar tai akumuliuoja gyvybę.

Toks tas pasaulio pažinimas, esu nuėjęs išties netoli, gal net trypčioju vietoje. Aplink vienkiemį su minėtuoju bičiuliu esam išvaikščioję 10 km spinduliu. Ten šį tą pažįstu. Tik šį tą. Eini visada ratais. Spiralėmis. Seki paskui žvėrių paliktas spiras, pėdsakus... Esame ėję šviežiais briedžio pėdsakais, sekėme tikėdamiesi jį pričiupti, pričiupti jo vaizdą. Nepavijome. Kitaip tariant, eiti kito bryde beprasmiška. Jokio briedžio nepamatysi, esu tuo tikras. Žinia, čia kalbu ir apie rašymą / nerašymą. Reikia mesti kelią dėl bekelės. Tuomet diktuoti sąlygas ima atsitiktinumas. Kūryba – atsitiktinumų virtinė, reikia tik bandyti juos suverti ant vieno stuburo, suteikti jiems struktūrą. Tiesa ir tai, jog bekelėje reikia visų 4 varomųjų ratų, poezijos džipo, įniršio, atsidavimo, tam tikro dzeniško bukumo, kitaip gali rimtai įklimpti. Vidurio kelio, kompromiso čia nėra.

Taip esam įbridę į beviltiškus pelkynus, kemsynus – ten daugiausia gyvybės. Bet kuris gamtininkas pasakys, kad skaidriame pušyne ar parke neperspektyvu, gyvybės ten minimumas. Tik voverės ir vienas kitas kazlėkas. Žvėrys iš ten lekia lauk, ilgai neužsibūna, nėra jiems ten ką veikti. Reikia šešėlio, daugiau šešėlio.

Nuo kūrybos mane visada gelbėjo buitis, paprastas fizinis darbas, kitaip seniai būčiau paklaikęs arba koks nors labai LAUREATAS. To tikrai nenoriu. Man patinka prakaitas, jis sujungia kūną ir tai, ką galbūt vadinam siela, sąmone. Tada nesigręžiodamas atgal gali eiti baltais laukais, baltais lapais, tuštuma ir nesukti sau galvos, džiaugtis, kad nieko nekuri. Esu gyvenimo pusėje, jis literatūrą pralenkia. Stipriai. Kad meną jau pralenkusi ir demistifikavusi realybė, dar XIX a. antroje pusėje kalbėjo Waltas Whitmanas, tik, tiesa, kiek kitokiame kontekste... Beje, jo gerbėjai, kitais metais švęsdami 200 jubiliejų, galės truktelti kokio spirito ir užkąsti „Žolės lapais“. Truktelsiu ir aš.

Be abejo, užsikurti lauželį visai kas kita. Tai jau pats tikriausias kūrybos aktas. Prisipažinsiu, bent dabar (toks jau tarpsnis) esu sau nuobodus, neįdomus, kartojuosi. Tai ženklas, kad jokio rašiklio ar pieštuko imti į rankas nereikia. Taip, rašau paprastai, pieštuku ar rašikliu...

Turiu pasakyti, kad daugelis dalykų gražūs (na, nepatinka man ši sąvoka) tik iš toli, iš tam tikro atstumo. Ar matėt, tarkim, iš arti kukuojančią gegutę? Tą daro, beje, tik patinai, taip nukreipia dėmesį, kuomet patelės (šios tik kikena) netoliese į svetimus lizdus mėto kiaušinius. Koks seksizmas, kokia paleistuvystė! Kukuojantį patiną yra tekę stebėti iš kokių 15 metrų. Tupėjo ant obels, mano sode. Mačiau net jo gerklę. Patikėkite – siaubas, mane tada apėmė siaubas. Pats tikriausias. Gal net iš gražumo, virpulio. Balsas iš pragaro, iš požemių. Tuomet visai nekilo noras ieškoti monetų kišenėse. Jei kas būtų pareikalavęs, būčiau pervedęs visus pinigus iki paskutinio cento. Tą pačią akimirką. Kur lieptas. Ornitologų draugijai ar į kokio įstabaus poezijos festivalio sąskaitą. Reikia laiku atsitolinti, per arti būti nesveika, gali išsideginti akis ir ausis. Pamatyti ir atsitolinti, pamiršti – tai dar viena (ne)kūrybos sąlyga. Ir laukti – kuomet galbūt ataidės.

2018


Iš 3665 žurnalo (2018-10-10 03:43:36)
Draugai